II a. Romos imperijoje gyveno Gajus Apulėjus Dioklas. Jis buvo puikus vadeliotojas ir, dalyvaudamas vežimų lenktynėse, susikrovė 35 863 120 sestercijų turtą, kurio ekvivalentas mūsų laikais – 15 milijardų JAV dolerių!
Vežimų lenktynės pradėtos rengti jau nuo VI a. pr. Kr. ir greitai tapo populiariausia sporto šaka Senovės Romoje. Didžiausio masto lenktynės vykdavo imperijos sostinės hipodrome „Circus Maximus“, kuris talpino 200 000 žiūrovų. Vadeliotojais paprastai tapdavo vergai arba žemiausių visuomenės sluoksnių atstovai. Tie, kuriuos lydėjo sėkmė, užsidirbdavo pasakiškus turtus ir netgi išsikovodavo laisvę.
Vežimų lenktyninkai atstovavo keturioms grupėms, simbolizuojančioms metų laikus – mėlynuosius, raudonuosius, baltuosius ir žaliuosius. Kiekvieną komandą sudarė trys vežimai, kurių vadeliotojai dažnai lenktyniavo tarpusavyje, o ne su kitos spalvos grupe.
Paprastai lenktynėse dalyvaudavo kvadrigos, t.y. vežimai, kinkyti keturiais arkliais, bet pasitaikydavo ir dviem, trimis, šešiais ir septyniais arkliais kinkytų vežimų. Kuo daugiau arklių, tuo didesnis vadeliotojo uždarbis ir šlovė.
Antikinis superatletas gimė dabartinės Portugalijos teritorijoje 104 m. Jis pradėjo dalyvauti lenktynėse sulaukęs aštuoniolikos, o po kelerių metų atvyko į Romą. Sostinėje prasidėjo akinanti karjera, sukrovusi milžiniškus turtus, atnešusi šlovę ir pripažinimą visoje imperijoje.
Gajus pradėjo lenktyniauti baltųjų komandoje, o sulaukęs 24 metų perėjo į žaliųjų gretas. Dar po trejų metų tapo raudonuoju ir liko juo iki pat karjeros pabaigos. Kaip ir šių dienų sportininkai, jis keitė komandas vildamasis gauti didesnį atlygį.
Visi II a. supersportininko uždirbti pinigai – per 24 metus lenktynių laimėti prizai. Gajaus Apulėjaus Dioklo nefinansavo rėmėjai, o apie šiuolaikinės rinkodaros gudrybes romėnai nieko nenutuokė. Per savo karjerą jis dalyvavo 4257 lenktynėse: 1462 baigė pirmas, daugumą likusių 1438 – antras. „Visų vadeliotojų čempionas“ ir „Circus Maximus“ žvaigždė yra bene daugiausia aprašytas antikinis atletas.
Garsiojo lenktynininko atlygis viršijo turtingiausiųjų imperijos provincijų gubernatorių gaunamas pajamas net penkis kartus. Jis galėjo savo lėšomis tiekti grūdus bet kuriam Romos miestui ištisus metus arba du mėnesius mokėti algas visiems imperatoriškosios kariuomenės eiliniams.
Rašytiniuose šaltiniuose Gajus Apulėjus Dioklas minimas kaip didis talentas. Dalyvaudamas individualiose lenktynėse tarp stipriausių keturių komandų atstovų jis tapo nugalėtoju net 1064 kartus. Gajaus ducenarius – arklys, su kuriuo laimėtos 200 lenktynių, tapo dar viena garsenybe.
Tikėtina vadeliotojo gyvenimo trukmė buvo neilga, tad imperijos įžymybe galėjai tapti vien tik išgyvenęs ilgesnį laiką. Geras pavyzdys – garsus vadeliotojas Skorpas, sugebėjęs tapti čempionu 2048 kartus. 27 m. romėnas užkliuvo už riboženklio ir jo gyvybė užgeso hipodrome.
Tas faktas, kad dauguma vadeliotojų sulaukdavo galo dar jaunystėje, lėmė didelį Dioklo populiarumą. Jo karjera atrodė neįtikėtinai ilga, o mirtis – tiesiog nesuvokiama. Gajaus dienos baigėsi ramiai ir taikiai jo namuose antikiniame Prenesto mieste (dab. Palestrina, Italija) 146 m. Ant paminklo iškalta lotyniška epitafija šlovino „visų vadeliotojų čempioną“, kuris atgulė amžino poilsio sulaukęs 42 metų, 7 mėnesių ir 23 dienų.
