Žaidynių organizatoriai kartojo tas pačias klaidas, kurias padarė 1900 m. Paryžiaus olimpiados rengėjai. Svarbiausia sporto šventė tebuvo Pasaulinės parodos dalis, todėl ją užgožė kiti renginiai. Kadangi kelionė į Jungtines valstijas truko ilgai ir kainavo brangiai, daug Europos, Azijos ir Australijos sportininkų visai neatvyko, kaip ir moderniosios olimpiados „tėvas“ Pierre'as de Coubertinas.
Olimpiada užsitęsė net penkis mėnesius, joje pirmą kartą bronzos medaliais apdovanoti trečiosios vietos laimėtojai. Deja, Sent Luiso olimpinės žaidynės pasižymėjo daugybe klaidų ir nesusipratimų, visos rungtyse pasitaikė nemažai sukčiavimo atvejų.
Bene didžiausia gėda virto olimpinė maratono rungtis. Sportininkai bėgo nežmoniškame karštyje, oro temperatūra viršijo 32 laipsnius. Tuo pat metu bėgikus lydintys automobiliai ir raiteliai su arkliais kėlė milžiniškus dulkių debesis. Dėl prastų sąlygų net 18 iš 32 bėgikų atsisakė startuoti.
Pirmasis varžybų dalyvis, kuris užbaigė distanciją, buvo mūrininkas iš Niujorko Frederickas Lorzas. Tiesa, jis tai padarė ne kojomis, o automobiliu. Nubėgęs 14,5 km, F.Lorzas buvo siaubingai išsekęs, todėl jo vadybininkas pavežė sportininką 17,7 km.
Turbūt jie būtų atvažiavę iki finišo linijos, bet, nelaimei, mašina sugedo, todėl F.Lorzui teko kulniuoti į olimpinį stadioną pėstute. Netikėtai jis kirto finišo liniją ir tapo nugalėtoju.
Susijaudinusi žiūrovų minia sveikino naująjį olimpinį čempioną, bet neilgai trukus tiesa iškilo aikštėn ir F.Lorzą diskvalifikavo iki gyvenimo pabaigos. Vėliau sprendimas buvo pakeistas, nes amerikietis atsiprašė už savo poelgį, teisindamasis, kad pajuokavo. Jau po metų, 1905 m., bėgikas startavo Bostono maratone ir sąžiningai tapo nugalėtoju.
Atimtas aukso medalis atiteko Thomui Hicksui – britui, atstovavusiam JAV. Distancijos pabaigoje sportininkas buvo leisgyvis, todėl jį už parankių vedė treneriai.
Vėliau išaiškėjo, kad bėgikui sugirdytas dopingas – brendžio ir strichnino kokteilis. Strichninas – tai paprasčiausi žiurkių nuodai, bet vartojami mažomis dozėmis gali stimuliuoti nervų sistemą. Vienos dozės T.Hicksui neužteko, todėl treneriai davė antrą, kad atletas atsigautų. Finišavusiam sportininkui teko teikti skubią medicininę pagalbą, o kitą dieną jis pasitraukė iš olimpiados.
Kita istorija pasakoja apie nelaimėlį Felixą Carvajalą, paštininką iš Kubos, kuris atvyko dalyvauti olimpiniame maratone. Naujajame Orleane jis neteko visų pinigų, todėl iki olimpinio stadiono Sent Luise keliavo autostopu ir pėsčiomis. Jis nebeturėjo laiko persirengti sportine apranga, todėl tiesiog nurėžė kelnių klešnes, kad jos atrodytų kaip bėgikų šortai ir stojo prie starto linijos.
Kubos sportininkas pasirodė neblogai, nepaisant to, kad vis stabtelėdavo paplepėti su žiūrovais. Bėgdamas jis pamatė vaismedžių sodą, kur suvalgė kelis obuolius, o vėliau prigulė medžių šešėlyje nusnūsti. Atsibudęs tęsė bėgimą ir finišavo ketvirtas.
Vienas iš pirmųjų juodaodžių, dalyvavusių moderniojoje olimpiadoje, buvo Botsvanos bėgikas Lenas Taunyane. Dėl prasto organizavimo jis startavo paskutinę minutę. Afrikietis bėgo basas, jam prognozuota aukšta vieta, bet didžiam nusivylimui viską sugadino šunys. Iš kažkur atklydusių sulaukėjusių gyvūnų gauja ėmė persekioti sportininką ir privertė jį išbėgti iš trasos net 1,5 km. L.Taunyane finišavo tik devintas.
