Šio žaidimo su kamuoliu ištakos siekia 1200 m. per. Kr. Jis atsirado Olmekų civilizacijoje Mezoamerikos regione ir buvo labai paplitęs actekų, majų ir inkų tarpe. Šis žaidimas užėmė svarbią vietą Actekų imperijos visuomenėje kaip laisvalaikio praleidimo būdas, taip pat dėl politinių ir religinių priežasčių.
Kai actekai pradėdavo statyti naują miestą, visų pirma naujose žemėse iškildavo vyriausio dievo Uicilopočtlio šventykla, o prie jos – žaidimo su kamuoliu aikštė. Imperijos sostinėje Tenočtitlane aikštė plytėjo tarp rūmų ir šventyklos.
Žaidimo aikštė – tlačtli (kartais taip vadinamas ir pats žaidimas) buvo savitos konfigūracijos. Dažniausiai I raidės formos, pagal visą perimetrą apsupta šlaitu, už kurio statomos 2-3 m aukščio sienos. Aikštės ilgis svyravo tarp 30-60 m, ją kirto centrinė linija, o sienose stovėjo šeši mediniai žymekliai. Ilgųjų sienų viduryje buvo pritvirtinti du akmeniniai reljefiniai 90 cm skersmens žiedai. Dažnai juos puošė žvėrių ornamentai ir raižiniai.
Aplink visą aikštę buvo įrengti atskiri sektoriai prastuomenei, kilmingiesiems ir teisėjams. Visa aplinka puošta mediniais sijomis sujungtais stovais, ant kurių actekai užmaudavo paaukotųjų dievams kaukoles. Kartais sienos dekoruotos ankstesnių laikų laimėtojų ir pralaimėtojų atvaizdais.
Kamuolys, arba ulli, buvo gaminamas iš kaučiukmedžio ir svėrė apie 2 kg. Žaidėjai dėvėjo apsaugas – elnio odos raiščiai saugojo smakrą, klubus, šlaunis, rankas ir skruostus. Netgi su apsauginėmis priemonėmis actekų „krepšininkai“ baigdavo rungtynes sužaloti ir kraujuojantys, nes dėl pašėliško tempo dažnai griūdavo.
Tikslios ullamaliztli taisyklės nėra išlikusios. Pagal archeologinių kasinėjimų metu rastą medžiagą aišku tik tiek, kad aikštėje susitikdavo dvi komandos. Pagrindinė „krepšininkų“ užduotis – įmesti kamuolį į akmeninį žiedą ant sienos. Tai buvo išties sudėtinga, jei kam nors pavykdavo – teisėjas skelbdavo žaidimo pabaigą. Kita svarbi taisyklė – kamuolys jokiu būdu negali paliesti žemės. Žaidėjams buvo draudžiama griebti kamuolį rankomis, jie galėjo tik mušinėti alkūnėmis, keliais, klubais ir galva.
Galima tik įsivaizduoti, kiek šis žaidimas reikalavo fizinių jėgų, juk „krepšininkai“ turėjo nuolat bėgioti po aikštę ir tiksliai mušinėti kamuolį. Visgi ullamaliztli žaidė patyrę vyrai, tad kamuolys ore galėjo išbūti valandą ar dar ilgiau.
Šalutiniai žaidimo tikslai – smūgiuoti kamuolį į vieną iš šešių žymeklių ant sienų, ribojančių aikštę. Jei nepavykdavo kamuolio permušti per centrinę liniją arba žaidėjas jį paliesdavo draudžiama kūno dalimi, teisėjas skirdavo pražangą.
Actekiškasis krepšinis ir lažybos – kaip duona su sviestu. Apskritai Actekų imperijoje lažybos buvo plačiai paplitęs reiškinys. Įsiaudrinę žmonės galėjo lažintis iš visko – pradedant puošniomis plunksnomis karūnoms, baigiant valdoma žeme ir nuosavais vaikais. Buvo įprasta neišgalint sumokėti skolą, parduoti save į vergiją.
Actekų krepšinis ar krepšiasvydis greitai tapo politiškai reikšmingas, nes tarpusavyje rungtyniaudavo atskiros gentys ar miestai-valstybės. Tiek pergalė, tiek pralaimėjimas buvo neįtikėtinai sureikšminami. Kartais žaidimas virsdavo pretekstu nužudyti ar tiesiog pasikėsinimu užpulti.
Iš didžiausių sumų lažinosi valdovai – yra istorija apie azartiškus karalius. Vienas iš jų pastatė sodą, o kitas – turgų. Turgus buvo praloštas, bet laimėjusįjį karalių pasmaugė dovanotu vėriniu.
Actekų krepšinis turėjo ryškų ritualinį aspektą. Žaidimo aikštė laikyta veidrodžiu, kuriame kas vakarą pasislėpdavo saulė, keliaudama į požeminį pasaulį. Ullamaliztli buvo lyg dienos ir nakties mūšis ir glaudžiai siejosi su žmonių aukojimu. Manyta, kad gausios aukos pamalonins saulę ir amžinai liks danguje.
Kamuolys reprezentavo aukos galvą. Tenočtitlane žaidimo aikštė plytėjo kruvinų šventyklos laiptų papėdėje, o pats krepšiasvydis virsdavo aukojimo scena. Buvo tikima, kad pralaiminčios komandos treneris ar netgi visa komanda turi būti paaukota dievams. Kai kurie istorikai šią versiją ginčija teigdami, kad šios didelės garbės galėjo sulaukti tik laimėjusi komanda
Mūsų laikais actekų krepšinis vis dar žaidžiamas, tik jis vadinasi ulama. Panašiausias į senovės mezoamerikiečių versija laikomas ulama de cadera (žaidimas klubais), su juo siejami ulama de antenbrazo (kamuolys mušinėjamas dilbiais), kurį dažnai žaidžia moterys ir ulama de palo (žaidimas lazda). Meksikos valstija Sinaloa yra šiuolaikinio actekų žaidimo su kamuoliu sostinė, ten jį žaidžia daug vaikų, o kruvinos aukos seniai nugrimzdo užmarštin.
