1992 m. Prancūzijos kalnuose žuvo dvidešimt ketverių metų dviratininkas, olimpinių žaidynių Barselonoje čempionas Fabio Casartellis. Lenktynių „Tour de France“ metu F.Casartellis ir dar keli dviratininkai neteisingai apskaičiavo staigaus posūkio kampą ir rėžėsi į akmeninius kelio užtvarus. Teigiama, kad smūgis teko Casartellio galvai. Dviratininkų greitis toje kelio atkarpoje siekė 90 km/h. Šalmų ant sportininkų galvų nebuvo.
1994 m. per visą pasaulį nuskambėjo pranešimai apie žymaus brazilų Formulės-1 lenktynininko, triskart pasaulio čempiono Ayrtono Sennos mirtį. Italijos Imolos mieste A.Senna nesuvaldęs bolido trenkėsi į betoninę sienelę. Nors medikai sportininką dar bandė gaivinti, daugybiniai kaukolės bei smegenų sužalojimai pasirodė esantys itin sunkūs. Įdomu, kad tą savaitgalį Imoloje žuvo net du lenktynininkai – kvalifikacijoje užsimušė austras Rolandas Ratzenbergeris.
2013 metais nelaimė ištiko kitą Formulės-1 lenktynininką, milijonų gerbėjų dievaitį Michaelį Schumacherį. Tiesa, sportininkas patyrė sunkią galvos smegenų traumą ne automobilių lenktynių trasoje, o slidinėdamas su šeima Prancūzijos Alpėse. Jokio ekstremalaus greičio nebuvo. M.Schumacheris tiesiog suklupo ir nesėkmingai krito. Nuo nelaimės prabėgo jau beveik treji metai, tačiau Michaelio būklė nieko gero nežada.
1992 m. žiemos olimpinių žaidynių Albervilyje metu mirtinai susižalojo Šveicarijos rinktinės slidininkas Nicolas Bochatay. Treniruotėje maždaug 200 km/h greičiu skriejęs sportininkas tėškėsi į sniego valymo mašiną.
2010 m., likus dienai iki Vankuverio olimpiados pradžios, žuvo Gruzijos rogučių sporto atstovas Nodaras Kumaritašvilis. Treniruotės metu jis išlėkė iš trasos ir rėžėsi į betoninę koloną. Per žaidynių atidarymo ceremoniją N.Kumaritašvilio netektis pagerbta tylos minute, visa Gruzijos delegacija išėjo į stadioną ryšėdama juodus raiščius.
1988 m. Kalgario žaidynių slidinėjimo varžybų metu žuvo sportinės Austrijos delegacijos gydytojas Jorgas Oberhammeris. Jis buvo parblokštas didžiuliu greičiu atskriejusio slidininko ir nukrito po sniego valymo technikos mechanizmais. Atskubėję medikai savo kolegai niekuo pagelbėti jau negalėjo.
Sužalojimai bokse vargu ar gali ką nors nustebinti. Tačiau kartais galingi smūgiai į galvą nulemdavo atletų mirtį.
2005 m. profesionalus lengvasvoris meksikiečių boksininkas Martinas Sanchezas boksavosi su totorių kilmės Rustamu Nugajevu ir praleido kelis smūgius į galvą. M.Sanchezas atsidūrė nokdaune. Jis paliko ringą pats, bet persirengimo kambaryje prarado sąmonę ir po dienos mirė ligoninėje. Panašus likimas yra ištikęs ne vieną kovinių sporto šakų atstovą.
Kartais mirtis ištinka ir nepavojingų sporto šakų atstovus, pavyzdžiui, futbolininkus. Dažniausia priežastis – širdies smūgis. Pasitaikė atvejų, kai skrodimo metu specialistai nustatydavo įgimtas širdies ydas, apie kurias patys sportininkai net neįtarė.
2003 m., ištikus širdies smūgiui, aikštėje nugriuvo ir po keturiasdešimties minučių mirė Anglijos „Manchester City“ klube rungtyniavęs iš Kamerūno kilęs futbolininkas Marcas-Vivienas Foe.
2014 m. mažiau žinomas jo kolega iš Indijos, Peteris Biaksangzuala, susilaužė stuburą ir susitrenkė galvą, kai po įmušto įvarčio nesėkmingai atliko salto. Indo gyvybė užgeso ligoninėje prabėgus penkioms dienoms.
Toli gražu ne visi, atrodytų beviltiškiausi atvejai pasibaigia mirtimi. Per 1989 m. Nacionalinės ledo ritulio lygos rungtynes ukrainiečių kilmės „Buffalo Sabres“ klubo vartininkui Clintui Malarchukui krentančio varžovo pačiūža perrėžė gerklę. Fontanu šliūkštelėjusio kraujo vaizdas buvo toks kraupus, kad tribūnose nualpo keli žiūrovai. Daugelis buvo tikri, kad vargšui sportininkui gyventi beliko daugiausia kelios minutės. Tačiau C.Malarchukas liko gyvas.
Iš mirties nagų jį išplėšė laiku suteikta kvalifikuota komandos fizioterapeuto Jimo Pizzutellio pagalba. Pastarasis dirbo karo mediku Vietname, tad gilios ir smarkiai kraujuojančios žaizdos jam buvo ne naujiena. Daugelis sutinka, jei Jimo vietoje būtų mažiau patyręs ir su specifinėmis kautynių traumomis savo praktikoje nesusidūręs gydytojas, greičiausiai C.Malarchukas būtų mirtinai nukraujavęs.
„Nenorėjau, kad per televiziją rungtynes stebinti mano mama matytų, kaip aš mirštu“ – vėliau juokavo Laiminguoju Vartininku pramintas Clintas Malarchukas. Visgi patirta trauma gerokai paveikė jo psichiką. Vėliau C.Malarchukas sirgo depresija, piktnaudžiavo vaistais, alkoholiu ir netgi nesėkmingai bandė nusižudyti.
