1826 m. gegužės 15 d. Anglijos pajūrio kurorte Braitone pasaulį išvydo jauniausias iš penkių Williamo ir Marios Sayersų vaikas. Laimingi tėvai davė sūnui Tomo vardą.
Kai Tomui buvo vos 13 metų, jis persikraustė į Londoną kartu su sesers šeima ir pradėjo dirbti statybose, kaip ir sesers vyras. Vaikinas išmoko mūrininko amato ir darbavosi statant geležinkelio viadukus.
Apie jo jaunystę žinoma tik tiek, kad jis buvo eilinis mūrininkas, kuris net nepažino laikrodžio. Kaip ten bebūtų, darbe reikalingi tvirti raumenys ir Tomas išmanė, kaip jais naudotis.
1848 m. neišsilavinęs anglų vaikis pateko į bokso pasaulį – jis ieškojo būdo užsidirbti pragyvenimui. Kovos buvo nelegalios – boksininkai talžė vienas kitą plikomis rankomis, nenaudojo jokių apsaugų, raundų skaičius neribotas, o vienas raundas trukdavo tol, kol vienas kovotojas atsidurdavo nokdaune arba jis pats priklaupdavo ant vieno kelio, kad galėtų išvengti smūgių (po to dar gaudavo 30 sekundžių atsikvėpti).
Tomas Sayersas nebuvo įspūdingo sudėjimo – vos 173 cm ūgio ir 68 kg svorio anglą ringe vadino „Mažuoju stebuklu“. Visgi šio mūrininko kūne slypėjo tokia fizinė jėga, kad jis nevengė akis į akį susitikti su žymiai didesniais priešininkais ir triuškino juos be pasigailėjimo.
Jis buvo patyręs kovotojas, žavintis savo drąsa ir gebantis labai stipriai smūgiuoti. Greitu laiku Tomas virto šalies įžymybe ir nenugalimu Anglijos čempionu. „Mažojo stebuklo“ karjera prasidėjo 1849 m., kai jis stojo prieš Abe Crouchą ir pelnė pergalę. Sekančios trys kovos taip pat buvo sėkmingos, o 1853 m. Tomas pralaimėjo – pirmą ir paskutinį kartą. Ši kova įrašė Nato Langhamo vardą į bokso istoriją – 61 raunde jis sugebėjo palaužti Tomą Sayersą.
1859 m. anglų mūrininkas priėmė JAV čempiono Johno C. Heenano iššūkį. Jų susitikimas pramintas „amžiaus dvikova“. Pirmą kartą sporto istorijoje Anglijos atstovo laukė kova prieš užsienietį, o būsimojo nugalėtojo – pasaulio bokso čempiono titulas.
J.Heenano ūgis siekė 188 cm, o svoris 88 kg, bet T.Sayersas nejautė jokios baimės – jis turėjo daug patirties kovose su masyviais boksininkais.
Amerikietis lenkė anglą ne tik fiziniais duomenimis, jis buvo devyneriais metais jaunesnis. Visgi, šalis taip mylėjo savo mūrininką-čempioną, kad lažybų punktuose statyta už Tomo pergalę santykiu 2:1. Menėse ir aludėse, darbe ir bažnyčioje virė kalbos apie būsimą dvikovą. Tai virto savotiška masine psichoze, panašia į tą, kuri apėmė šalį prieš 1856 m. Krymo karą.
Mažo Farnboro kaimelio laukai net juodavo nuo susirinkusių žiūrovų. Jų tarpe šmėžavo Charlesas Dickensas ir Williamas Thackeray, pati karalienė Viktorija pageidavo būti informuota apie kovos eigą, juk santykius aiškinosi Anglija ir JAV. Į J.Heenano frazę „Puikus rytas mūsų reikalams spręsti“ T.Sayersas atsakė: „Jei tokį giedrą rytą vyras negali kautis ir laimėti, tegul jis nesirodo ringe“.
Boksininkai negailestingai pliekė vienas kitą, tyško kraujas, lūžo kaulai ir byrėjo dantys, bet nei vienas nenorėjo nusileisti. Kovos pradžioje T.Sayersas susilaužė dešinę ranką, tačiau sveikas kairės rankos kumštis talžė amerikiečio veidą, kol šis tapo neatpažįstamas. Boksininkų susirėmimas truko 42 raundus arba dvi su puse valandos, kol policijos pareigūnai mojuodami teisėjo išduotu orderiu šturmavo ringą.
Vietos sporto laikraščio reporteris rašė: „paskutinis raundas priminė dviejų laukinių peštynes, verkiant reikėjo daryti pertrauką. J.Heenanas išbėgo iš ringo lyg eiklus elnias, jis buvo beveik apakęs, nors vis dar tvirtai laikėsi ant kojų. Nepaisydamas kamavusio nuovargio T.Sayersas dar būtų galėjęs boksuotis, bet viskam sutrukdė pareigūnai, pasirodę iš visų pusių.“
Dvikova buvo sustabdyta, teisėjas paskelbė lygiąsias. Boksininkai pasidalijo 400 svarų sterlingų prizinį fondą ir pasipuošė nugalėtojų diržais. T.Sayersas pabėgo nuo policininkų ir nudūmė tiesiai į aludę atsigaivinti šampanu. J.Heenanas dvi paras praleido viešbučio kambaryje užtemdytais langais.
Po šios dvikovos anglas mūrininkas ringe daugiau nepasirodė. Jis prasigėrė ir 1865 m. mirė nuo tuberkuliozės.
Tomo Sayerso šlovė buvo tokia didžiulė, kad laidotuvių procesijoje dalyvavo per dešimt tūkstančių žmonių. 1990 m. šis pasaulio čempionas įtrauktas į tarptautinę bokso šlovės galeriją.
