Modernusis slidinėjimo sportas susiformavo Skandinavijoje, bet slidžių istorija skaičiuoja mažiausiai 5000 metų. Iki mūsų laikų išliko primityvūs akmens amžiaus piešiniai ant uolų, vaizduojantys medžiotojus su slidėmis. Archeologiniai radiniai atskleidžia, kad priešistoriniai medžiotojai sekė elnių kaimenes iš centrinės Azijos Altajaus regiono į šiaurės rytus ir šiaurės vakarus. Apatinę slidžių dalį dengė kailis, todėl žmonės galėjo greitai keliauti ir kopti į snieguotas įkalnes.
Rašytiniuose šaltiniuose slidės pirmą kartą paminėtos VI a. Gotų istorikas Jordanas jas aprašė 552 m. knygoje „Getica“. 770 m. šv. Paulius Diakonas savo „Historia gentis langobardorum“ detaliai papasakojo, kaip Šiaurės tautos naudoja slides žiemos medžioklėje. Skandinavų sagose minimas Norvegijos karalius Olafas Trigvasonas garsėjo gerais slidinėjimo įgūdžiais, o nuo 960 m. visi Norvegijos karalystės didikai privalėjo gerai valdyti slides.
Dėl atšiauraus klimato ir ilgų žiemų Skandinavijoje viduramžiais slides turėjo visi – žemdirbiai, medžiotojai ir kariai, o nuo XVIII a. šis žiemos sporto inventorius tapo privalomu Švedijos kariuomenėje. Kariai treniravosi slidinėdami, o tarp dalinių vykdavo varžybos.
Išgaubtos formos slides pirmieji pradėjo gaminti Norvegijos Telemarko provincijos meistrai 1850 m. Iki pat XIX a. vidurio slidės buvo tiesios, todėl maksimali apkrova tekdavo jų centrinei daliai. Dėl šių trūkumų slidininkas lengvai įklimpdavo giliame sniege, o slydimo greitis buvo gana nedidelis. Naujasis gaminys buvo pažangesnis – plonesnė ir lengvesnė konstrukcija geriau paskirstė slidininko svorį.
Kariškiai įžvelgė slidžių naudą jau nuo senų laikų. Prieš 1200 m. Oslo mūšį į priešo teritoriją buvo išsiųsti norvegų žvalgai su slidėmis, nuo XV iki XVII a. slidės plačiai naudotos Suomijos, Norvegijos, Rusijos, Lenkijos ir Švedijos karinėse kampanijose. 1733 m. kapitonas Jensas Emmahuzenas sudarė pirmąjį slidinėjimo vadovą norvegų kariams, 1767 m. organizuotos pirmosios kariškių slidinėjimo varžybos su piniginiais prizais. Kariai dalyvavo slidinėjimo ir šaudymo į taikinius rungtyse.
1862–1863 m. Trondheime surengta slidžių ir slidinėjimo inventoriaus paroda, o 1877 m. įkurta slidžių sporto sąjunga. Pirmasis slidžių sporto klubas atidarytas Suomijoje, vėliau jie atsirado ir kitose Europos valstybėse, taip pat JAV ir Azijoje.
Ilgaamžes tradicijas turinčioje Skandinavijoje kasmet vyksta ypatingos ekstremaliojo žiemos sporto šventės: Holmenkoleno žaidynės Norvegijoje nuo 1883 m., Lahčio žaidynės Suomijoje nuo 1922 m. ir masinis slidžių maratonas Vasaloppet Švedijoje nuo 1922 m.
XIX a. pabaigoje slidžių sporto turnyrai jau vyko visuose pasaulio kampeliuose. Slidžių sporto specializacija skirtingose šalyse skyrėsi. Norvegijoje išpopuliarėjo krosas, šuoliai ir dvikovė, Švedijoje – krosas, Suomijoje – maratonas. Japonijos sportininkai, padedami austrų trenerių, išgarsėjo kaip geri kalnų slidininkai.
Dar prieš kelis šimtus metų slidžių sportas nebuvo toks įvairialypis. 1910 m. Osle įvyko tarptautinis slidžių sporto kongresas, kuriame dalyvavo dešimt valstybių. Jo pagrindu įsteigta Tarptautinė slidžių komisija, kuri 1924 m. reorganizuota į tarptautinę slidžių federaciją.
Tuo pat laiku labai išpopuliarėjo kalnų slidės, kurios gerokai evoliucionavo iki mūsų dienų. Pirmųjų žiemos olimpinių žaidynių, vykusių 1924 m. Prancūzijos Šamoni kurorte, programoje buvo vos šešios sporto šakos, tarp kurių lygumų slidinėjimas, šuoliai su slidėmis ir šiaurės dvikovė. Kaip demonstracinė sporto šaka pristatytos kareivių patrulių lenktynės – šiuolaikinio biatlono pradininkas.
Slalomas ir greitasis nusileidimas atsirado sukūrus kalnų slidinėjimo inventorių. Kalnų slidžių kraštai buvo padengti 4–5 mm pločio metaliniais apvadais, kurie saugojo medį nuo nudilimo. Ilgainiui pakito ir apkaustai – jie tvirtai fiksavo pėdą. Dėl šių patobulinimų kalnų slidės tapo lengviau valdomos, todėl slidininkas galėjo geriau manevruoti staigiuose posūkiuose.
XX a. ketvirtajame dešimtmetyje kalnų slidinėjimas virto bene populiariausiu europiečių laisvalaikio leidimo būdu. Tuo laikotarpiu išrandami keltuvai, todėl užkariauti kalnų viršūnes tapo lengva kaip niekada. Slidinėjimo inventoriaus gamybos industrija sparčiai vystėsi jau po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai Austrijoje ir Šveicarijoje atidaryti pirmieji komfortiški slidinėjimo kurortai.
Didžiajam slalomui reikia dviejų dalykų – keltuvo ir manevringumo, tad ši sporto šaka galėjo debiutuoti jau 1952 m. žiemos olimpinėse žaidynėse Osle. Penktoji kalnų slidinėjimo rungtis – slalomas milžinas pristatytas 1988 m. Kalgario žiemos olimpinėse žaidynėse.