Antradienio popietė. Kauno Rotušės aikštė. Rankose laikydami pergalę simbolizuojančius vainikus, stoviniuoja būrys sportininkų artimųjų. Jokių valdžios atstovų, sporto bendruomenės vadovų. Jokių oficialių sveikinimo kalbų ar padėkos raštų.
„Tuoj, tuoj jau bus čia. Tiesiai iš Bulgarijos parvažiuoja. Čempionatas ten vyko sausio 26–27 d. Vos keli rinktinės nariai skrido lėktuvu. Didžioji dauguma parvažiavo patys mašinomis į Lietuvą. Nors yra iš skirtingų miestų – Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio, Druskininkų, Kėdainių, Jonavos, Kauno, nusprendė sutiktuves padaryti čia“, – žurnalistams paaiškino sportininkų belaukiantys artimieji.
„Mes už Lietuvą!“, – sušunka vainikais padabinti vyrai.
Poledinė žūklė – ekstremalus sportas
Čempionai ant Rotušės aikštės grindinio lipa itin pavargę, užsiaugintomis barzdomis. Šaltis, akivaizdu, jiems nebaisus, nes tik vienas kitas vilki šiltesnę striukę. Netrukus paaiškėja, kodėl. Poledinės žūklės varžybos – ne juokas, o tikrų tikriausias ekstremalus sportas, kurio sąlygas pakęstų ne kiekvienas.
„Mes už Lietuvą!“, – sušunka vainikais padabinti vyrai.
Išsiilgę artimieji puola į glėbį, o rinktinės vedlys, Lietuvos poledinės žūklės sporto asociacijos vadovas Rolfas Bitinas 15min prisipažįsta: tai buvo sunkiausios varžybos, kokiose jis yra dalyvavęs. Matyt, ištvermingiems ir kantriems lietuviams kuo sunkiau, tuo geriau.
„Pasiruošimas buvo labai ilgas. Nuvykome ten, kai iki čempionato pradžios dar buvo likusios dvi savaitės. Intensyvios treniruotės prasidėjo iki starto likus savaitei. Štai Ukrainos rinktinė, kuri buvo laikoma favorite, tame vandens telkinyje net rinktinės atranką darė.
Sąlygos varžybų buvo itin sudėtingos. Ežeras – 1,5 km aukštyje kalnuose. Sniego iki kelių. Kai išsigręždavome eketes ir ruošdavomės treniruotėms, vanduo pakildavo ir išsiverždavo ant ledo. Apie 40 cm gylyje braidėme dešimt dienų. Rytais būdavo minus 18 laipsnių, dieną – plius 3. Dešimt dienų juodo, juodo darbo. Kiekvieną dieną po 3–4 val. mirkome lediniame vandenyje“, – tai, ką teko iškęsti, atskleidė rinktinės vadovas.
Važiuoti iki telkinio jiems kasdien tekdavo po 35 km. Prieš varžybas iškrito 70–80 cm kritulių. Įvažiuoti į kalnus tapo neįmanoma.
„Sudraskėme gal 3–4 komplektus grandinių. Kelionė į vieną pusę trukdavo 3 valandas. Tekdavo išstumdyti visus autobusus su dalyviais – padėdavome. Patys kol išklampodavom. Trys valandos treniruočių ir atgal toks pats kelias. Labai sudėtinga.
Pasirodė komentarų, kad reikia anuliuoti varžybas. Visi bijojo, kad ant ledo vandens bus 60–70 cm. Esant minusinei temperatūrai, žvejoti tokiomis sąlygomis neįmanoma. Pats dalyvauju jau dvidešimt metų čempionatuose, bet šis buvo pats sunkiausias. Fiziškai – be proto sunku“, – kokiomis nuotaikomis gyveno prieš lemtingąjį startą, paaiškino R.Bitinas.
Atsipalaidavimas – pirtis
Paklaustas, kaip šildėsi po treniruočių, kaip atrodė gyvenimo sąlygos, jis tik šyptelėjo: vieno viešbučio administracija po savaitę trukusių treniruočių įsileido kartą į sauną, kad raumenys atsigautų. Tai tebuvo vienintelė poilsio diena. Nenuostabu tuomet tai, kad kasdien vis kuris nors rinktinės narys susidurdavo su sveikatos problemomis.
„Trūko deguonies raumenims. Bet po 7 dienų adaptavomės. Varžybų metu jau buvome pasiekę piką“, – teigė R.Bitinas.
Lietuvos poledinės žūklės rinktinę sudarė 16 asmenų. Žvejai iš jų – 6 (vienas atsarginis): R.Bitinas, Marius Jačiauskas, Deividas Račkauskas, Arūnas Koska, Gediminas Cironka ir Gintautas Balsevičius. Rinktinės treneriai - Juozas Paulėkas ir Vytautas Šidlauskas. Varžybos truko dvi dienas. Pati žvejyba – 6 valandas: po 3 valandas kasdien.
Ledas buvo suskirstytas į 5 sektorius, kiekviename iš jų žvejojo po vieną rinktinės narį. Lietuviai pagavo didžiausią kiekį žuvies – „auksinius“ 13,894 kg. Baltarusiai liko antri su 10,276 kg, favoritai ukrainiečiai – treti su 9,877 kg. Iki tol lietuvių rinktinė po du kartus buvo iškovojusi sidabrą ir bronzą.
Ši rinktinė nustebino visą pasaulį. Patys nesuprantame dar, ką padarėme.
Moteris dalyvauti negalėtų
„Ši rinktinė nustebino visą pasaulį. Patys nesuprantame dar, ką padarėme. Kokia sėkmės paslaptis? Pergalę nulėmė geras kolektyvas. Mūsų delegacija buvo pati didžiausia. Didžiulę pagalbą suteikė ir vienas rusas, kuris padėjo mums treniruočių metu. Kruopštus juodas darbas, užsispyrimas – tai nukalė pergalę.
Kur moteris padėjome? Dailiosios lyties atstovės fiziškai neatlaikytų tokių varžybų. Pernai Kazachstane ledo storis buvo 1,3 metro. Tai reikia išgręžti pačiam. Moteris to nepadarys. Šiose varžybose dalyvavo teisėja moteris, tai ji net nelipo ant ledo, nes neįmanoma praeiti buvo. Sunku nupasakoti, kas ten dėjosi. Žvejoti tris valandas šaltyje reikia be pirštinių. Tai – ekstremalus sportas. Patikėkite.
Ar būna, kad vieni kitiems žvejai trukdo pasiekti gerų rezultatų? O, taip. Išgręži eketę, žiūrėk, prišoka koks konkurentas, pažvejoja ir specialiai sniegu užmėto, kad neberastum“, – tikino rinktinės vadovas, pripažinęs, kad Lietuvoje treniruotis sunku – ne visuomet reikiamu momentu susidaro ledas.
Biudžetas – vos 8,5 tūkst. eurų
Paklaustas, kokio gi biudžeto reikia, kad rinktinė taptų pasaulio čempione, pašnekovas įvardijo juokingą skaičių – 8 500 eurų. Į tai įsiskaito ir kelionės išlaidos.
„Mes negyvenome oficialiuose viešbučiuose. Išsinuomojome namukus. Negalėjome kitko sau leisti. Jei gyventi oficialiame viešbutyje, paros kaina – 50 eurų. Tad vien už apgyvendinimą būtume tuos 8 tūkst. eurų sumokėję. Ar remia mus valstybė? Asociacija gauna šiokį tokį finansavimą. Garbės raštais pernai sporto departamentas apdovanojo, o dabar ir to departamento neliko, tai nežinau, kaip bus“, – šyptelėjo R.Bitinas.
Iš viso varžybose dalyvavo 15 rinktinių iš trijų žemynų. Iš viso – 80 dalyvių. Jauniausiam Lietuvos rinktinės nariui – 22-eji, vyriausiam – 60 metų. Į rinktinę patenkama atsižvelgus į pademonstruotus rezultatus Lietuvos čempionatuose.
Paklaustas, ar Lietuvai jau teko kada organizuoti pasaulio poledinės žūklės čempionatą, R.Bitinas pasidžiaugė, kad tai daryti teks kitąmet. Jis vyks Šiauliuose, ant Rėkyvos ežero. Kodėl ten? Puiki logistika, geras dugno reljefas, o ir itin žuvingas pats vandens telkinys.
„Susirenka į čempionatą apie 300–400 žmonių, tad reikia vietos, kurioje būtų galima visus apgyvendinti“, – paaiškino „auksinių žvejų“ vadovas.
Geriausias pasaulio žvejys gyvena Jonavoje
Lietuvis G.Balsevičius triumfavo ir asmeninėje įskaitoje. Bronzą Lietuvai iškovojo ir M.Jačiauskas.
„Niekas nesitikėjo to iš Gintauto. Niekas jo negaudė, nesivaikė, nes pirmą kartą dalyvavo. Nuėjo sau ramiai į kampiuką, susirinko visą žuvį ir išėjo. Antrą dieną visi klausinėjo, kur čia tas lyderis. Niekas jo nematė. Kartu su Mariumi buvo nematomi žmonės“, – nusijuokė R.Bitinas.
15min pakalbintas 52-ejų metų jonaviškis G.Balsevičius patikino, kad net neatsimena, kada pirmą kartą paėmė meškerę į rankas. Sportine žūkle jis užsiima penkmetį.
„Ne, ne kasdien žvejoju. Dar ir dirbu kartais. Kur? Kariuomenėje. Rukloje“, – teigė čempionas.
Taigi geriausias pasaulyje poledinės žūklės žvejys – Lietuvos karys.
Paklausti, kaip šiandien atšvęs laimėjimą, profesionalūs žvejai prabilo tik apie saldų miegą.
