Kai Željko Obradovičius užpraėjusią savaitę Panevėžyje buvo paklaustas, ką mano apie Rusijos pradėtą karą Ukrainoje, iš 62-ejų specialisto lūpų nepasigirdo palaikymo Ukrainai ar kritikos Rusijai.
Priešingai – iš pradžių pareiškęs, kad savo nuomonės nesakys, netrukus Belgrado „Partizan“ strategas pradėjo „whataboutismo“ (liet. o kaip dėl...) pamokslą. Užuot kalbėjęs apie dabar egzistuojančią problemą, temą jis nukreipė kitur. Tai – dažnai karui pritariančių ir Kremliaus „trolių“ naudojama technika, siekiant nukreipti dėmesį nuo karo Ukrainoje ir Rusijos teroro.
„Nenoriu sakyti savo nuomonės. Nuomonė yra gerai gyvenime, bet man 62-eji ir aš prisimenu daug dalykų. Tai – ne pirmas toks įvykis pasaulyje. Mano šalis buvo bombarduojama, be to, neprisimenu, kad kažkas apie tai kalbėtų. Taip pat Irake, Sirijoje, Afganistane. Visi kalba tik dabar.
Aišku, esu prieš bet kokį karą pasaulyje. Tragiška, kai žmonės žūva dėl karo. Tačiau yra ir vidinių dalykų“, – sakė serbas.
Tokie Ž.Obradovičiaus žodžiai susilaukė kritikos Lietuvoje ir kitose Europos valstybėse, tačiau Serbijoje devyniskart Eurolygos čempiono pasisakymas nieko nenustebino. O jei tiksliau – veikiausiai atspindėjo daugumos nuomonę.
Už to slypi kompleksinė priežasčių grandinė, kurios šaknų reiktų ieškoti dar praėjusio tūkstantmečio pabaigoje ir dabartinėje tiek Serbijos, kaip šalies, tiek jos sporto situacijoje.
Kodėl daugelyje sporto šakų madas diktuojančios tautos atstovai nusisuka nuo kenčiančių nekaltų žmonių Ukrainoje?
Iš sportininkų ir klubų – tyla
Serbija yra viena iš nedaugelio Europos valstybių, neprisidedanti prie sankcijų Rusijai. Antradienį šios šalies vidaus reikalų ministras Aleksandras Vulinas pareiškė, kad Belgradas niekada neįves sankcijų ir neprisidės prie Vakarų „isterijos“ prieš Rusiją dėl jos invazijos į Ukrainą.
„Serbija niekada neprisijungs prie antirusiškos isterijos, per kurią vagiamas Rusijos piliečių ir Rusijos Federacijos turtas, kaip ir neuždrausime Rusijos žiniasklaidos“, – pasakė Serbijos vidaus reikalų ministras.
Solidarumo su ukrainiečiais nerodo ne tik Serbijos politikai, bet ir sportininkai.
Jei peržvelgtumėte garsiausių Serbijos sporto vardų socialinių tinklų paskyras, nepamatytumėte jokių palaikymo Ukrainai ženklų.
Nikolos Jokičiaus, Bogdano Bogdanovičiaus, Lukos Jovičiaus, Dušano Vlahovičiaus, Anos Ivanovič ir daugybės kitų Serbijos sportininkų paskyrose nerasite kritikos Rusijos veiksmams ar palaikymo Ukrainos žmonėms.
Jose nėra nei palaikymo įrašų, nei pranešimų apie pagalbą Ukrainos žmonėms, kaip tą padarė daugybė Lietuvos ar pasaulio atletų, įskaitant Ričardą Berankį, Joną Valančiūną, Andy Murray ir kitus.
Nekalba šia tema serbų atletai ar žymūs treneriai, pavyzdžiui, Aleksandras Džordževičius, spaudos konferencijose ar dalindami interviu, kaip elgėsi Lietuvos krepšinio žvaigždės Šarūnas Jasikevičius, Domantas Sabonis, Jonas Kazlauskas ir Arvydas Sabonis arba Eurolygos veidai – Erginas Atamanas, Andrea Trinchieri bei Ettore Messina.
Nepamatysite paramos Ukrainai ir apsilankę Serbijos sporto klubų socialinių tinklų paskyrose ar įsijungę šių komandų rungtynes.
Jei „Žalgiris“ ar Berlyno ALBA ukrainiečiams paramą išreiškė vilkėdami mėlynai geltonas aprangas, Vilniaus „Rytas“ ar Dortmundo „Borussia“ rengia nemokamas treniruotes ukrainiečių pabėgėlių vaikams, o Madrido „Real“ pranešė paskirsiantis milijoną eurų paramai Ukrainos žmonėms, tai Serbijos klubams, panašu, karas Ukrainoje neegzistuoja.
Veikiau priešingai. Kol likusių Eurolygos komandų atstovai prieš rungtynes laiko lapus su žinute „stabdykite karą“, Belgrado „Crvena zvezda“ aistruoliai skanduoja „serbai ir rusai bus broliais amžinai“.
Vasario 27-ąją socialinius tinklus perskrodė ir „Crvena zvezda“ sirgalių choreografija akistatoje prieš amžiną varžovą „Partizan“. Joje – Ukrainos vėliavos spalvos ir antkapiai, bet kaip vėliau paaiškėjo, jie buvo skirti pašiepti principiniams varžovams, kurių sirgaliai žinomi „duobkasių“ (serb. Grobari) pravarde, o ne į karą prieš Rusijos pajėgas įveltiems ukrainiečiams.
Vis dėlto tai nėra ženklas, kad „Crvena zvezda“, kurį, beje, mėgstamiausiu klubu laiko šalies prezidentas Aleksandras Vučičius, sirgaliai prijaučia Ukrainos žmonėms.
Kai sostinės klubas žaidė Serbijos čempionato rungtynes prieš „Voždovac“ komandą, abiejų ekipų sirgaliai susivienijo, skanduodami savo šalies ir Rusijos pavadinimus.
O praėjusį ketvirtadienį, „Crvena zvezda“ žaidžiant lemiamas UEFA Europos lygos rungtynes Rajko Mitičiaus stadione Belgrade, tribūnose buvo iškeltos ne viena ir ne dvi Rusijos vėliavos, vėl skambėjo ir Rusiją palaikančios skanduotės.
Ir tylos minutei žaidėjai prieš rungtynes sustojo ne pagerbdami Ukrainoje žūstančius žmones, o atiduodami pagarbą kovo 16-ąją mirusiam legendiniam futbolininkui Slobodanui Škrbičiui.
Prieš susitikimo pradžią „raudonųjų žvaigždžių“ sirgaliai iškėlė ir ilgą plakatą, kuriame citavo „bitlų“ lyderį Johną Lennoną.
„Suteikite taikai šansą“, – rašė sirgaliai, prieš tai išvardiję pastarojo meto karinius konfliktus pasaulyje. Tiesa, ilgame plakate patogiai buvo nutylėti karai Kroatijoje, Bosnijoje ir Kosove, neatsirado vietos jame ir Rusijos inicijuotiems konfliktams Čečėnijoje, Sakartvele ir Ukrainoje, o tai – dar vienas puikus „whataboutismo“ pavyzdys.
Serbai užstojo Rusijos klubus ir Eurolygoje. Belgradas, kuriame gegužę bus surengtas finalo ketvertas, jau buvo pasiruošęs priimti Maskvos CSKA, Sankt Peterburgo „Zenit“ ir Kazanės UNIKS klubus, kol šie galiausiai vis tiek buvo suspenduoti.
„Tikrai Serbijoje susirūpinimas dėl Ukrainos yra daug mažesnis, – 15min sakė Serbijos futbolo klubui „Voždovac“ atstovaujantis Lietuvos rinktinės saugas Justas Lasickas. – Kiek teko stebėti žmonių reakciją į vykstantį karą, jiems kol kas tai konfliktas kažkur toliau nuo jų. Teko girdėti ir apie protestus, palaikančius Rusiją, bet jie atspindėjo tik dalį visuomenės Serbijoje. Šalies prezidentas taip pat bando laviruoti tarp dviejų pozicijų, bandydamas nenuteikti žmonių prieš save, prieš artėjančius rinkimus.
Komandos rūbinėje buvo kalbų apie tai, kas vyksta tik pirmomis karo dienomis. Kai kurie tiesiog nežinojo ir nesuprato šio konflikto rimtumo, dėl to stengiausi jiems paaiškinti visą situaciją. Mūsų komandoje daug jaunų žaidėjų ir jie tiesiog nesijaudina dėl šios situacijos. Tačiau malonu buvo girdėti Rusijos pasmerkimą iš vyresnių žaidėjų. Buvo pavieniai atvejai, bandantys pateisinti Rusijos agresiją, tačiau daugumos nuomonė buvo aiški.“
Savotiška išimtimi serbų sporte galima laikyti tik Novaką Džokovičių, apie kurio gerus darbus pranešė ne jis pats, o ukrainietis tenisininkas Serhijus Stachovskis, pasidalinęs susirašinėjimu „WhatsApp“ programėlėje.
„Stako, kaip laikaisi? Ar esi karo lauke? Galvoju apie tave... Tikiuosi, kad viskas greitai nurims. Prašau, pranešk man, kur galėčiau nusiųsti pagalbą – ir finansinę, ir kitokią“, – ukrainiečiui rašė vienas geriausių planetos žaidėjų, viešai, kaip ir daugelis jo tautiečių, paramos Ukrainai vis tik neparodęs.
Primena 23 metų senumo įvykius
Kodėl Serbijos sportas nepalaiko Ukrainos?
Viena iš priežasčių užkoduota 23 metų senumo istorijoje.
Serbai dar mena, kaip 1999-aisiais virš tuometinės Jugoslavijos teritorijos pasirodė NATO lėktuvai.
