Tribūnose prie pat finišo triumfavo ir Simonas Maldonis, Viktorijos Senkutės širdies draugas, o šūksniai „Lietuva, Lietuva!“ skambėjo taip garsiai, kad šalia dirbęs kolega iš JAV perklausė, kas gi čia vyksta?
28-erių trakiškė V.Senkutė, vos prieš trejus metus nurašyta senosios mūsų irklavimo valdžios, kaip neteikianti perspektyvų, iš olimpinio Vero prie Marnos kanalo šalia Paryžiaus dramatiškai ištraukė bronzą.
Tai buvo paskutinis Lietuvos irkluotojų šansas Paryžiuje. Olimpinės akademinio irklavimo varžybos baigiasi šiandien, o paskutinę dieną kanale – iki kurio valanda kelionės traukiniu iš Paryžiaus centro – pakilo bangos. Tokios, kokių nebuvo visą savaitę.
Vandenį šiaušė vėjas. Šįkart nesiblaškęs ir, atrodė, tvirtai apsisprendęs pūsti visas irkluotojas greičiau link finišo. Irkluoti teko pavėjui.
Žaidynių debiutantė V.Senkutė leidosi į svajonių lenktynes, kuriose pirmos dvi vietos ekspertų buvo rezervuotos dar prieš olimpiadą.
Suprasti akimirksniu
- 28-erių trakiškė V.Senkutė po dešimtos vietos 2021-ųjų Europos čempionate buvo nurašyta senosios Lietuvos irklavimo federacijos valdžios, kaip neteikianti perspektyvų.
- Finansavimas jai – nutrauktas, tad V.Senkutė sėdo ant dviračio ir tapo Lietuvos vicečempione, pedalus mynė ir Europos plento pirmenybėse.
- Į valtį ją grąžino tik pasikeitę veidai federacijos kabinetuose.
Taip galiausiai ir nutiko. Pasaulio čempionė olandė Karolien Florijn (7:17.28) iš legendinės irkluotojų šeimos pelnė auksą, o olimpinės čempionės titulą gynusi zelandė Emma Twigg (7:19.14) – sidabrą.
V.Senkutė po pusės distancijos dar irklavo penkta. Nuo australės ją skyrė beveik dvi sekundės, tačiau mūsiškė galiausiai užsuko tokį irklų malūną finiše, kad prieš pat pabaigą išlindo į trečią vietą (7:20.85).
Išgirdusi pranešėjo skelbiamą savo pavardę ir jau matydama žvilgantį medalį, irkluotoja ranka dengėsi veidą.
Iki šiol jokio medalio aukščiausio lygio varžybose nelaimėjusi V.Senkutė iš karto pasipuošė olimpiniu.
Prieš pat interviu žurnalistams ji dar puolė į kantriai laukusio mylimojo baidarininko S.Maldonio glėbį, pabučiavo ir sustojo emocingam pokalbiui.
„Vis dar negaliu patikėti tuo, kas čia vyksta“, – kilnodama ant kaklo kabantį blizgantį medalį ne sykį kartojo irkluotoja.
– Fantastiškas finišas pabaigoje. Toks ir buvo planas?
– Jėgų visą laiką buvo. Planą, aišku, turėjau. Kaip sakė treneris prieš pat man išeinant į kanalą, medaliai bus dalinami ne pirmajame kilometre. Žinojau, kad reikia nepasiduoti.
Tokiam finišui labai daug kartų praktikavausi namuose, Trakuose. Šiandien dar susirašiau su Kamile (Kralikaite), kad taip ir darysiu, kaip darau su jumis treniruotėse Trakuose, kai jos mane spaudžia, o aš bėgu. Tiesiog pavyko tai išpildyti ir to užteko.
– Kaip manote, kuri atkarpa buvo lemiama?
– Nežiūrėjau, dariau savo darbą. Vieną kartelį, kai liko apie 500 metrų, žviltelėjau į kairę, pamačiau Australijos sportininkę, kad plaukiame labai panašiai ir žinojau, kad išpildžius tą finišą, kurį darau namuose kiekvieną dieną, kiekvieną treniruotę, man pavyks iškovoti medalį Lietuvai. Galiausiai pamačiau švieslentėje užsidegusias raides LTU (įsižiebia tik prizininkų valstybių trumpiniai, – past.). Visa kita jau istorija.
– Olandė ir zelandė labai tituluotos sportininkės, kurioms pirmos dvi vietos buvo žadėtos dar prieš žaidynes. Tituluota ir australė, kurią aplenkėte. Ar ji ir buvo jūsų taikinys?
– Nebuvo jokių taikinių. Tiesiog galvojau apie tai, kad turiu lipti ant medalių pakylos. Kad turiu padaryti savo darbą. Jeigu tai padarysiu, tai mes turėsime medalį Lietuvai. Štai, jį ir turime (kilsteli ranka medalį).
Prieš tai daug kartų sakiau, kad aš nesifokusuoju į kažkokias sportininkes. Aš jas labai gerbiu. Jos yra nuostabios. Abi – olimpinės čempionės, neįtikėtina. Mano didžiausia svajonė buvo stovėti ant olimpinės pakylos greta jų.
Čia yra pirmas mano medalis suaugusiųjų lygyje (vėl kilsteli bronzą). Ir tai yra olimpinis apdovanojimas. Ar gali būti geriau už tai?!
– Apie ką kalbėjotės su olimpine čempione ant nugalėtojų pakylos?
– Džiaugėmės geromis varžybomis, ateinančiomis atostogomis. Tiesiog juokėmės, kalbėjome, kaip gera būti čia ir kovoti viena su kita. Mes išspaudžiame viską, ką galime geriausio viena iš kitos. Tai yra neįtikėtina.
Kelis sykius esu buvusi A finale, bet jame vis nepavykdavo... Nepasitikėjau savimi. Šį kartą buvo kitaip. Viskas galvoje buvo sudėliota taip, kad neleidau trukdyti jokioms mintims, jokioms provokacijoms.
– Pastaruoju metu Lietuvoje, ypač po krepšininkų nesėkmių, dažnai kalbama, kad mums trūksta nugalėtojų mentaliteto. Iš kur jūsų stiprybė?
– Iš Simono Maldonio (paima šalia stovinčiam širdies draugui už rankos, – past.). Mes dirbame kiekvieną dieną, kalbamės kasdien, kaip tokiu būti. Plušu treniruotėse kiekvieną dieną. Nežiūriu nei į krepšininkus, nei į kitus – ateinu ir darau savo darbą. Pasiruošiu galvoje, ką galvosiu, ką sakysiu sau kiekvienoje distancijos atkarpoje, kaip viskas bus. Tada belieka tai įgyvendinti varžybose.
– Ne sykį kartojote, kad savimi tikėjote, svajojote, kad iškovosite medalį. Perbėgant visą karjerą, kurioje sunkių akimirkų netrūko, kaip ir sprendimų, nebūtinai priklausiusių nuo jūsų. Kada įvyko tas lūžis, kai pasakėte sau, kad lipsiu į valtį ir laimėsiu medalį? Iš kur ta stiprybė?
– Šiemet startavau Europos čempionate iš karto po persirgimo COVID-19. Buvo labai sunku tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Pasitikėjimas ateina iš pasiruošimo. Jeigu turi geras treniruotes namuose, tai turėsi ir geras varžybas atvykusi. Prieš Europos čempionatą negalėjau užbaigti treniruočių, kūnas niekaip negalėjo atsistatyti po COVID-19.
Prieš pasaulio čempionatą taip pat buvau neirklavusi dvi savaites. Taip, patekau ten į finalą, bet viduje kirbėjo jausmas, kad finale man nepavyks, kad ir kaip besistengčiau. Kūnas nebuvo pasiruošęs.
Dabar pasiruošimas buvo toks geras, kad tą pasitikėjimą atsivežiau ir čia. Galiausiai pavyko viską realizuoti. Tiesiog neįtikėtina. Aš vis dar nesuprantu, kas vyksta (pasižiūri į medalį).
– Kam norėtum skirti šį blizgantį gražuolį?
– Savo tėčiui, kuris yra buvęs irkluotojas ir dabar stebi mane iš dangaus. Savo mamai, kuri mane labai palaiko. Savo vaikinui (vėl paima už rankos S.Maldoniui) – be jo šito medalio irgi nebūtų. Savo draugams, artimiesiems, visai Lietuvai ir visoms Baltijos šalims.
Visiems, kurie mane palaikė ir sekė tą mano istoriją bei, svarbiausia, nenusisuko nuo manęs tuo metu, kai man nesisekė. Daug buvo tokių, kurie nusisuko, o dabar rašo ir manimi džiaugiasi... Na, gerai – ir jūsų šitas medalis (juokiasi).
– Turbūt niekada gyvenime nepamiršite dienos, kai 2021-aisiais, vos prieš trejus metus, senoji irklavimo federacijos valdžia pasakė, kad jumis nebetiki, nutraukia finansavimą. Šiandien stovite čia, su medaliu, pirma lietuvė moteris irklavusi olimpinių žaidynių vienviečių finale. Norite kažką pasakyti tiems, kurie suskubo jus nurašyti?
– Kad žiūrėtų savęs (juokiasi). Aš žiūrėjau savęs. Tada pykau, bandžiau kažką įrodyti, bet supratau, kad per pyktį pasiekti neįmanoma nieko. Todėl aš pasitraukiau, pailsėjau, iš naujo pamilau irklavimą, grįžau ir tiesiog dariau tai, kas man patinka. Mėgavausi tuo.
Vakar kaip tik rašiau Simui (vėl paima šalia stovinčio širdies draugo ranką), kad padariau paskutinę treniruotę ir taip liūdna, kad ji – paskutinė. Kaip noriu toliau irkluoti. Tačiau labai svarbu yra ir pailsėti bei po to grįžti su nauja jėga.
Suprasti akimirksniu
- Už laimėtą olimpinę bronzą Lietuvos valstybė V.Senkutę apdovanos vienkartine 62 tūkst. 920 eurų premija.
- Baigusi karjerą V.Senkutė taip pat gaus rentą, kuri pagal šių dienų bazinės išmokos dydžius, siekia 1485 eurų kiekvieną mėnesį.
– Irkluoti pradėjote labai vėlai, spėjote išbandyti kitas sporto šakas. Esate pasakojusi, kad mama manė, jog irklavimas gal kiek vyriška sporto šaka. Yra daug merginų, kurios galbūt norėtų pabandyti, bet gal nedrįsta. Kokią žinutę perduotumėte joms?
– Aš į irklavimą pasikviečiau savo draugę, sesę Gretą, kad jos eitų kartu su manimi ir mes tiesiog gerai leidome laiką. Irklavimas yra vasara, ežeras, draugai. Irkluodama susipažinau su pačiais geriausiais savo draugais. Galima išvykti mokytis į JAV, kaip aš padariau. Tiesiog linkiu visiems pabandyti ir nenusisukti nuo to sporto, jeigu jums patinka.
Aš pradėjau, kai man buvo 15 ar 16 metų. Skaitoma, kad tai – gana vėlai, bet gal buvau labiau subrendusi ir labiau mėgavausi tuo, ką darau.
– Ačiū!
– Ačiū ir jums.
Suprasti akimirksniu
- Olimpinėse irklavimo varžybose Paryžiuje startavo 5 lietuvių įgulos.
- Pirmąja Lietuvos moterimi, patekusia į vienviečių valčių finalą, tapusi V.Senkutė pasipuošė bronza.
- Pavienę dvivietę valtį irkluojančios Kamilė Kralikaitė ir Ieva Adomavičiūtė dramatiškame finale finišavo penktos.
- Broliai dvyniai Domantas ir Dovydas Stankūnai B finale užėmė 2 vietą. Bendroje įskaitoje jiems tai lėmė 8 poziciją ir valstybės premiją.
- Mažajame finale taip pat irklavęs vienvietininkas Giedrius Bieliauskas užėmė 10 vietą.
- Didžiausios viltys sietos su pasaulio ir Europos vicečempionėmis Donata Karaliene ir Dovile Rimkute, bet jos netikėtai liko paskutinės ir savo atrankos plaukime, ir paguodoje. Galiausiai prabilta apie vieną iš sportininkių kankinusias dideles sveikatos bėdas.
Akademinio irklavimo varžybos olimpiniame Vero prie Marnos kanale baigėsi, tačiau žaidynės čia dar sugrįš.
Jau antradienį savo olimpiadą pradės mūsų baidarių sporto meistrai. Tarp jų – ir V.Senkutės širdies draugas Simonas Maldonis.
