I.Sorokaitė daugiau nei 10 metų yra profesionali tinklinio žaidėja, kurią seka jaunimas iš viso pasaulio.
„Aš visada svajojau suteikti vaikams galimybę priartėti prie aukštojo tinklinio lygio. Norėčiau pasidalinti savo patirtimi su tais, kurie žengia pirmuosius žingsnius šiame sporte. Iš kitų žaidėjų mane išskiria aistra šiai disciplinai bei ryžtas pranokti save diena iš dienos. Norėčiau perteikti šiuos bruožus visiems savo stovyklos dalyviams“, – stovyklos puslapyje prisistato tinklininkė.
I.Sorokaitė nuo 2013 metų yra Italijos tinklinio rinktinės narė, dalyvavo trijuose Europos čempionatuose, iškovojo sidabro medalį „World Grand Prix“ varžybose. 2007 ir 2009 metais ji tapo Europos moterų Čempionų lygos nugalėtoja, taip pat yra iškovojusi Italijos taurę ir supertaurę. Savo jėgas ji trumpai išbandė ir Azerbaidžane bei Japonijoje. Praėjusiame sezone ji atstovavo „Azzurra Volley San Casciano“ komandai.
Tinklininkė su LTF.lt pasidalino savo mintimis apie savo karjerą bei norą padėti Lietuvos tinkliniui.
– Kaip jums ir komandai sekėsi praėjusiame sezone?
– Šį sezoną vertinu labai teigiamai. Mūsų komanda pasiekė iškeltus tikslus – patekome į Italijos taurės ketvirtfinalį ir Italijos čempionato atkrintamąsias varžybas. Nuo sezono vidurio rungtyniavome labai komandiškai, o Italijos čempionato atkrintamosiose varžybose žaidėme su „Igor Gorgonzola Novara“ komanda, kuri laimėjo Italijos taurę, triumfavo Čempionų lygoje. Šiai ekipai nusileidome tik lemiamose trečiose rungtynėse, kai pralaimėjome penktąjį setą 15:17.
Asmeniškai savimi esu patenkinta, nes šiame sezone grįžau į pagalbinės puolėjos poziciją ir pakankamai greitai įėjau į ritmą. Manau, kad tai buvo vienas geriausių mano karjeros sezonų. Jei reikėtų išskirti kažką ypatingo, ką darau po kiekvieno sezono, tai esu patenkinta žengusi laipteliu aukščiau iš psichologinės pusės. Jaučiuosi sutvirtėjusi ir aikštėje labiau savimi pasitikinti.
– Papasakokite, kaip ir kada atsidūrėte Italijoje?
– Į Italiją atvykau būdama 14 metų. Buvau labai smalsi susipažinti su viskuo, kas susiję su nauja, nepažįstama tinklinio puse. Būdamas vaikas, kai mama pasakė, kad važiuosiu pasitreniruoti į Italiją su moterų komanda, jau trepsėjau prie durų ir, drebėdama iš noro, laukiau, kada galėsiu išbandyti jėgas su kitomis žaidėjomis.
– Kaip prasidėjo karjera Italijoje? Kuo pasižymi Italijos tinklinio mokykla?
– Pirmosiose treniruotėse jaučiausi labai atsilikusi iš žaidimo, derinių pusės. Nors treneris tikrai daug gyrė dėl užsispyrimo ir gražios technikos. Per savaitę viską perpratau, išmokau sustojimus ir didelis skirtumas išnyko. Kai klubas pasiūlė pasilikti visam sezonui, buvau be proto laiminga. Žinoma, reikėjo svarstyti, ką daryti dėl mokyklos ir kalbos, bet šalia turėjau mamą ir ten žaidžiančią lietuvę Rasą Maželytę-Tiberio, todėl buvo lengviau įsitvirtinti. Italų kalbą pradėjau suprasti po poros mėnesių, o po metų jau laisvai kalbėjau ir ėjau į itališką mokyklą.
Kadangi buvau jauna, atstovavau klubo visų amžiaus grupių komandoms. Dalyvavau visų amžiaus grupių čempionatuose. Todėl viską, ką išmokdavau stebėdama ir treniruodamasi su vyresnėmis žaidėjomis, bandydavau pritaikyti žaisdama su savo amžiaus komandomis. Kiekvienoje komandoje žaidžiau skirtingose pozicijose. Teko rungtyniauti tiek kelėjos, tiek pagrindinės, tiek pagalbinės puolėjos pozicijose. Tai man padėjo susiformuoti visapusiškai.
Italijos tinklinio mokykloje, mano manymu, visų pirma atkreipiamas labai didelis dėmesys į vaiko psichologinę būsena. Labai stipriai yra siekiama, kad vaikas būtų laimingas žaisdamas tinklinį, galvotų, kaip linksmai praleisti laiką draugų ir geros nuotaikos apsuptyje. Iš technikos pusės, tinklinis Italijoje per daug nesiskiria nuo kitų Europos šalių.
Galbūt ko trūksta Italijos tinkliniui, tai vaiko, kaip augančios ir bręstančios asmenybės, auklėjimo. Būtent nepriklausomybė, tvarka, disciplina, komandiškumas yra būtini ne tik aukščiausių tikslų siekimui, bet ir lengvesnei ateities kasdienybei.
– Ar esate patenkinta savo karjera?
– Esu labai patenkinta savo karjera. Manau, kad labai svarbu yra prisiminti, iš kur atėjai, nuo kur pradėjai, kad galėtum įvertinti visą savo nueitą kelią. Kiekvieną sezoną, pasirinkdama, ar pasilikti klube, ar jį pakeisti, nusistatau sau tikslą ir jo siekiu. Norėčiau ateityje turėti turtingą kultūrinį, sportinį, emocinį bagažą, kuriuo galėčiau pasidalinti su ateities tinklininkais bei padėti jiems visapusiškai tobulėti.
– Lietuvoje yra nedaug profesionalių žaidėjų. Kaip manote, ko trūksta? Ką patartum jauniems talentingiems žaidėjams?
– Manau, kad Lietuvoje nėra tokios tinklinio, kaip profesionalaus sporto, kultūros. Taip, kaip yra krepšinyje. Niekas netiki, net kai parodau savo varžybų įrašus arba kas nors atvyksta pažiūrėti rungtynių gyvai, kad tinklinio salėse susirenka 4-5 tūkst. ar daugiau žmonių. Taip, kaip krepšinyje. Mažai kas tiki, kad yra įmanoma kažkada gimusią aistrą ar hobį šiam sportui, paversti maloniu darbu.
Viena iš mano svajonių yra pakeisti būtent šį tikėjimą. Kas geriau gali tai padaryti, jei ne faktai, užsispyrimas, didelės pastangos ir viltis, kad kada nors galbūt nereikės važiuoti į užsienį, o bus galima atstovauti profesionaliai Lietuvos komandai ir garsinti savo šalies vardą kovojant su aukščiausio lygio rinktinėmis.
– Ar Italijoje lengva pragyventi iš tinklinio? Kokie yra uždarbiai lyginant su kitomis sporto šakomis?
– Italijoje yra devynios tinklinio lygos. Tai – labai išvystytas sporto projektas. Tinklinis yra viena iš pagrindinių sporto šakų šalyje, pagal sportininkų kiekį lenkianti net krepšinį. Oficialiai, tinklinis Italijoje nėra pripažinta profesionalia sporto šaka, bet viskas krypsta link oficialaus pripažinimo. Tai yra ir gerų rinktinės rezultatų dėka. Susilaukiame vis daugiau dėmesio tiek arenose, tiek prie televizijos ekranų. Susidomėjimas auga ir iš kitų pasaulio šalių. Dėl uždarbio tai sunku pasakyti. Žinoma, su futbolo neįmanoma lygintis, bet uždirbame tikrai daugiau nei vidutinis dirbantis žmogus. Problema tik ta, kad kol nesame pripažinti kaip profesionalai, neturime teisės į pensiją, nesame apdrausti valstybės.
– Ar jaučiamas Italijoje valstybės ar miesto palaikymas? Kokios sąlygos sudaromos rinktinėms?
– Žinoma, miesto palaikymas labai jaučiasi. Iš vienos pusės – tai yra vienas pagrindinių komandos skatintojų ir rėmėjų, iš kitos – mes padedama skatinti vaikus sportuoti, esame sveiko gyvenimo būdo pavyzdžiai, ypač šiais laikais, kai mobiliųjų telefonų ir kompiuterių pagunda yra tokia didelė.
Iš valstybės tinklinis daug paramos nesulaukia, nes, kaip minėjau, šis sportas dar nėra pripažintas kaip profesionalus. Nepaisant to, trijų stipriausių Italijos lygų sportininkai išgyvena ir uždirba vien iš tinklinio. Gerų rinktinių rezultatų dėka, visas Italijos tinklinis gauna didelį dėmesį. Rinktinės žaidėjoms sudaromos geriausios sąlygos treniruotis, pradedant nuo aukščiausio lygio viešbučių su sveiku meniu, iki geriausių sporto arenų. Jau nekalbant apie aukščiausio lygio trenerius, kurie iki smulkmenų analizuoja žaidybines situacijas. Mes tikrai turime pilnas sąlygas ir galime visas jėgas atiduoti žaidimui bei negalvoti apie nieką kitą.
– Kaip sugalvojote rengti stovyklą Lietuvoje? Kuo ji bus išskirtinė?
– Kaip jau minėjau, renku į savo bagažą patirtį. Manau, kad jis šiandien yra pripildytas pakankamai, kad galėčiau juo pasidalinti. 22 metai tinklinio aikštelėse ir kelionės aplink pasaulį gali būti tinkamai išnaudoti tam tikram tikslui. Jau senokai galvoje besisukusi mintis įgavo formą su „IS Volley Camp“ idėja.
Tai bus pirmoji tokia tinklinio stovykla Lietuvoje, parengta pagal tikrąją profesionalaus tinklininko dienotvarkę. Nuo treniruočių ritmo iki laiko poilsiui bei vakarinių susirinkimų, skirtų dienos eigos aptarimams, diskusijoms bei galimybėms geriau vieni kitus pažinti.
Stovyklos akcentą ir dėčiau vakariniams susirinkimams, kuriuose kiekvieną kartą bus pateikiama vaizdo medžiaga, kad būtų galima išsamiau susipažinti su geriausiais pasaulio žaidėjais bei diskutuoti apie juos. Šiuose susirinkimuose, kaip ir visos stovyklos metu, svečiuosis skirtingi dalyviai, profesionalios tinklininkės iš Lietuvos bei užsienio, kurios pasidalins savo istorijomis. Taip pat bus treneriai, kurie dalinsis savo patirtimi, bei kitos svarbios figūros – tokios kaip dietologas, tinklinio agentas, kurie papasakos apie savo sritis bei kaip įmanoma labiau priartins vaikučius prie aukšto tinklinio meistriškumo idealo.
– Ar ši stovykla taps tradicinė? Galbūt yra daugiau idėjų, kaip padėti Lietuvos tinkliniui?
– Man būtų didelė garbė padėti Lietuvos tinkliniui augti, plėstis. Manau, kad „IS Volley Camp“ yra puikus pirmas mažas žingsnelis. Esu kokybės mėgėja, o kaip visi žino, kokybė prieštarauja kiekybei. Tačiau aš pasižymiu dideliu užsispyrimu siekiant tikslo. Jaučiuosi pasiruošusi ilgai ir kantriai nuotykių kelionei.
