Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2018 02 14

JAV sporto komentatorė: trūksta ir sporto žurnalisčių, ir analitinio požiūrio į sportininkes

Sporto žurnalisčių vis dar nėra daug, nors situacija ir gerėja, LRT RADIJUI sako JAV sporto komentatorė Christine Brennan. Anot jos, nereikėtų tikėtis, kad greitai ateis diena, kai moterų ir vyrų šioje žurnalistikos srityje bus vienodai. Žurnalistė taip pat priduria, kad šiuo metu vyrauja ir kita problema – komentuojant moterų sportą dažniau aptariama sportininkių išvaizda.
Olimpinis spaudos centras
Olimpinis spaudos centras / Alfredo Pliadžio nuotr.

Sporto transliacijos – būdas pažinti kultūrą

Radijas išlieka populiariausia žiniasklaidos priemone pasaulyje, pasiekiančia atokiausiose vietose gyvenančius žmones, kurie neturi nei televizijos, nei interneto. Svarbus jis ir sporto mėgėjams, minint pasaulinę radijo dieną praneša LRT RADIJAS. Skaičiuojama, kad kasdien ketvirtadalis jų informaciją apie mėgstamas komandas ar atletus gauna būtent iš radijo.

Sporto ir radijo ryšį pastebi ir medijų istorikas Michaelas Socolowas. Jo teigimu, sporto transliacijos per radiją turi labai šviesią ateitį. Pašnekovas taip pat pastebi, kad tai puikus būdas pažinti kitas kultūras, jas suprasti.

„Wikimedia Commons“ nuotr./Analoginių radijo bangų imtuvas-siųstuvas
„Wikimedia Commons“ nuotr./Analoginių radijo bangų imtuvas-siųstuvas

„Sporto rungtynių transliacija per radiją visais laikais buvo puikus būdas auditorijai įsitraukti ir būti dalimi tų rungtynių, kurių jie klauso. Tokia patirtis datuojama jau labai seniai – nuo olimpinių žaidynių Berlyne 1936 m. Radijas visada turės vietą žiniasklaidoje, nes jis palyginus nebrangus tiek norint kurti, tiek transliuoti informaciją. Tuo pačiu klausymas turi didelę jėgą ir įtaką, nes mintyse įsitraukiame, dalyvaujame kartu. Klausyti radijo, ypač sporto rungtynių, yra labai įdomu“, – įsitikinęs M.Socolowas.

Anot jo, sporto varžybų transliacija yra puikus būdas tiesti tiltus tarp skirtingų kultūrų ir visuomenių – nors mes nebūtinai mėgstame tas pačias sporto šakas, apie jas galime vieni kitiems papasakoti: „Kalbėdami apie skirtingas sporto šakas, jas aiškindami, įtraukdami globalią auditoriją, nutiesime tiltus tarp skirtingų žmonių, tarp jų kultūrų, kalbos ir visi kartu galėsime tuo sportu mėgautis. Kaip Jamaikos bobslėjaus komanda olimpinėse žaidynėse. Tai geras pavyzdys, kaip visas pasaulis susivienijo ir palaikė komandą iš Karibų, kur išvis nesninga.“

Skaičiai rodo, kad maždaug pusė žmonių, susidomi naujomis sporto šakomis, o trečdalis seka ne populiariąsias, o, tarkim, tradicines šakas. Be to, manoma, kad būtent skiriant daugiau dėmesio senosioms sporto šakoms žmonės geriau supranta ar net pažįsta savo kultūrinį paveldą.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Nelsonas Mandela
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Nelsonas Mandela

Sportas padėjo susivienyti Pietų Afrikos Respublikai

Sportas turi galią pakeisti pasaulį, įkvėpti ir vienyti žmones, yra pasakęs Pietų Afrikos Respublikos prezidentas Nelsonas Mandela. Stebint dabar vykstančias žiemos olimpines žaidynes, matyti, kad ne mažiau dėmesio nei sportininkai sulaukia ir politiniai klausimai. Dėl šiltėjančių abiejų Korėjų santykių, žaidynės net pramintos „taikos žaidynėmis“.

Negalvojome, kad visa šalis mus palaikys, ypač todėl, kad tai buvo sportas, kuriame dominavo baltaodžiai ir kurio nekentė šalies juodaodžiai.

Apklausos rodo, kad sportas laikomas puikiu teigiamų permainų įrankiu, paveikesniu už politiką ar religiją. Pietų Afrikos Respublika yra geras pavyzdys, kaip sportas suvienija suskaldytą visuomenę, teigia Francois Pienaaras, regbio žaidėjas, su komanda šaliai iškovojęs pasaulio taurę. Būtent Pietų Afrikoje surengus regbio, sporto, kuris buvo laikomas baltaodžių galios simboliu, čempionatą ir pristačius šūkį „viena komanda – viena valstybė“, Pietų Afrikos Respublika susivienijo.

„Tai buvo labai sėkminga ir protinga. Kai įžengiau į pasitarimų kambarį ir pamačiau šūkį „viena komanda – viena valstybė“, jis iš karto prikaustė dėmesį. Mes žinojome, jei žaisime gerai, sulauksime dėmesio, bet kad tiek daug – nesitikėjome. Negalvojome, kad visa šalis mus palaikys, ypač todėl, kad tai buvo sportas, kuriame dominavo baltaodžiai ir kurio nekentė šalies juodaodžiai“, – pasakoja F.Pienaaras.

Jo teigimu, per šešias savaites Pietų Afrikos Respublikos juodaodžiai tapo didžiuliais šios sporto šakos gerbėjais: „Be žiniasklaidos žmonės nežinotų kas vyksta. Jie gauna informaciją, ir, svarbiausia, subalansuotą informaciją. Ji buvo svarbi per visą procesą. Ypač svarbus buvo radijas, nes tolimesnėse kaimiškose vietovėse Pietų Afrikoje tai vienintelis informacijos šaltinis. Jie neturi televizijos, todėl rungtynių komentarų klausė tiesiog prigludę prie radijo imtuvų.“

Pietų Afrikos respublikoje sportas tapo vienytoju. Baltaodžiai žaidėjai išmoko iki tol tik juodaodžių giedamą šalies himną, o štai juodaodis prezidentas čempionato taurę savo komandai įteikė vilkėdamas žalius marškinėlius, šalyje laikytus baltaodžių valdžios simboliu.

Praėjusiose vasaros olimpinėse – dėmesys pabėgėliams

Tuo metu praėjusiose vasaros olimpinėse žaidynėse dominavo kita iniciatyvos „Sportas už taiką“ istorija. Dešimt sportininkų, atstovaujančių tris sporto šakas, žengė nešini ne savo šalies vėliava. Jie žengė su noru ne tik ant kaklo užsikabinti medalį, bet ir papasakoti savo istoriją, kodėl jie buvo priversti palikti namus ir kodėl žygiuoja po olimpine vėliava.

Juk žmonės žino apie olimpines žaidynes, žmonės yra girdėję apie pabėgėlius, o sujungus juos į vieną, žmonės priverčiami pagalvoti ir susimąstyti, kas vyksta.

Anot JAV žurnalistės, dirbusios su iniciatyva, siekusia į olimpines žaidynes išsiųsti pabėgėlių komandą, Erinas Hyab, žmonėms reikia būdo, kaip suprasti ne visai pažįstamas ar suvokiamas problemas.

„Sportas yra labai geras įrankis toms problemoms išsiaiškinti. Juk žmonės žino apie olimpines žaidynes, žmonės yra girdėję apie pabėgėlius, o sujungus juos į vieną, žmonės priverčiami pagalvoti ir susimąstyti, kas vyksta“, – tvirtina E.Hyab.

Vis dėlto ji pripažįsta – šios istorijos nėra tokios populiarios, kaip norėtųsi: „Nors iniciatyva „Sportas už taiką“ yra nuostabi, ji dažnai pasimeta tarp visų kitų temų, visko kas vyksta aplink. Todėl, manau, svarbu pasakoti asmeniškas istorijas, kad žmonės jas galėtų susieti su savo gyvenimu, suprasti.“

E.Hyab nuomone, išgirdę apie sportininką, atvykusį iš pabėgėlių stovyklos, bėgusį nuo karo, jo istoriją, koks buvo jo kelias iki pasaulinės arenos, žmonės susidomi: „Tai tampa puikia proga prabilti apie pabėgėliams rūpimus klausimus – apie taiką Pietų Sudane ar Sirijoje, kodėl jie išvis tapo pabėgėliais, kodėl turėjo palikti namus. Didelė dalis šių žmonių buvo sportininkai dar prieš jiems tampant pabėgėliais. Jie nori pasinaudoti šia platforma bei papasakoti savo problemas, kurias visas pasaulis privalo išgirsti, žinoti ir spręsti.“

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./ Olimpiniai žiedai
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./ Olimpiniai žiedai

Komentuojant moterų sportą dažniau aptariama sportininkių išvaizda

Nors sportas padeda nušviesti įvairias problemas, visgi ne visi turi vienodas teises. Štai skaičiuojama, kad istorijos apie atletes sudaro vos 4 proc. visų sporto temos naujienų. Dar daugiau, lygiai tiek pat žiniasklaidos priemonių meta iššūkį ir bando keisti esančias lyčių normas.

JAV sporto komentatorė bei pirmoji moteris, dirbusi sporto reportere laikraštyje „Miami Herald“, Ch. Brennan teigia, kad komentuojant moterų sportą trūksta analitinio požiūrio, nes neretai aptarinėjama tik sportininkių išvaizda.

Ch. Brennan pastebi ir sporto žurnalisčių trūkumą. Tik maždaug 7 proc. visų sportą apžvelgiančiųjų yra moterys, tačiau situacija po truputį gerėja.

„Kai pradėjau dirbti 1991 m., sporto žiniasklaidoje buvo tik kelios moterys. Tai buvo maždaug procentas, gal net mažiau visų sporto redakcijos darbuotojų. Dabar yra maždaug 11–12 proc. Tai skaičiai, kalbant apie žurnalistes, dirbančias spaudoje: „US Today“, „Washington Post“, „New York Times“ ir t. t. Šie skaičiai nėra geri. Televizijoje situacija šiek tiek geresnė, tačiau vis tiek dar yra, kur tobulėti“, – sako Ch.Brennan.

Jos teigimu, iš stovinčiųjų abiejose kameros pusėse maždaug 20 proc. yra moterys. Taigi, apibendrina pašnekovė, situacija geresnė, bet tikrai nėra gera. „Kada bus 50 proc.? Aš tikriausiai jau nesulauksiu, gal ir jūs nesulauksite, bet kada nors taip bus“, – įsitikinusi žurnalistė.

Indijos kriketo žaidėja ir pirmoji vyrų mačą komentavusi moteris Anjuma Chopra taip pat pastebi, kad vyrai šioje srityje turi pranašumą: „Vis dar manoma, kad vyrai rungtynes komentuoja geriau nei moterys, esą vyrišką balsą žmonės labiau nori girdėti. Nedaug žmonių yra pakeitę nuomonę, nedaug mano, kad nesvarbu, ar balsas vyriškas, ar moteriškas, svarbu, kad kritiškas ir žinantis. Tokiems pokyčiams reikia laiko. Po moterų kriketo čempionato situacija tikrai pagerėjo.“

Jos teigimu, seniau šeši iš dešimties žmonių Indijoje buvo net negirdėję apie moterų kriketo rinktinę. A.Chopra nuomone, dabar situacija pasikeitė iš šeši iš dešimties pasakytų apie ją girdėję, o du ar trys net žinotų kapitonės ir dar kelių žaidėjų pavardes.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos