2011 09 27

Jubiliejų pažymėjusi „Žuvėdros“ siela Skaistutė Idzelevičienė: „Kai lieku neįvertinta, kaltinu savo silpnumą“

Rugsėjo 24 d. jubiliejų pažymėjo Klaipėdos „Žuvėdros“ sportinių šokių ansamblio vadovė Skaistutė Idzelevičienė. Jubiliatė vėl paskendusi savo rūpesčiuose, mat gruodžio 3 d. Vilniuje vyks pasaulio sportinių šokių Lotynų Amerikos ansamblių čempionatas, kuriame jos vadovaujama „Žuvėdra“ aštuntą kartą stengsis tapti pasaulio čempione.
Skaistutė Idzelevičienė
Skaistutė Idzelevičienė / BFL nuotr.

„Nėra kada galvoti apie savo jubiliejų, per tuos darbus net nepastebėjau, kad jis mane aplankė. Savo gyvenimą prisimenu kas 10-metį. Kai man buvo 40 ir 50 metų, su šokėjais „skraidžiau“ katedroje, Statybininkų rūmuose, buvo labai smagi šventė. Sulaukusi 60-ties, su giminėmis pasidariau didelę šventę „Žuvėdros“ salėje.

Ir staiga – vėl pralėkė 10 metų. Reikės būtinai švęsti, tik nežinia, kiek tas susidėvėjęs organizmas gali dar išlaikyti. Dabar, kai manęs visi pradėjo klausinėti apie jubiliejų, taip suskaudo širdį, pradėjau jaudintis, pabiro ašaros, o to anksčiau niekada nebūdavo.

Kitos moterys bėga, slepiasi nuo savo 60 metų, kad jų niekas nesveikintų, o man vienodai rodo. Gerai jaučiuosi, nors, manau, šventė nereikalinga. Tačiau šis gimtadienis truputį kitoks, solidus“, – dalijasi mintimis S.Idzelevičienė.

– Pagal savo metus labai gražiai atrodote, esate energinga, žvali, pasitempusi ir elegantiška. Kokia viso to priežastis?

– Nežinau, ne man spręsti. Gal genai tam turi įtakos? Sau neskiriu didelio dėmesio, specialiai nesportuoju, dirbu nuo ryto iki vakaro. Jau aštuntą valandą reikia būti darbe, po to visą dieną iki 22 valandos vakaro vyksta repeticijos.

Kai grįžtu namo, būna jau vienuolika. Tada puolu prie šaldytuvo ir su Romaldu gerai užkertam. Tfu, tfu, tfu – skrandžio dar nesusigadinau, jis kol kas tyli ir nieko nesako. Priaugau gal 10 kg svorio – per visą mano gyvenimą nieko panašaus nebuvo.

Pernai svėriau mažiau, o šiemet jau neįlendu į savo sukneles, plyšta jų šonai, neužsisegu švarkų, atsiranda problema, kaip gražiau pasipuošti. Pradedu pykti ant savęs, kam vakarais valgau, galėčiau alkį numalšinti kokiu nors obuoliuku, jogurtu. Bet ne – man reikia mėsos...

– Kaip jūsų gyvenimą paveikė metai, praleisti Vorkutoje?

A.Kripaitės/15min.lt nuotr./„Žuvėdros“ pagrindinės komandos šokio akimirka.
„Žuvėdros“ šokio akimirka.

– Vorkutoje atsidūriau būdama 14-os metų. Tėtis norėjo, kad likčiau Sibire, tenai įsitvirtinčiau. Tačiau vėliau visi grįžome į Lietuvą. Vorkutos dramos teatro vadovė man davė pagrindus kitam šokiui, didesnei choreografijai – grįžau į Lietuvą ir jau žinojau, kad savo gyvenimą susiesiu su tautiniais, pramoginiais ir sportiniais šokiais, nors iki tol man patiko du dalykai – medicina ir choreografija.

– 1966 m. baigėte Klaipėdos medicinos mokyklą, dirbote Klaipėdos tuberkuliozės dispanseryje, bet savosios specialybės vėliau atsisakėte. Kodėl?

– Dirbau akušere, man labai patiko asistuoti operacijoms, tačiau jau buvau įsivėlusi į šokius. Mieste mūsų kolektyvas buvo žinomas, akušerės darbą su šokiais buvo vis sunkiau derinti, todėl pasirinkau šokius.

– Turite įvairiausių apdovanojimų („Garbingiausia Klaipėdos miesto pilietė“, „Metų klaipėdietė“, Klaipėdos ir Telšių garbės pilietė), tačiau jums tikriausiai patys svariausi – „Žuvėdros“ ansamblio titulai?

– Labai susijaudinau gavusi „Lietuvos moters“ apdovanojimą, o „Žuvėdros“ pergalės yra pačios jautriausios. Kartais lieku neįvertinta, tada kaltinu savo silpnumą, ilgai kankinuosi.

– Kaip galite paaiškinti tokį „Žuvėdros“ ansamblio fenomeną: septynis kartus pasaulio ir šešis kartus Europos čempionai?

– Stengiuosi daug dirbti, išlaikyti šokėjus. Viskas kinta, keičiasi, dažnai nusvyra rankos ir norisi viską mesti. Labai jau nesinori vėl viską pradėti iš naujo. Kai vienu metu penki ar šeši šokėjai išeina iš ansamblio, gaunu skaudų smūgį per galvą. Taip atsirado antroji mūsų komanda, tenka dirbti dvigubu krūviu, kad jaunimas deramai galėtų pakeisti senbūvius.

Labai didelis stimulas jaunimui – galimybė dalyvauti pasaulio ir Europos čempionatuose, todėl per pratybas šokėjai dirba noriai, stengiasi lygiuotis į komandos lyderius.

– Jūs jaunystėje taip pat šokote, įvykdėte tarptautinės klasės sporto meistrės normą. Paprastai didelio meistriškumo sportininkai nebūna geri treneriai, tačiau jūs – maloni išimtis?

– Kiek aš ten šokau. Pradėjau būdama vyresnio amžiaus, tokių metų sulaukę šokėjai dabar jau meta sportuoti. Šokau ir tautinius, ir klasikinius šokius, o Vorkutoje – net baletą.

– Visi kalba – jeigu nebūtų Skaistutės ir Romaldo Idzelevičių, nebūtų ir „Žuvėdros“...

– Kai mūsų nebus, tada ir pažiūrėsime, kaip ten bus.

– Esate Klaipėdos universiteto katedros vedėja, profesorė, daug laiko reikalauja repeticijos, o koks jūsų asmeninis gyvenimas?

– Jei manote, kad jį turiu, labai klystate. Negaliu turėti draugų, nes visą laiką dirbu, ir negaliu su niekuo daug bendrauti, susitikinėti. Šalia Klaipėdos turime nedidelį namuką, čia ir bėga visas mano asmeninis gyvenimas.

Jei manote, kad turiu asmeninį gyvenimą, labai klystate. Negaliu turėti draugų, nes visą laiką dirbu. Šalia Klaipėdos turime nedidelį namuką, čia ir bėga visas mano asmeninis gyvenimas.

– Ar klaipėdiečiai jus mato važinėjančią dviračiu, slidinėjančią, plaukiojančią baseine?

– Niekada. Kai gyvenau Vorkutoje, eidavau į čiuožyklą, gerai išmokau čiuožti. O slidės neviliojo, per kūno kultūros pamokas gaudavau prastus pažymius. Dviračiu nemoku važiuoti, o plaukimas? Tikrai ne. Skęstu, krintu į dugną. Mokykloje buvau nebloga lengvaatletė, šokinėjau į aukštį, į tolį, mėgau gimnastiką.

– Esate žemaitė, gimėte Lieplaukėje, Telšių apskrityje. Vadinasi, esate reikli, principinga, užsispyrusi, žodžio žmogus?

– Gal. Mano tėtis aukštaitis, o mama – gryna žemaitė. Labai nemėgstu melagių, žodžio nesilaikančių žmonių. Žemaičių šnekos iki šiol neužmiršau, be jokio akcento puikiausiai galiu kalbėti. Kai mintyse kartais reikia ką nors skaičiuoti, visą laiką skaičiuoju... žemaitiškai.  

– Kada būnate laiminga?

– Kai veiksmas lygus atoveiksmiui. Kaip tai suprasti? Kai dirbu, stengiuosi ir tuo pačiu metu matau, kad lygiai taip pat stengiasi ir mano mokiniai. Ansamblį sudaro 20 žmonių, jų charakteriai skirtingi, skirtingas elgesys, kultūra. Mane veikia bet kokie sportininkų išsišokimai, esu labai jautri, išgyvenu. Mane tiesiog primuša, tarkime toks ansamblio šokėjo pasakymas, kad, vadove, išvažiuoju savaitei į Londoną.

– Ko gyvenime niekada nepadarytumėte?

– Žmogui neiškrėsčiau kiaulystės, niekada jo neapvilčiau. Šiaip jau norėčiau sakyti, kad niekada neišduočiau ir nepalikčiau „Žuvėdros“. Tačiau ateis toks laikas, ir tai įvyks. Esu tokio temperamento, kad supykusi, atrodo, daug ką galėčiau padaryti.

– Į pasaulio ir Europos čempionatus su komanda nuolat vykstate autobusu, ar toks gyvenimas neatsibosta?

– Anksčiau nebuvo taip sunku, kaip dabar, nes į čempionatus vienu autobusu vyksta du mūsų ansambliai. Degalinėse tenka pasimankštinti, pamiklinti skaustančias kojas. Man, vyresnio amžiaus žmogui, nuo ilgo sėdėjimo skauda stuburą, kelius, nugarą. Bet, ką darysi, tenka ir pakentėti. Kai gerai pasirodome, rodos, ir vargo nebūta.

* * * 

Skaistutė Idzelevičienė

  • Tarptautinės klasės šokėja (1974), tarptautinės kategorijos sportinių šokių teisėja (1995), Lietuvoje nusipelniusi trenerė (1996), nusipelniusi kultūros ir švietimo darbuotoja (1985), nusipelniusi artistė (1990).
  •  1966 m. baigė Klaipėdos medicinos mokyklą, 1980 m. – Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus. 1956–1960 m. šoko Plungės tautinių šokių kolektyve „Suvartukas“, 1965–1982 m. – Klaipėdos statybos tresto Kultūros rūmų sportinių šokių kolektyve „Žuvėdra“, Lietuvos dešimties šokių vicečempionė (1975–1981), Lietuvos Lotynų Amerikos šokių čempionė (1976), 1975–1982 m. SSRS sportinių šokių rinktinės narė, socialistinių šalių sportinių šokių čempionato Maskvoje (1979), SSRS čempionato Gorkyje (1979) prizininkė, Maskvos olimpinių žaidynių kultūros programos dalyvė ir konkurso prizininkė.
  •  1958–1961 m. dirbo Plungės vaikų darželio auklėtoja, 1961–1963 m. vadovavo Melnragės kultūros namų tautinių šokių, 1961–1971 m. – Klaipėdos Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos tautinių ir sportinių šokių rateliams, 1966–1971 m. dirbo medicinos seserimi Klaipėdos tuberkuliozės dispanserio otolaringologijos kabinete.
  • Nuo 1990 m. – Klaipėdos universiteto Sportinių šokių katedros vedėja, docentė (1992), menų profesorė (1999). Lietuvos sportinių šokių federacijos viceprezidentė (1989–1992).
  • Garbingiausioji Klaipėdos miesto pilietė (1996), Metų klaipėdietė (2003), Klaipėdos miesto garbės pilietė (2005), Telšių miesto garbės pilietė (2006).
     

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis