– Trenere dirbti pradėjote prieš kelerius metus. Kada supratote, kad norite likti dirbti ir siekti karjeros krepšinio srityje?
– Viskas vyksta natūraliai – žaisdama negalvojau apie trenerio darbą, nes mačiau, kiek jis sukelia streso ir reikalauja atsakomybės. Karjeros pabaigoje buvau persisotinusi krepšiniu, jis jau buvo tapęs darbu. Tačiau pabaigus žaidėjos karjerą ir gerą pusmetį pabuvus be krepšinio, atitolti nuo jo nepavyko – stebėjau rungtynes, sekiau rezultatus ir vis viduje kažkas kirbėjo.
Gavusi pasiūlymą tapti trenerio asistente Vilniaus TEO komandoje, abejonių jau neturėjau. O pasiūlymas užimti trenerės pareigas „Kibirkšties-Viči“ komandoje sukėlė sumaištį, bet jeigu suteikiama galimybė, reikia ja pasinaudoti, nes kito karto gali nesulaukti.
– Kaip sekėsi įsijausti į trenerės vaidmenį?
– Vis dar bandau tą vaidmenį prisijaukinti. Sakoma, norint tapti treneriu, reikia nužudyti žaidėją savyje. Tai tas mano žaidėjas jau merdi, trenerio amplua užima vis daugiau pozicijų.
– Su kokiais sunkumais susiduriate šiame darbe?
– Klausimų iškyla daug, psichologija, taktika, mokymas. Kur tų žinių ieškoti, kaip jas susisteminti, atsirinkti tinkamas, kaip perduoti žaidėjoms, kad jos suprastų. Kaip motyvuoti, nuraminti, balsą pakelti ir t.t. Kaip trenerė esu dar ieškojimų kelyje, kol išsigrynins mano pačios filosofija.
– Ar nekyla noras pačiai išbėgti į aikštę?
– Esant sudėtingai situacijai į aikštelę išbėgti pagundų kyla. Atrodo, jog turint kamuolį rankose, situaciją valdyti ir būti už ją atsakingai yra lengviau. Tai galima pateisinti trenerio darbo patirties stoka. Kuo sudėtingų situacijų bus daugiau, tuo greičiau įgausiu patirties. Manau, esu gerose vėžiose.
– Kaip krepšinis Jūsų gyvenime atsirado apskritai? Ar nuo vaikystės svajojote būti krepšininke, o galbūt priešingai – norėjote tapti kitos profesijos atstove?
Esant sudėtingai situacijai į aikštelę išbėgti pagundų kyla. Atrodo, jog turint kamuolį rankose, situaciją valdyti ir būti už ją atsakingai yra lengviau. Tai galima pateisinti trenerio darbo patirties stoka.
– Krepšinyje atsiradau mamos dėka, o kuo norėjau būti vaikystėje, net neprisimenu. Ir krepšinį prisipratinau žingsnis po žingsnio. Vėliau atsirado azartas, užsispyrimas, noras tapti
- Ar turite dar kitą mėgstamą sporto šaką?
– Kalbino mane ir į lengvąją atletiką, tekdavo atstovauti mokyklai įvairiose rungtyse, dažnai būdavau ant nugalėtojų pakylos. Labai patiko tinklinis, bet treneris Alytuje atrodė piktas. Stebėti patinka įvairias varžybas.
– Jūsų vyras Dainius Virbickas – profesionalus lengvaatletis, šiuo metu aktyviai bėgiojantis Trakų miesto gatvėmis ir įkvepiantis aplinkinius tai daryti bei dalyvauti gegužės mėnesį vyksiančiame Trakų „General Financing“ pusmaratonyje. Sportas ne tik jūsų, bet šeimos gyvenime užima itin svarbią vietą?
– Be abejonės, sportas mūsų šeimoje labai svarbus, nes mūsų darbai su tuo susiję.
– O pati ar bėgiojate? Kaip manote, ar šiuo metu itin populiarus bėgimas yra tik trumpalaikė mada ar žmonės iš tiesų pradėjo daugiau judėti, nes stengiasi būti sveikesni?
– Pati bėgioju labai retai, nes nebegaliu stipriai apkrauti kelio sąnario. Mielai daugiau vaikščiočiau, galbūt pradėsiu užsiimti šiaurietišku ėjimu. Su panelėmis treniruoklių salėje pasportuoju.
Lietuvoje pastaraisiais metais vyksta labai daug bėgimo renginių, man pačiai tenka dalyvauti, daugiau kaip žiūrovei, bet matant prabėgusių akis ir žmonių pasitenkinimą, kaip jie įveikia distancijas, pačiai kyla noras išbandyti. Po pernykščio Trakų pusmaratonio buvau beveik užsidegusi šiemet įveikti 10 kilometrų, bet matyt, pasikarščiavau. Jeigu galėsiu, masiniame bėgime dalyvausiu.
Tai, kad žmonės daugiau sportuoja, galima pastebėti net sporto klubuose. Manau, motyvai įvairūs, nuo sveikesnės gyvensenos, svorio metimo iki bendravimo.
– Ar sportuoti skatinate ir savo atžalą? Ar jam tai atrodo įprasta veikla, matant nuolat judančius savo tėvus?
– Mūsų atžalai nėra didelio pasirinkimo: jis užaugo šalia krepšinio aikštelės, mama sportuodavo, o jis su kitos žaidėjos Rimos Valentienės sūnumi bėgiodavo šalia. Kol aš žaidžiau, nuo 6 mėnesių nepraleido nei vienų namų rungtynių. Nuo 4 metų vasaromis dalyvauja įvairiuose vaikų bėgimuose su Dainiumi. Trakuose lanko dziudo treniruotes.
– Koks būtų jūsų patarimas, kaip išlikti sveikiems ir žvaliems bei energingiems kuo ilgiau, ypač šiais laikais, kai, atrodo, kad vis bėgame, skubame ir laiko pasportuoti lieka labai mažai?
– Norint pradėti sportuoti pirmiausia reikia surasti motyvą ir gerų bendraminčių, judėti savo malonumui, kad namo sugrįžtum žvalus, geros nuotaikos, išliejęs su prakaitu visa įtampą, stresą ir pyktį. Tuomet ir artimieji bus laimingi.
Judėjimas yra pats geriausias vaistas nuo šiuolaikiško įtempto gyvenimo ritmo. Ta valandėlė skirta sau – vienas iš geriausių atsipalaidavimo būdų. Ir tik nesakykit, kad neturite laiko, tai melas – juk namuose vis daugiau laiko praleidžiate prie televizoriaus ar kompiuterio. Sėkmės ir geros nuotaikos visiems.
