33 metų badmintonininkas baigė profesionalo karjerą taip, kaip ji klostėsi nuo tada, kai būdamas 19 metų jis sėdo į seną mašiną ką tik išlaikęs vairavimo egzaminą, ir iš Kauno išvažiavo žaisti badmintoną į Vokietiją.
Paskutinis mačas su specialiai į Vilnių šią savaitę atvykusiu trijų olimpinių žaidynių dalyviu airiu Scottu Evansu buvo azartiškas ir jausmingas.
SEB arenoje K.Navickas dar kartą parodė badmintono lygį, kuris padėjo jam 12 kartų tapti šalies čempionu ir pasiekti svarbių pergalių tarptautinėje arenoje, o taip pat atskleidė žmogiškąsias savybes.
„Atsiprašau, buvau daug metų apsėstas sportu, bet dabar sugrįžau pas jus“, – sunkiai tvardydamas emocijas į artimųjų, draugų ir kolegų ratą kreipėsi K.Navickas.
Per savo karjerą kaunietis su ypatinga energija ir atkaklumu bandė prasimušti į badmintono elitą, kuriame aukščiausias vietas yra okupavę Azijos atletai.
Jis pats keliavo į įvairias Europos ir Azijos šalis, kad rastų ten aukštesnio lygio partnerių ir kiltų badmintono aikštėse, nors kliūčių buvo daug – K.Navickui dusyk plyšo kelio kryžminiai raiščiai, o Achilo sausgyslės plyšimas sutrukdė patekti į olimpines žaidynes.
„Jis daug metų buvai man sportininko idealas“, – pripažino badmintonininko brolis dvynys Gediminas Navickas, buvęs pasaulio jaunimo krepšinio čempionas, dabar karjerą tęsiantis Alytaus „Dzūkijos“ klube.
Būdamas pasaulio piliečiu, pastaraisiais metais K.Navickas buvo itin aktyvus ir greta badmintono aikštės – madų bei verslo verpetuose.
Laimėjęs nuotaikingą mačą prieš savo gerą bičiulį S.Evansą, geriausias Lietuvos badmintonininkas oficialiai baigė karjerą. Tam, kad pradėtų kitą.
Apie savo sportinį kelią ir ateities planus Danijoje K.Navickas pasakojo 15min.
– Kęstuti, kaip subrendo mintis pabaigti profesionalo karjerą?
– Ėjau link to natūraliai. Sprendimas yra apgalvotas ir subrandintas. Ryžtingai ir džiaugsmingai žengiu šį žingsnį.
Po nepavykusios Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių atrankos Lietuvoje sukūriau savo vardo badmintono akademiją. Nors dar treniravausi ir žaidžiau, vis labiau galvojau apie ateitį.
Buvau užsibrėžęs tikslą gegužę sužaisti Europos badmintono čempionate. Įvykdžiau šį tikslą, neblogai pavyko pasirodyti, ir taip baigiu savo karjerą viską gerai apgalvojęs.
– Esate 33 metų. Atrodo, dar galėtumėte žaisti.
– Iš tiesų pats jaučiuosi dar jaunas, treniruotėse esu kupinas energijos.
Tačiau aš visada siekiau pačių aukščiausių tikslų. Daug metų treniravausi užsienyje ir gerai žinau, kiek pastangų reikia siekiant išsilaikyti aukštai.
Supratau, kad bus labai sunku. Man būtų tekę toliau dirbti be trenerio, nepatekus į olimpines žaidynes sumažėja ir finansavimas. Tuo tarpu pats norėjau daugiau praleisti laiko Lietuvoje, suprasdamas, kad čia negalėsiu kelti sau aukščiausių tikslų kaip badmintono žaidėjas.
Iš kitos pusės, norėjau išeiti ne tada, kai nebegalėsiu pažaisti. Galų gale, karjerą apibūdina ne amžius, o tai, kiek sunki ji buvo, kiek jėgų atidavei karjerai.
Jaučiuosi atidavęs labai daug savęs, daug metų keliavau po užsienį ir treniravausi. Sužaisdavau daugiau nei po 20 turnyrų per metus. Tai vargina.
– Per karjerą likimas jus gerokai apdaužė, jums teko patirti itin sunkių traumų. Kaip jos atsiliepė?
– Taip, traumų buvo sunkių, bet jos visos mane sustiprino. Po kiekvienos traumos keldavau sau tikslą sugrįžti stiprus. Nors sportinėje karjeroje jos ženkliai man pakenkė, tuo pačiu ir užgrūdino. Sportinė karjera yra viena, bet visas gyvenimas dar laukia prieš akis. Aš sustiprėjau kaip asmenybė.
Esu labai dėkingas žmonėms, kurie mane palaikė. Pirmiausia treneriui Juozui Špelveriui – jis mane atvedė ir lydėjo badmintone, rūpinosi manimi. Jis buvo daugiau nei treneris man – buvo tarsi antrasis tėvas.
Esu labai dėkingas taip pat ir fizinio rengimo treneriui Virginijui Mikalauskui, kuris man labai padėjo po traumų. Ir gydytojui Rimtautui Gudui, kuris mano broliui ir man labai padėjo. Aišku, dėkui šeimai, kuri mane visada palaikė, kad ir kur keliaučiau, kad ir kiek manęs nebūtų namie.
– Kurį pasiekimą labiausiai vertinate?
– Turbūt 9 vietą Pekino olimpinėse žaidynėse. Tą pasirodymą labai branginu. Vertinu ir tarptautinius turnyrus užsienyje, nes laimėti juos yra sunku.
Vertinu pasaulio reitinge pasiektą 38 vietą, kurioje ilgai išsilaikiau. Žinoma, ir bronzą 2015 metų Europos žaidynėse Baku. Tai turbūt buvo mano darbo, traumų ir pastangų sugrįžti vainikavimas. Matyti trispalvę stovint ant podiumo – man tai reiškė labai daug.
Be to, dvylika kartų esu tapęs Lietuvos čempionu – tai ilgas lyderystės laikotarpis.
– Ar niekada nesigailėjote pasirinkęs sporto šaką, kurioje daug metų dominuoja Azijos sportininkai?
– Ne. Niekada nesigailėjau. Man badmintonas atrodo nuostabus sportas.
Tai – intelektualus žaidimas, labai individualus, ir davė man daug ne tik kaip sportininkui, bet ir kaip asmenybei. Tuo pačiu ir mano pasiekimai kažkiek padėjo Lietuvos badmintonui.
– Kaip toliau galėtų vystytis badmintonas Lietuvoje?
– Labai sunku pasakyti. Tarp vaikų talentų yra, bet su jais reikės labai daug dirbti.
Aš ir pats stengsiuosi padėti Lietuvos badmintonui. Bet dabar nuspėti ateitį sunku – reikia drąsių sprendimų, kurie padėtų badmintonui vystytis mūsų šalyje.
– Kokios bus jūsų pareigos Danijoje?
– Aš būsiu trenerio iš Nyderlandų asistentas. Iš skirtingų Europos valstybių į Daniją susirinks pora dešimčių talentingų badmintonininkų, kurie treniruosis vienoje vietoje, kaip ir aš pats prieš daug metų treniruodavausi pasauliniame treniruočių centre Vokietijoje – tai man padėjo pakilti į aukštą lygį.
Labai tikiu šiuo projektu. Jaučiu, kad galiu daug duoti, nes pats esu tai praėjęs.
Badmintono centre prie pat Kopenhagos būsiu atsakingas už treniruočių programą ir jų įvykdymą. Jaučiuosi pagerbtas kvietimu, nes Danija yra viena stipriausių badmintono šalių pasaulyje. Tikiuosi, kad grįšiu patobulėjęs tiek sportine, tiek organizacine prasme.
Gerai pažįstu Daniją, daug kartų ten buvau. Ten labai kultūringi darbo santykiai, jau buvau ten savaitę apsižiūrėti – paliko labai gerą įspūdį.
Kartais grįšiu į Lietuvą savaitgaliais, bet šiaip nuo rugsėjo 1 dienos nuolat gyvesniu Danijoje. Dabar dairomės galimybių, kad į Daniją persikeltų ir mano mergina. Bet tai nėra greiti procesai.
– Ar su Danija siejate ilgalaikę savo ateitį?
– Nežinojau, koks darbas galėtų išvilioti mane iš Lietuvos. Badmintono akademija Vilniuje ir Kaune veikė sėkmingai, esu labai ja patenkintas.
Tačiau atsirado tarptautinis badmintono projektas, ir aš pasirašiau sutartį su „Badminton Europe“ trejiems metams. O kas bus toliau, žiūrėsime – iš vienos pusės tai lyg ir šansas išplaukti į dar platesnius pasaulio badmintono vandenis. Iš kitos pusės, save įsivaizduoju gyvenantį Lietuvoje.
– Kas bus toliau su jūsų kitais projektais – badmintono akademija, madų, drabužių ir aksesuarų verslu?
– Sunkiau nei baigti karjerą man buvo apsispręsti palikti badmintono akademiją – tai tarsi mano kūdikis, kurį pats sukūriau ir su kuriuo sieju savo ateitį.
Todėl iškeliauti dirbti į užsienį man nebuvo paprasta. Tačiau palieku čia savo ilgametį treniruočių partnerį Povilą Bartušį – mūsų sportinės ir žmogiškosios vertybės yra labai panašios, aš tvirtai palieku jam akademiją, nes visiškai pasitikiu. Žinoma, kažkiek bandysiu prie valdymo prisidėti ir aš iš užsienio.
Madų projektai nėra mano verslas, o labiau saviraiška. Gal tai kada nors virs verslu, bet šiuo metu tai labiau hobis.
– Kokią nuojauta turite žengdamas į antrą gyvenimo etapą – kas jūsų laukia ateityje?
– Aš buvau ne vien sportininkas. Buvau sau ir treneris, ieškojau sau rėmėjų, pastaruosius metus organizavau badmintono renginius, todėl jaučiuosi pasiruošęs naujam etapui.
Taip, dabar yra gyvenimo kelių sankirta, bet jai yra padėti tvirti pamatai. Todėl jaučiuosi drąsiai ir ryžtingai. Aš labai džiaugiuosi, ką man pavyko pasiekti.
Esu sąžiningas prieš save, nes padariau viską, kas nuo manęs priklausė, o kartais ir daugiau. Todėl jausmas yra geras.
