D.Labanauskas LRT.lt prisipažino nesitikėję sulaukti tiek dėmesio po pergalės antrajame pasaulio čempionato rate.
„Buvo skambių pergalių mano karjeroje ir anksčiau, tačiau tiek dėmesio dar niekada nebuvau sulaukęs, – kalbėjo 42-ejų D.Labanauskas. – Žinau, kad Olandijoje tai tapo kone svarbiausia dienos naujiena. Bet tai yra suprantama – jeigu Olandijoje yra transliuojamas futbolas ir tuo pačiu metu smiginis, visi stebi būtent smiginį“.
„Paprastas kelias“
„Jaučiuosi gerai, man patinka, kad tokiose kovose nesu laikomas favoritu. Tuomet nejaučiu jokio spaudimo – teigė D.Labanauskas. – Kiek sudėtingiau būtų Baltijos šalyse arba Skandinavijoje, kur neretai esu laikomas vienu favoritų. Tačiau dabar pasaulio čempionate man visai patogu juo nebūti. Žinoma, ir pats R.van Barneveldas sužaidė ne patį geriausią mačą, ne savo lygio. Ir pats galiu geriau. Tiesiog atsakingiausiais momentais man pasisekė geriau pataikyti“.
D.Labanauskas jau yra paskaičiavęs, kad jo kelyje iki čempiono titulo, jeigu viskas pasisektų, gali būti dar net keturis pasaulio čempionai. „Paprastas kelias, – nusijuokė kaunietis. – Fantastika, kad čia patekau pagal reitingą. Tai laikau labai dideliu pasiekimu. Jaučiuosi atsipalaidavęs ir patenkintas savimi. Žinoma, noriu laimėti ir to sieksiu, nors suprantu, kad teoriškai man teks žaisti prieš stipresnius žaidėjus. Matysime“.
Trečiojo rato dvikova pasaulio čempionate D.Labanausko laukia šį sekmadienį.
Jokių ritualų ar talismanų D.Labanauskas varžybose neturi. „Ir jaudulio didelio nejaučiu. Jis mane kankindavo pirmuose turnyruose, – teigė D.Labanauskas. – Suprantu, kad tik su vidine ramybe gali kažką nuveikti. Jei blaškaisi, jaudiniesi, tuoj adrenalinas smogia ir būna sunku pataikyti“.
Kantrybės išmokė specialybė
Smiginio žaidėjas prisipažino visada galėjęs pasigirti ramybe ir kantrybe. „Juk ir mano specialybė – puodžius. Dirbant šį darbą reikia kantrybės, užsispyrimo, – sakė D.Labanauskas. – Nes, kaip ir smiginio varžybose, čia rezultatą pasieki ne po mėnesio ar kelių. Turi prabėgti metai. Reikia kantrybės. Ir, patikėkite, su savo specialybe aš nieko čia nestebinu. Smiginio pasaulyje yra stalių, puodžių – žmonių, kurie turi daug kantrybės“.
Smiginio varžybose, pasak D.Labanausko, visas emocijas reikia išgyventi prieš metimą. „Nes čia nieko tiesiogiai varžovui nepadarysi – nei pastumsi, nei permesi. Savo šansą gauni po to, kai jau žinai, ką varžovas yra padaręs, – kalbėjo D.Labanauskas. – Kartais adrenalinas taip sukyla prieš metimą, kad visas nurausti ir jauti, kaip kyla karštis. Tačiau privalai su tuo susitvarkyti, nes čia kamuolio draugui neperduosi. Privalai viską daryti pats“.
Ir paslaptis, kaip savo emocijas numalšinti, pasak D.Labanausko, yra labai paprasta: „Reikia daug kartų gauti į kailį ir užsiauginti odą“.
Visada patiko mesti
„Atsitiktinai, – paklaustas, kaip susidraugavo su smiginiu, rėžė D.Labanauskas. – Susipažinau su žmona, o jos brolis turėjo tokį „popierinį“ sluoksniuotą taikinuką, kurio vienoje pusėje buvo eilutės, sunumeruotos nuo 0 iki 10, o kitoje pusėje – visiškai primityvus smiginio taikinys. Tai jau buvo šis tas, nes aš anksčiau turėjau tik taikinį, į kurį reikėdavo šauti iš pistoleto ir šovinukai su „lipučkom“ prilipdavo“.
D.Labanauskas teigė, kad jam visuomet patikdavo šauti, mesti – viskas, kur reikėdavo pataikyti.
„Kaip priklauso – nuo vaikystės lankai, „ragatkės“ – nusijuokė pašnekovas ir tuoj pat vėl prisiminė pirmuosius kartus su smiginiu.
„Pabandėme tuomet pas žmonos brolį, – tęsė D.Labanauskas. – Visai patiko. Neužilgo pamatėme skelbimą, kad vyks smiginio varžybos Kaune. Taip sau ir pasidovanojome gimtadienių proga turnyrėlį. Nuvykome. Man patiko. Iškart pradėjau lankyti treniruotes, stebėdavau, ką daro geriausi žaidėjai Lietuvoje, vėliau jau pradėjau domėtis internete, kaip atrodo pasaulinio lygio turnyrai“.
Tokia buvo pati pradžia prieš penkiolika metų. „Tikrai nemaniau, kad tai virs mano gyvenimu, – šyptelėjo D.Labanauskas. – Tuomet smiginis buvo tiesiog pramoga. Tačiau niekada negalvojau, kad prasidės kelionės į tarptautinius turnyrus ir viskas bus taip profesionalu“.
Sportas ar pramoga?
D.Labanauskas pasijuokė, kad daugelis smiginio nelaiko sportu. „Jeigu tai darai bare, tai visi sako, kad tai nėra sportas... Ir visiškai nesvarbu, jei alų geri žaisdamas krepšinį – tai sportas. Boulingas? Taip pat bare. Šachmatai? Biliardas? Viskas yra sportas, tačiau smiginis, kuris dažnai yra apibūdinamas kaip pramoga, nelaikomas sportu“, – kalbėjo D.Labanauskas.
Jis tuoj pat priminė, kas pirmuosiuose smiginio turnyruose prieš gerus keturiasdešimt metų buvo leidžiama ir rūkyti, ir gerti alkoholinius gėrimus.
„Tačiau vėliau viskas pavirto rimtu sportu. Kodėl tai yra sportas? Nes aš jau žinau, kas yra dopingo kontrolė, – nusijuokė D.Labanauskas. – Manau, jei smiginis nebūtų sportas, nebūtų ir dopingo kontrolės. Dažnai žmonės moja ranka ir sako „O kas čia tokio? Duok, pamėtysiu“. Ir visiems atrodo paprasta. Tačiau pasiūlau jiems pataikyti ten, kur tuo metu reikia pataikyti. Tada jie sutinka, kad tai nėra labai paprasta“.
Smiginio matematika
Visai neseniai D.Labanauskas suskaičiavo savo trofėjus: virš 120 medalių ir netoli 300 taurių.
Tarptautiniuose turnyruose bent jau į geriausių ketvertuką per penkis metus lietuvis yra patekęs 45-is kartus, o BDO (British Darts Organisation) turnyruose jis yra triumfavęs šešiolika kartų.
Ir D.Labanauskas galėtų vardinti ir skaičiuoti, matyt, dar geras dešimt minučių savo titulus... „Ir du metus pasaulio reitinge man yra pavykę būti pirmoje pozicijoje metų pabaigoje, – žėrė smiginio žaidėjas. – Atmetus britus ir olandus, tai yra pavykę padaryti vienam belgui ir dukart lietuviui – man“.
Paskaičiavęs medalius, taures ir titulus D.Labanauskas sutiko paskaičiuoti ir uždirbamus pinigus.
„Kaip čia pasakyti... Tai nėra labai prabangus gyvenimas. Tiesiog gyvenu pagal savo pajamas – neskraidome su šeima į Turkijas atostogauti, prabangių dalykų neturiu, bet gyventi galima. Pinigais nesišvaistau, – nusijuokė D.Labanauskas. – Pinigus reikia taupyti. Netgi dabar nakvynę Londono viešbutyje buvau užsisakęs tik iki antradienio. Juk nežinojau, ar laimėsiu, ar reikės laukti kito žaidimo“.
