Sporto trenerių ir aukštųjų mokyklų kabinetuose aidi vis daugiau nesutariančių balsų.
„Svarbu ne kiekybė, o kokybė“, – sako trenerių ruošimo mūsų šalyje rinkos didžiausio žaidėjo Lietuvos sporto universiteto (LSU) rektorė Diana Rėklaitienė ir pabrėžia, kad treneris privalo būti baigęs akredituotas studijas aukštojoje mokykloje.
Bet Lietuvos sveikatingumo klubų asociacijos prezidentas Vidmantas Šiugždinis mano, kad sportuojančių žmonių bus daugiau tada, kai bus daugiau trenerių ar instruktorių.
„Jei norime praplėsti sportuojančių žmonių ratą, reikia galvoti, kaip įtraukti kuo daugiau žmonių“, – laisvesnę trenerių sertifikavimo tvarką siūlo jis ir rodo Europos Sąjungos šalių kryptį.
Bent keli tūkstančiai trenerių Lietuvoje turi svarbių klausimų dėl savo ateities, kai neseniai iš esmės pasikeitė jų veiklos sertifikavimo kriterijai.
Daug metų daugiausiai trenerių parengdavo dvi sporto pedagogų kalvės: buvęs Vilniaus pedagoginis (edukologijos) universitetas, po reformų tapęs Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija, taip pat Lietuvos sporto universitetas (LSU), perėmęs vardą iš Kūno kultūros akademijos, kurioje studijavo itin daug sporto žmonių, nuo Modesto Paulausko ir Rimo Kurtinaičio iki Virgilijaus Aleknos.
Praėjusį dešimtmetį šalyje buvo populiarios ir trumposios studijos, pagal kurias trenerio instruktoriaus Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) patvirtintą pažymą gaudavo kelių mėnesių kursus ir kelių šimtų eurų vertės programą praėję žmonės ir be aukštojo išsilavinimo.
Tokia pažyma puikiai tiko ir buvusiems profesionaliems sportininkams, per ilgą karjerą surinkusiems didelį praktinių žinių bagažą, bet nebenorėjusiems ilgam sėsti į mokyklos suolą.
Bet trumpųjų kursų (kaip ir paties KKSD) nebeliko 2019 metais, kai buvo pakeistas Sporto įstatymas. Pagal jį treneriams ateityje bus įvestas privalomas aukštasis mokslas, o ankstesnių darbo leidimų galiojimas baigsis 2024 metų rudenį.
Nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. toliau dirbti norintys sporto specialistai (asmenys, turintys sporto veiklos leidimus, ne fizinio aktyvumo) privalės turėti aukštojo mokslo diplomą.
Tada net ir olimpiniams čempionams bus reikalingas aukštasis išsilavinimas, kad galėtų treniruoti vaikus.
Perskaičiuojama, kad apie 5 tūkst. trenerių ir sporto instruktorių reikės persikvalifikuoti, bet pokyčių gali būti ir daugiau.
Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje aktyviai svarstoma Sporto įstatymo 11-ojo straipsnio pataisa.
Nuskambėjo idėja, kad aukšto mokslo pedagogo studijų nebeužtektų. Fizinio lavinimo mokytojas treniruoti sporto šakų vaikų nebegalėtų, jei nebaigtų papildomų sporto krypties studijų, panašių, kaip dabar siūlo: 1–1,5 metų trukmės papildomus mokymus, kurių kaina 2–3 tūkst. eurų.
Tokia redakcija veda link kelių pavienų akibrokštų. Pavyzdžiui, buvęs profesionalių vyrų krepšinio klubų Lietuvoje ir Rusijoje, Lietuvos moterų krepšinio rinktinės treneris Rūtenis Paulauskas mano, kad, norėdamas vėl treniruoti, turėtų sėsti atgal į suolą, nors Vilniaus pedagoginiame universitete yra įgijęs biomedicinos disertacijos daktaro laipsnį.
Sprendimų turėtų ieškoti Jonas Kazlauskas, baigęs matematikos mokslus Vilniuje. Kažkas turėtų vertinti, ar leisti Šarūnui Jasikevičiui dirbti treneriu Lietuvoje, nes jis Merilendo universitete (JAV) baigė politikos studijas.
„Turės, – dar 2019 metų lapkritį spaudos konferencijoje, paklausta, ar ateityje studijos būtų privalomos tokiems kaip Š.Jasikevičius, patvirtino LSU rektorė D.Rėklaitienė. – Tvarkos ne tokios ir paprastos, o čia kalbame apie išimtinius atvejus. Atrodytų, kad treneriams diplomo nereikia, tačiau ši specialybė apima daug dalykų: biomediciną, pedagogiką ir kitus. Daugeliui trenerių tas praverstų.“
LSU rektorė dar užpernai buvo įsitikinusi, kad naujasis Sporto įstatymas įsigalios 2021 metais, bet Lietuvos Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM), kurios vadove prieš kelis mėnesius tapo Jurgita Šiugždinienė, tvirtina, jog sprendimų dar ieško.
15min atsiųstame paaiškinime teigiama, kad diskusijos su aukštojo mokslo įstaigų atstovais bei krepšinio ir futbolo federacijomis vyksta intensyviai, svarstant Sporto įstatymo pataisas, reglamentuojančias aukšto meistriškumo sporto ir fizinio aktyvumo specialistų ir instruktorių rengimą.
Diskusijoje dalyvavusiam sveikatingumo klubų asociacijos vadovui V.Šiugždiniui svarstymų kryptis kelia abejonių.
„Ministerija visiškai nežiūri į užsienio ir Europos Sąjungos šalių pavyzdžius“, – pareiškė sporto trenerių darbdaviams atstovaujantis pašnekovas.
15min pasidomėjo, kokie pavyzdžiai krenta į akis užsienyje dirbantiems lietuviams treneriams.
Geriausia pasaulio rankininkė pati geidė mokslų Austrijoje
1999 metais geriausia pasaulio rankininke pripažinta Aušra Fridrikas šiuo metu dirba trenere Vokietijoje, o dar geriau jai pažįstama Austrijos sporto sistema.
53 metų lietuvė, įgijusi Austrijos pilietybę, yra dirbusi šios Alpių šalies rankinio federacijoje, nacionalinėse moterų ir merginų komandose.
Jos teigimu, Austrijoje su jaunimu iki 16 metų gali darbuotis ir be licencijų arba su žemesnės kategorijos C licencija – norint tokią pažymą gauti reikia metus lankyti seminarus ir apsiginti baigiamąjį darbą.
Žengiant tolyn reikėtų B licencijos, suteikiamos po bendrų trenerių kvalifikacijos kursų universitete Vienoje. „Ten jau būtų aprėpiama visa trenerio darbo specifika, kaip anksčiau Vilniaus pedagoginiame universitete – nuo anatomijos iki fiziologijos ir kitų dalykų“, – pasakojo A.Fridrikas.
Darbui su profesionaliomis komandomis, jaunimo ir nacionalinėmis rinktinėmis jau reikia A licencijos – tai dar pusantrų metų mokslų, pridedant specifinius rankinio sporto šakos elementus.
A.Fridrikas prieš mėnesį baigė studijas „Pro Master“ – aukščiausiai tarptautinei licencijai, kuri privaloma siekiant treniruoti profesionalų klubą svetur. Kad gautų „Pro Master“, baigiamąjį darbą reikėjo pristatyti ir apsiginti anglų kalba.
„Kai baigiau sportinę karjerą, iš pradžių dirbau sporto medicinos institute Austrijoje: ir administracijoje, ir laboratorijoje. Kai 2013 metais mane pakvietė Austrijos rankinio federacija, jai nereikėjo licencijos, nes turėjau 30 metų patirties. Tačiau aš pati norėjau mokytis. Mano sąlyga buvo – galimybė mokytis ir kad studijas apmokėtų federacija“, – pasakojo A.Fridrikas.
Ispanijoje išvydo trejų metų laiptus
Nors Lietuvoje dirbantis treneris tarsi turėtų parodyti tokį kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą, tačiau Kauno „Žalgirio“ sporto direktorius Robertas Javtokas teigė, kad Lietuvos čempionų klubas niekada nebandė ieškoti tokio dokumento, kai skirdavo trenerius.
„Diplomų tikrai neieškojome pas Šarą ar Martiną Schillerį, – sakė R.Javtokas. – Kaip kažkas galėtų mokyti Šarą iš universiteto, jei nėra net treniravęs profesionalios komandos? Jei daug teorinių žinių, bet nėra praktikos, tai kiek tai naudos?
Iš tiesų svarbesnė problemos dalis yra jaunimo treneriai. Lietuvoje jie galėtų stipriau augti aukštyn. Be to, buvusiems žaidėjams galėtų būti kokie nors kursai, galintys padėti lengviau integruotis į trenerių darbą.“
R.Javtokas dar gyvas įspūdžiais iš Ispanijos.
Kalbėdamas su kolegomis ten, vienas Kauno klubo vadovų įsiminė trejų metų laiptų licencijų krepšinyje sistemą.
R.Javtoko teigimu, metų studijos leidžia treniruoti iki 14 metų vaikus. Dvejų metų studijų reikia norint treniruoti 14–20 metų jaunuolius, o profesionaliai komandai jau reikėtų trejų metų studijų.
Anot žalgiriečio, Ispanijoje rengiant visą sistemą, ypač jaučiasi Ispanijos rinktinės trenerio italo Sergio Scariolo, subūrusio daug krepšinio specialistų, ranka ir įdirbis.
Danijoje į vaikų pratybas siekia įtraukti tėvus
Ilgametis Lietuvos rinktinės futbolininkas, buvęs Vilniaus „Žalgirio“ ir „Riterių“ treneris Aurelijus Skarbalius šiuo metu vadovauja „Koge“ komandai, kovojančiai Danijos antrojoje pagal pajėgumą lygoje.
47 metų lietuvis Danijoje praleido daugiau nei pusę savo gyvenimo, šioje šalyje rungtyniavęs 13 metų, o paskui likęs dirbti treneriu. A.Skarbalius kartu su danu Karstenu Dohmu yra sukūręs futbolo metodologiją „Auri-Dohm” bei dažnai apsilanko Lietuvoje, kur konsultuoja mūsų šalies futbolo specialistus.
„Žinios niekada nesutrukdė bet kurioje specialybėje, – sakė A.Skarbalius. – Bet kiekvienoje profesijoje reikalavimai yra skirtingi.
Futbole reikia žinių, bet yra didelis skirtumas, su kuo dirbsi – vaikais ar suaugusiais.“
Anot A.Skarbaliaus, Danijos sporto klubuose nėra reikalavimo, kad treneris būtų baigęs aukštąjį mokslą.
Licencija reikalinga, jei nori dirbti su vyresnio jaunimo komandomis, bet gali būti baigęs, kad ir tris universitetus, bet licencijos negausi, kol po mokslų jos nesuteiks Danijos futbolo federacija, dirbanti pagal UEFA programą. Už mokslus dėl B, A ir Pro licencijų sumoka pats treneris arba jo klubas.
A.Skarbalius pabrėžė, kad visa sporto struktūra Danijoje sudėta kitaip.
Šioje sportiškoje šalyje, išauginusios Europos futbolo čempionus 1992 metais, olimpinius rankinio čempionus 2016 metais, išugdžiusios teniso, plaukimo, bokso žvaigždes, o galiausiai ir lietuvius išgąsdinusius krepšininkus, sistema veikia taip: net ir mažas kaimas ar miesto rajonas turi savo sporto centrą (salę, aikštę, baseiną, treniruoklius), o tokią sporto bazę pilnai išlaiko savivalda.
Klubai registruojasi veiklai, patys pinigų iš savivaldybių negauna, bet jiems suteikiama teisė naudotis sporto infastruktūra. Savo kasą klubai papildo rinkdami mokesčius iš narių – pavyzdžiui, po 50 ar 100 eurų per metus.
Klubas suranda trenerius. Kad dirbtų vietiniai, yra taisyklė, ribojanti žaidėjų ir specialistų paieškas 50 km spinduliu. Į profesionalumą orientuoti klubai samdosi profesionalius trenerius, o į masiškumą nukreiptuose klubuose treneriais dirba vaikų tėvai – sportavę arba norintys išmėginti vaikų treniravimo specifiką.
„Kai mano sūnui buvo penkeri, ir pats su tuo susidūriau Kopenhagoje. Į pirmą treniruotę klube susirinko 60 vaikų. Juos reikėjo padalyti po 15 į grupes, o tam reikėjo daugiau trenerių. Tad mums – tėvams, pareiškė: jei iš jūsų neatsiras, kas galėtų treniruoti, nebus jokio futbolo, – pasakojo A.Skarbalius. – Atsirado aštuoni treneriai ir vaikai pradėjo žaisti.“
„Koge“ trenerio teigimu, nuo 12–13 metų talentingesnius vaikus jau pritraukia garsesni klubai, samdantys profesionalius bei brangesnius trenerius.
Daug laiko tėvynėje praleidžiantis A.Skarbalius pastebėjo, kad esminis skirtumas yra tas, jog Lietuvoje klubams ir privatiems treneriams reikia mokėti už bazes. Todėl privačių klubų treneriai turi imti daugiau pinigų iš vaikų. Biudžetinių organizacijų treneriams tarsi reikėtų masiškumo, bet jų atlyginimas dažnai priklauso nuo jaunimo komandų pergalių, tad dėmesys nukrypsta į greičiausius ir stipriausius vaikus, mažiau ugdant kitus.
„Lietuvos sporte pasigendu galios, kuri reikalautų iš trenerių kokybės. Daug trenerių dirba čia ir dabar, bet negalvoja, kaip tapti geresniu po dviejų mėnesių“, – sakė A.Skarbalius ir sveikino idėją sertifikuoti trenerius per federacijų suteikiamas licencijas.
Europos čempionė: Švedijoje, norint dirbti treneriu, yra 4 kursų pakopos
1997 metais Europos krepšinio čempione su mūsų šalies moterų rinktine tapusi Jurgita Kaušaitė darbuojasi Stokholme.
Baigusi krepšininkės karjerą Švedijoje, lietuvė liko dirbti šioje Skandinavijos šalyje, įsitvirtinusi kaip krepšinio trenerė – treniravo Stokholmo klubą ir įvairaus amžiaus Švedijos merginų rinktines, o 2018 metais vadovavo nacionalinei Švedijos moterų rinktinei.
Treniruodama Noršiopingo „Dolphins“ krepšininkes, J.Kaušaitė buvo pripažinta geriausia Švedijos lygos trenere, o pastaruoju metu, po studijų gavusi mokytojos diplomą, dirba Švedijos sostinės mokykloje su 1–6 klasių vaikais.
„Visiškai kitokia sistema nei Lietuvoje, – pasakojo J.Kaušaitė. – Švedijoje norint dirbti treneriu yra tik kursai.
Kursų pakopos: nuo 1 iki 4. Ketvirtoji pakopa reikalinga, kad galėtum dirbti su aukščiausio lygio komanda.
Tokios specialybės, kaip vaikų krepšinio treneris, net nėra. Treneriai dažnai darbuojasi nemokamai arba už simbolinį atlygį su viena grupe, taip pat turi kitus darbus, kuriuos nudirba dienos metu.
Tik aukščiausiame lygyje treneris gali išgyventi iš algos.“
Australijoje lietuvį stebina savanoriai tėvai
Per karjerą dešimtyje Lietuvos futbolo klubų, mūsų šalies jaunimo rinktinėse, taip pat trumpai Lenkijoje ir Estijoje žaidęs Gediminas Kruša nuo 2018 metų vis labiau jaučiasi savas Australijoje.
Prieš trejus metus su Devenporto „Strikers“ klubu kontraktą pasirašęs 30-metis lietuvis dabar treniruoja ir kitus. Vienas jo auklėtinių, jaunas vartininkas kaip tik gavo pasiūlymą prisidėti prie Sidnėjaus A lygos klubo „Central Coast Mariners“ ir, būdamas vos 12-os metų, galės tarp treniruočių studijuoti sporto mokslą.
„Australijoje sporto mokslas yra vienas stipriausių pasaulyje, – įsitikinęs G.Kruša. – Iš kitos pusės, Australijoje labai populiari yra ir savanorystė.
Labai dažnas ir visai įprastas atvejis, kai jauno amžiaus (5–10 metų) vaikus treniruoja patys tėvai.
Kartais jie patys pasako, kad nelabai gerai supranta, ką daro, tad man tokia sistema ne prie širdies, nes masiškumas dominuoja lyginant su kokybe.
O futbolo treneriams kursus rengia ir jaunus specialistus apmoko federacija. Sakyčiau, kad didžiausias skirtumas tarp Lietuvos ir Australijos būtų toks, kad, pasiekus aukštumų sporte ir tapus profesionalu, jau gauni tikrai geras sąlygas, nes sporto infastruktūra ir finansavimas yra kito lygio.“
V.Šiugždinis: „Parodyti paprastus pratimus nereikia ketverių metų studijų“
Lietuvos sveikatingumo klubų asociacijos vadovas V.Šiugždinis įsitikinęs, kad Europoje visiškai kitaip apibrėžiama fizinio aktyvumo specialisto ir trenerio kvalifikacija nei Lietuvoje.
„Bendra tendencija yra praplėsti šį sektorių, kad galima būtų priktraukti daugiau žmonių, o ne sumažinti, – sakė jis. – Fizinio aktyvumo specialisto arba trenerio darbas dažnai nebūna visam gyvenimui. Pagal įvairius tyrimus, tai įprastai nuo 2 iki 10 metų trunkanti profesija. Daug žmonių, kurie patys aktyviai sportavo ar sportuoja, imasi tokio darbo kaip papildomo prie kitų savo darbų, kad suteiktų visuomenei savo žinias.“
Užsienyje, V.Šiugždinio teigimu, trenerių sertifikavimas dažnai reglamentuojamas keliais būdais: aukštojo mokslo diplomas yra puikus ir geras būdas, bet yra ir kitų kelių, tarp kurių pats populiariausias yra profesinio rengimo.
„Profesinio rengimo mokyklos paruošia instruktorių, kuris padeda žmogui taisyklingai atlikti pratimą, kuris parodo, kad pritūpti reikia ne taip, o kitaip, kaip laikyti tam tikrą įrangą. Tai – paprasti dalykai, kuriems tikrai nereikia ketverius metus trunkančio išsilavinimo, – sakė V.Šiugždinis. – Žinoma, tam tikrų mokslų reikia: žinių apie fiziologiją ar anatomiją, išmanyti bendravimo su žmonėmis specifiką ir socialinių įgūdžių, susipažinti su įranga, kad galėtum suteikti būtiną patarimą. Tokiu būdu negali dirbti su rizikos grupėmis – pavyzdžiui, besilaukiančiomis moterimis ar besigydančiais po traumų žmonėmis, negali sudaryti individualių programų pagal asmeninę žmonių būklę.“
V.Šiugdžinio nuomone, Lietuvoje svarstoma pataisa yra „visiškai neadekvati su užsienyje veikiančia sistema“. Sveikatingumų klubų asociacijos prezidentas mano, kad tokia pataisa būtų labiausiai paranki LSU galvojant apie surenkamą studentų krepšelį.
„Buvo pabandyta padaryti, kad tokius mokymus gali vesti tik aukštosios mokyklos, kurios yra sporto krypties. Turi būti universitetas iš trijų žodžių, o vidurinis būtų „sporto“, – ironizavo V.Šiugdžinis.
Anot jo, anksčiau VDU, Vilniaus kolegijos turėjo trumpąsias studijas, o LSU prie jų siekė pridėti papildomus studijų metus.
„Galima eiti ilgesniu keliu, bet Europa taip nedaro. Europai reikia kvalifikacinių reikalavimų, nes svarbiausia yra nepabaigti ketverių metų studijas, o per jas sukaupti žinių. Jas pamatuoti juk nesunku per egzaminą. Jei išlaikai, vadinasi, tinki.
O jei mokeisi ir 10 metų dirbai treneriu, pavyzdžiui, JAV? Užsienio šalyse įgytas išsilavinimas juk irgi ne veltui. Bet dabar atrodo, kad tai pastumta į šalį ir reikalaujama ketverių metų mokslų Lietuvoje. O jei kaip darbdavys pasižiūrėtume, kad treneris po ketverių metų aukštojo mokslo nemoka bazinių pratimų? Mes norėtume rezultato, o ne mokymosi proceso.“
V.Šiugdžinis teigė, kad jo vadovaujama sveikatingumo klubų asociacija skaičiuoja, jog per artimiausius penkerius metus prireiks kelių tūkstančių specialistų.
„LSU vienas tiek neparuoš, nors nori turėti monopolį. Taip rinka stumiama atgal, – kalbėjo V.Šiugždinis. – Darbdaviai gali sukilti ir nuspręsti nebepriimti specialistų su aukštuoju išsilavinimu. Bet kam eiti į konfliktą, kuris tik supriešins? Juk tikslas bendras – visi norime, kad treneriai būtų kokybiški ir kad jų būtų daug.
Aukštasis išsilavinimas tikrai yra gerai, sporto studijų kryptis yra gerai, taip pat gerai yra baigti trumpąsias studijas aukštojoje mokykloje.
Europos sąjungoje yra aštuoni profesiniai lygmenys. Bakalauras yra šeštas, magistras – septintas, mokslų daktaras – aštuntas. Bet pirmieji penki lygmenys yra be bakalauro laipsnio. Tarp jų instruktorius, asmeninis treneris, fizinio aktyvumo specialistas. Mes siūlytume orientuotis į Europos praktiką.“
LSU rektorė: su neišsilaivinusiais treneriais suluošinsime žmones
LSU rektorės D.Rėklaitienės nuomone, aklai remtis užsienio šalių praktika yra klaidinga.
„Kiekvienoje šalyje padėtis skiriasi. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse sportuojančių žmonių yra 70–90 procentų. Tokiu būdu tėvai užsiima savo vaikais. Pas mus tėvai irgi turi galimybę eiti ir sportuoti, – tvirtino D.Rėklaitienė. – Kitas dalykas, finansiškai stiprių šalių federacijos, kurios turi žymiai daugiau pinigų nei mūsų federacijos, yra atsakingos už trenerių rengimą. Bet jų biudžetai ir pajėgumai tai padaryti yra nepalyginami. Jei pažiūrėtume, kiek reikia mokytis, kad gautų licencijas, pamatytumėte, kad reikia mokytis metų metus.
Trečia, kiekviena šalis turi savo tikslus. Pastaraisiais metais išsikėlėme tikslą pakelti sportuojančių ir fiziškai aktyvių žmonių skaičių, taip pat padidinti medalių ir pasiekimų skaičių. Tai galima pasiekti didinant kokybę, o ne kiekybę. Jei verslams patogu prisisamdyti neišsilavinusių, nepakankamos kvalifikacijos žmonių, aš manau, kad taip tik suluošinsime žmones ir iškreipsime vaizdą, koks turi būti sportas. Turi būti kontroliavimas ir reglamentavimas žmonių, kurie daro poveikį žmonių sveikatai.
Tik kelis savaitgalius pasimokęs žmogus net nesuvokia, kokia plati yra sporto sritis. Jei su tokiu nežinojimu ir neįsivaizdavimu žmogus eina kitą treniruoti, mane stebina toks žmogaus atsakomybės nebuvimas.“
LSU rektorė teigė, kad asmenys, jos vadovaujamam universitetui parankią sporto įstatymo pataisą įsivaizduojantys kaip norą valdyti monopolį, kalba niekus.
„Yra šnekama visiška nesąmonė. Tai visiškai netiesa ir visiškas puolimas vieno universiteto, kuris nieko daugiau nenori, tik to, ko nori Lietuvos įstatymai, – sakė LSU rektorė D.Rėklaitienė. – Man svarbu, kad specialistas baigtų akredituotas studijas. Ar tai bus LSU, ar VU, ar Klaipėdos universitetas, ar LSMU, – man visiškai neįdomu. Man įdomu, kad jie baigtų akredituotas studijas.“
Ar galėtų, be Lietuvoje baigtų akredituotų studijų, darbuotis tokie specialistai, kaip Kauno „Žalgirio“ treneris Martinas Schilleris ar Šarūnas Jasikevičius?
Anksčiau teigusi, kad mokslus Lietuvoje privalėtų baigti ir tokie treneriai, kaip Š.Jasikevičius, dabar rektorė kalbėjo kiek kitaip.
„Jei žmogus neturi diplomo, bet yra pasiekęs tam tikras aukštumas, tai yra tik sveikintinas dalykas, – sakė ji. – Asmenybės, kurios užsiima saviugda, skiria laiko savišvietai ir gilinasi į savo darbo sritį, – tokių yra visose srityse. Bet ar mes kalbame apie išimtis, ar apie visumą? Yra puiku, kad jie savo užsispyrimu ir darbu yra pasiekę puikių rezultatų. Dažniausiai žmonės, kurie yra daug pasiekę, neišsižadės ir mokslų. Įprastai rėkia tie, kurie neturi išsilavinimo ir kuriems labai patogu gyventi savo nežinojime arba ribotame žinojime.
Bet nemaišykime žmonių, kurių yra masė, taip pat tų, kuriems patogiau gyventi nesimokant, ar mokantis tai, ką jie nori, nepasinaudojant kitų žmonių patirtimi ir įdirbiu.“
D.Rėklaitienės teigimu, Lietuvoje yra atitinkamos institucijos, kurios užskaito kitose šalyse gautus diplomus.
Anot rektorės, pavyzdžiui, LSU specialistai pasižiūri, įvertina kreditus ir studijų valandas, patikrina, ar galima pasitikėti užsienio šalies institucija, kurioje specialistas mokėsi: „Jei viskas atitinka, užskaitoma, ir to nebereikia kartoti. Mūsų oponentai tai puikiai žino, bet jiems patogu rėkauti kažkokias netiesas.“
LSU pristato, kad savo programoje turi 32 sporto šakų rengimo galimybę (ne visos kartu, jos kasmet keičiasi), bet ar šis universitetas gali paruošti mažiau populiarių sporto šakų specialistų?
D.Rėklaitienės teigimu, yra bendrosios žinios, kurios galioja visiems studentams, taip pat bendradarbiaujama su tomis pačiomis federacijomis sprendžiant ir ieškant būdų paruošti specifinės sporto šakos specialistus.
Rektorė priminė, kad sporto mokslas yra brangus, LSU jau turi plačią bazę, tarp jų sporto mokslo laboratorijų.
Į trenerių rengimą dabar norinčios įsitraukti įstaigos, rektorės nuomone, siekia dalyvauti „be įdirbio ir pasirengimo.“
VDU kviečia nelikti su vienu „teisingu“ universitetu
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo Akademijos (ŠA) Fizinio ir sveikatos ugdymo programos vadovė docentė daktarė Aušra Lisinskienė mano, kad trenerio darbas yra multidimensinis, tarpdisciplininis, nuolat kintantis, dinamiškas ir todėl įsprausti trenerį į kompetencijų rėmus nėra tikslinga.
„Visas pasaulis ir Europa eina į liberalų sporto trenerių rengimą ir siekia apimti kuo didesnį skaičių su sportu susijusių studijų programų kūrimą ruošiant geriausius savo srities fizinio, sveikatos, sporto pedagogus, trenerius ir specialistus, kurie rūpintųsi ir užtikrintų kuo didesnį sportuojančių žmonių skaičių, t. y. kad turėtumėme aktyvią ir sportuojančią visuomenę, – teigė A.Lisinskienė. – COVID-19 pandemija ypač išryškino su sveiku gyvenimo būdu susijusias problemas – žmonių fizinio aktyvumo stoką, nutukimo, psichikos ir kitas problemas.
Jau dabar, remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, pasaulyje apie 80 proc. vaikų ir paauglių nepasiekia rekomenduojamų fizinio aktyvumo normos būti fiziškai aktyviais bent valandą kasdien. Jeigu pasižiūrėtume į Eurobarometro tyrimo skaičius, jie kelia nerimą. Pagal LR Sveikatos apsaugos ministerijos duomenis, Lietuvos moksleivių fizinis aktyvumas užima priešpaskutinę vietą ir yra vienas mažiausių tarp Europos Sąjungos šalių. Ta problema gilėja, kuri jau dabar pavojaus varpais ragina mąstyti ir kaip tik ne mažinti, bet didinti. Be to, sudaryti galimybes naujų su sportu susijusių studijų programų atsiradimui, palaikyti ir paskatinti tokias ir kitokias iniciatyvas.
Apribojimas kitoms aukštosioms mokykloms rengti trenerius ir fizinio ugdymo specialistus ir sporto specialistų rengimo monopolijos suteikimas vienam universitetui gali būti siejamas ne su kokybės didinimo, o kaip tik su jos mažėjimu – juk panaikinama studijų pasirinkimo galimybė atsirenkant geriausią universitetą iš kelių. Nesu girdėjusi, kad pasaulyje būtų mokymo įstaiga, galinti viena parengti ir didelio meistriškumo snieglenčių sporto, ir sunkiosios atletikos, ir imtynių, ir techninių sporto šakų ir kitų sporto šakų (priskaičiuojama apie 200) trenerių, kuriems būtų privaloma baigti vienos krypties studijas. Moksliniai tyrimai rodo, kad naujos kartos vaikų ugdymui svarbiausias yra socialinis ir emocinis pagrindas, todėl ir trenerių kompetencijos šia kryptimi turi būti lavinamos profesionaliai. O kas tai, ar ne pedagogika? Ar tai ne taikomoji psichologija? Universitetai ir net kolegijos pajėgios yra tai daryti, kaip ir rengti pradinių klasių, šokių, teatro mokytojus, kineziterapeutus ir kt. Šiandien yra būtinybė ne griežtinti ir drausti, bet atlaisvinti ir leisti, taip pat pasidžiaugti naujomis iniciatyvomis, naujai ateinančiomis su sportu susijusiomis studijų programomis. Danija, Islandija ir kitos šalys šią sistemą liberalizavo bei tobulino ir turi puikių rezultatų. Juk treniravimo srityje nėra vieno vienintelio kelio, kaip pasiekti rezultatą net ir vienoje sporto šakoje. Todėl manau, kad Lietuva taip pat neturėtų likti su vienu „teisingu“ universitetu, suteikiančiu galimybę dirbti treneriu.“
Jaučia pasipriešinimą kolegijų įsitraukimui į sektorių
Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto dekanės Vaivos Juškienės teigimu, rengti sporto specialistus galėtų ir ši mokymo įstaiga.
„Kolegija turi ambiciją vykdyti Sporto krypties studijas ir rengti laisvalaikio fizinio aktyvumo specialistus. Bet šiuo metu tai yra neįmanoma, nes Kvalifikacijų sąrangoje nenumatytas profesinis bakalauras. Mūsų kolegija yra pateikusi raštą dėl šio dokumento koregavimo. Tai vienintelė kryptis, kurioje nenumatytas profesinis bakalauras, – pabrėžė V.Juškienė. – Taip pat šiuo metu yra rengiamas Sporto krypties studijų aprašas. Jis rengtas įtraukus tik universitetus, tačiau gavę svarstymui projektą, pamatėme, jog ir čia nenumatytas profesinis bakalauras. Taigi pateikėme savo siūlymus ir aprašas koreguojamas. Šie du dokumentai susiję, tačiau jaučiamas pasipriešinimas kolegijų įsileidimui į šį sektorių. Tikimės, kad atsiras ir profesinio bakalauro galimybė. Šiuo metu galiojanti Sporto įstatymo 11 str. redakcija bent šiuo metu sukuria vieno universiteto monopoliją.
Kolegija yra rengusi ir mokymus treneriams, tačiau šią galimybę turėjo tik keletą mėnesių. Neaišku, kodėl buvo pakeistas sporto įstatymas, kuriame atsirado papildymas, jog trenerių mokymus gali vykdyti tik sporto krypties studijas vykdančios aukštosios mokyklos. Iki tol tokio ribojimo nebuvo, o buvo numatyta, kad mokymus gali vykdyti aukštosios mokyklos. Tad akivaizdu, kad ir Sporto įstatyme atsirado ribojimai siekiant apriboti didesnio skaičiaus aukštųjų mokyklų įsitraukimo į trenerių rengimą kursų mokymų forma.”
Ministerija:
Lietuvos Švietimo, Mokslo ir Sporto ministerija nenurodė, kurios krypties – europietiškos ar siūlomos LSU – ketina laikytis rengdama Sporto įstatymo redakciją.
„Diskusijos dėl šių pataisų vyksta labai intensyviai, bet nepaistant to, dėl pateiktų siūlymų gausos ir įvairovės, norint visus variantus kuo išsamiau išdiskutuoti su visomis suinteresuotomis visuomenės grupėmis ir rasti visiems priimtiniausią variantą, kol kas Sporto įstatymo 11 straipsnio nebus skubama keisti“, – teigiama ŠMSM atsiųstame pareiškime.
Pastaba: ŠMSM paaiškinimas dėl dabar galiojančių įstatymų: Pagal dabar (nuo 2019 m. sausio 1 d.) galiojantį Sporto įstatymą, teisę dirbti fizinio aktyvumo ar sporto specialistu turi asmuo, įgijęs sporto studijų krypties kvalifikacinį laipsnį arba baigęs fizinio ugdymo mokytojų rengimo studijų programą ir įgijęs atitinkamą kvalifikaciją arba jai lygiavertę aukštojo mokslo kvalifikaciją arba turintis kitos (ne sporto krypties) studijų krypties aukštąjį išsilavinimą ir ministro nustatyta tvarka baigęs mokymus aukštojoje mokykloje, vykdančioje sporto studijų krypties studijas. Teisę dirbti instruktoriumi turi asmuo įgijęs vidurinį arba aukštąjį išsilavinimą ir švietimo, mokslo ir sporto ministro nustatyta tvarka baigęs mokymus aukštojoje mokykloje, vykdančioje sporto studijų krypties studijas. Instruktoriumi gali dirbti ir studijuojantis pagal sporto krypties arba krypčių grupės ar fizinio ugdymo mokytojų rengimo studijų programą arba pagal studijų programą, apimančią fizinio aktyvumo srities mokymų turinio kompetencijas.
Kaip numatyta dabar galiojančiame įstatyme, neturintys aukščiau išvardytų kvalifikacijų, bet įgiję fizinio aktyvumo ar sporto specialisto statusą iki 2019 m. sausio 1 d. (t. y. asmenys, kuriems iki Sporto įstatymo įsigaliojimo buvo išduoti kūno kultūros ir sporto veiklos leidimai ir šių leidimų galiojimo terminas nebuvo pasibaigęs), turi teisę dirbti fizinio aktyvumo ar aukšto meistriškumo sporto specialistais arba instruktoriais iki 2024 m. rugsėjo 1 d.
Nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. toliau dirbti norintys sporto specialistai (asmenys, turintys sporto veiklos leidimus, ne fizinio aktyvumo) turės turėti aukštojo mokslo diplomą.
Akredituotas sporto studijų programas šiuo metu turi Klaipėdos universitetas (laisvalaikio sportas) ir Lietuvos sporto universitetas (treniravimo sistemos). Akredituotas fizinio ugdymo mokytojų rengimo studijų programas turi Lietuvos sporto universitetas (fizinis ugdymas ir sportas), Klaipėdos universitetas (kūno kultūros ir sporto pedagogika), Vytauto Didžiojo Universitetas, Švietimo akademija (fizinis ir sveikatos ugdymas), Vilniaus universitetas, Šiaulių akademija (kūno kultūros ir sporto pedagogika).
Užsienyje įgytas kvalifikacijas pripažįsta Studijų kokybės vertinimo centras, aukštosios mokyklos studijuojantiesiems gali pripažinti nemažai neformaliai įgytų kompetencijų, įskaityti studijų rezultatus, sudaryti individualius studijų planus atsižvelgdamos į, pvz., sportininko asmeninę patirtį ir pan.
Aukštus laimėjimus pasiekę sportininkai gali būti strategais, konsultantais ir kartu su treneriu, kuris turi tinkamas žinias ir kompetencijas, dirbti komandoje, pvz., iki kol įgis tinkamą kvalifikaciją ir taps treneriu.
Sporto įstatymu įtvirtinta nuostata, jog sportas – tai visos asmens fizinės veiklos formos, kuriomis siekiama ugdyti ir tobulinti fizines ir psichines jo savybes bei įgūdžius ar stiprinti sveikatą. Taigi siekiant saugoti būtent sveikatą įstatyme įtvirtinta ir kita nuostata: asmenys, norintys treniruoti kitus, turi turėti tam tikrą kvalifikaciją ir tam tikrų kompetencijų. T. y. išmanyti žmogaus anatomiją, psichologiją, mitybos, ugdymo, treniravimo principus ir kt.
Aukšti asmeniniai laimėjimai sporte savaime negarantuoja, kad sportininkas turi pakankamai kompetencijų ir žinių, kokį tinkamą fizinį krūvį dera skirti kitam žmogui, kaip ir kurias savo žinias perduoti ir pan. Kai ir kiekviename darbe, taip ir dirbant sporto treneriu, reikalingos ne tik konkrečios srities žinios ir gebėjimai, bet ir psichologijos, pedagogikos išmanymas.
