„Lietuvos sportininkai Londono olimpinėse žaidynėse pasirodė labai gerai. Net ir tie, kurie neužėmė prizinių vietų. Lietuva parodė, kiek daug maža, bet didi šalis gali pasiekti sporto srityje ir kiek gerų atletų turi.
Šios žaidynės įrodė ir tai, kad vien prognozėmis remtis neverta. Numatyti galima nebent patyrusių, ne vienus metus aukščiausio lygio varžybose dalyvaujančių atletų rezultatus. Ir net tokiu atveju galima apsirikti. O Rūta Meilutytė parodė, kad galima ir „pirmo šūvio“ teorija – kai atsiranda sportininkė, kuriai medalis neprognozuojamas, o ji „iššauna“ taip, kad tampa geriausia pasaulyje. Tai – didžiulis stebuklas. Man labai džiugu, kad Lietuvoje yra tokių talentų ir įvyksta tokių stebuklų. Tai labai didelis ne tik pačių sportininkų laimėjimas, bet ir visos valstybės. Medaliai suteikė daugybę džiaugsmo visiems Lietuvos žmonėms. Jiems reikia tokių laimėjimų. Tikrai nežinau dar viešesnės erdvės Lietuvos vardui garsinti nei olimpinės žaidynės. Į olimpinių žaidynių atidarymą susirenka daugybės valstybių vadovai, monarchai, princai. Negaliu įvardyti kito tokio renginio, kuris domintų tiek įvairių socialinių sluoksnių.
Po žaidynių sportininkai pareiškė nepasitenkinimą treniravimosi sąlygomis. Žinoma, jos visąlaik gali būti geresnės. Tačiau tai susiję ne tik su sportu, bet ir su visos valstybės ekonomine padėtimi. O sąlygos palengva gerėja. Pažiūrėkime, kiek jau yra atidaryta nedidelių baseinų, dar šiemet duris atvers „Girstučio“ baseinas, atitinkantis tarptautinius standartus.
Lietuvoje tikrai negalime sukurti visoms sporto šakoms aukščiausio lygio infrastruktūros. Bet stengiamės, kiek įmanoma.
Neseniai Palangoje treniravosi Kataro krepšinio rinktinė, o treniruotėms buvo išsinuomojusi „Švyturio“ areną Klaipėdoje. Vadinasi, investicijos į sporto objektus po truputį atsiperka. Druskininkuose statomas Olimpinis sportininkų rengimo centras. Investicijos milžiniškos. Bet ir ten galės atvažiuoti treniruotis įvairių šalių sportininkai, o tai – pajamų šaltinis. Kartu tai ir galimybė treniruotis mūsų šalies sportininkams.
Kodėl Kataro krepšininkai atvažiuoja pas mus? Tikrai tai lemia ne infrastruktūra. Jie čia treniruojasi, nes gali sužaisti kontrolinius mačus su aukšto lygio komandomis. Vien infrastruktūros per maža. Reikia ir treniruočių partnerių. Kataro sportininkai atvažiuoja pas mus treniruotis žaisti krepšinį, lietuviai, kai namie šalta, keliauja į Katarą treniruotis šaudymo. Daugelis pamiršta, kad esame šiaurės šalis, kurios galimybes riboja klimato sąlygos.
Padėtis tikrai gerėja. Šiauliuose baigiamas rekonstruoti lengvosios atletikos maniežas. Į baseiną Pasvalyje atvažiuoja paplaukioti latviai. Aišku, jei finansavimas būtų didesnis, būtų galima dar daugiau objektų pastatyti ar atnaujinti.
Investicijos į infrastruktūrą šiemet buvo sumažintos. Bet nemažinome finansavimo sportininkų pasirengimui varžyboms. Todėl nė viena federacija nesiskundė. Juk šiemet ne tik buvo išlaikytas praėjusių metų finansavimo lygis, o krepšinio, neėmusio nė cento, sąskaita finansavimas dar net padidėjo.
Žinoma, negerai, kai sumažinamos lėšos infrastruktūrai. Nes amžinai statomi objektai yra labai nuostolingi. Todėl mūsų pozicija tokia: pradėjome objektą, pabaigėme, tada statome kitą. O ne taip: pradedame daugybę ir duodam po kelis šimtus tūkstančių kasmet.
Sporto, kaip ir visi visuomeninės paskirties, objektai turi būti brangūs, nes turi būti kokybiški, – sakė K.Rimšelis.
Sporto, kaip ir visi visuomeninės paskirties, objektai turi būti brangūs, nes turi būti kokybiški. O kokybę galima užtikrinti tik statant iš kokybiškų medžiagų. Toks objektas turi būti naudojamas labai ilgai.
Jei Vilniuje bus pastatytas Tūkstantmečio nacionalinis stadionas, tai toks jo pavadinimas bus ne dėl tol, kad statė tūkstantį metų. O dėl to, kad kitas toks stadionas bus statomas tik po tūkstančio metų.
Sporto infrastruktūros savininkai Lietuvoje dažniausiai yra savivaldybės. Valstybė gali prisidėti lėšomis, kai savivaldybė to taip pat nori. Savivaldybės indėlis parodo, kiek to objekto reikia miesto bendruomenei.
Puikūs Lietuvos sportininkų rezultatai tikrai pagerins sąlygas ateities kartoms. Būtent jie užtikrina, kad sportas neatsidurs šešėlyje. Be to, sporto bazių reikia ne tik didelio sportinio meistriškumo atletams, bet ir visiems žmonėms, norintiems palaikyti fizinį aktyvumą.
Kai per Londono olimpines žaidynes suomiai atėjo manęs pasveikinti su R. Meilutytės pergale, paklausė: „Kur jūs tokių talentų randate?“ Juokaudamas atsakiau: „Mūsų maža šalis, turime tik vieną baseiną, tai lengva rasti geriausius. Kai yra daug baseinų, gali nepastebėti...“
Londone pajutau solidarumą – estų, latvių, suomių. Mūsų regiono, kaimynų. Jie nuoširdžiai džiaugėsi visais mūsų medaliais. Mačiau, kaip audringai būrys estų palaikė Lietuvos krepšininkus per rungtynes su amerikiečiais. Todėl net nelyginu, kiek estai ar latviai iškovojo medalių. Reikia tik džiaugtis, kad ne tik mes, bet ir mūsų kaimynai laimi medalių.“
