Prieš įjungiant filmavimo kamerą į šalį A.Didžbalis patraukia ant koridoriaus grindų besimėtančius sportbačius ir tvarko ant džiovyklės pakabintą sportinę aprangą.
Tačiau netvarka tik simbolinė – ant lentos pakabintas visas taisyklių rinkinys, kurių nesilaikymas įvertintas nedidelėmis piniginėmis baudomis.
„Sąlygomis nesiskundžiame, nors galėtų būti ir geriau. Aišku, trūksta kažkiek privatumo, bet viskas gerai“, – sakė A.Didžbalis.
Čia daugybę metų praleido garsiausias šalies sunkiaatletis Ramūnas Vyšniauskas, kuris ir dabar dažnai stebi sportininkų treniruotes ir dalina jiems patarimus. Čia kelią pradėjo olimpinis prizininkas A.Didžbalis ir Europos pirmenybių vicečempionas Žygimantas Stanulis. Vienu metu čia gyvena ir sportuoja beveik 20 įvairaus amžiaus sunkiaatlečių – nuo A.Didžbalio iki dar tik pradedančio vaiko.
Nesvarbu, kad Aurimas yra olimpinis bronzos medalininkas – už salės durų visi tampa lygūs. A.Didžbalis gyvenamąjį kambarį dalijasi su dar keliais sportininkais. Čia sunkiaatlečiai ir treniruojasi, ir miega, ir valgo. Rūpintis buitimi jiems daug nereikia, todėl galima susitelkti ties svarbiausiu dalyku – treniruotėmis.
„Taip, galima gyventi ir kitur, tačiau kai rengi kelias treniruotes per dieną, turi atvažiuoti iki salės, išvažiuoti, turėtum gamintis valgyti. Visa tai užima daug laiko. Čia sportininkams nereikia tuo rūpintis, jie gali susikoncentruoti darbui“, – aiškino daugiu nei dešimt metų šioje salėje pragyvenęs R.Vyšniauskas.
Salė priklauso jam ir jo tėvui Bronislovui, sunkiosios atletikos federacijos ilgamečiam vadovui, vienų pagarbiai vadinamam sunkiosios atletikos, kitų pašaipiai – dopingo tėvu (R.Vyšniauskas dusyk, o A.Didžbalis kartą buvo diskvalifikuoti, kai jų organizmuose dopingo kontrolieriai rado uždraustų medžiagų).
B.Vyšniauskas griežtai kontroliuoja sportininkų gyvenimą – salėje, koridoriuose, valgykloje pakabintos filmavimo kameros, padedančios treneriui prižiūrėti tvarką.
Tiesa, Klaipėdoje jau statomas naujas sunkiaatlečių sporto kompleksas, į kurį persikels ir Lietuvos sunkiosios atletikos federacija, ir atletai. Ten sportuojantiems bus įrengta nauja salė, geresni kambariai, vaikams nebereikės kambaryje gyventi po keturis ar šešis.
A.Didžbalis: „Čia yra tokia tikrai darbinė atmosfera, net prakaitą užuodi“
Na, toks undergroundas, bet mes susirenkame čia kelti, siekti, tobulėti. Aišku, nėra čia mandrybių, bet mes tenkinamės.
Šio mėnesio pradžioje iš Europos čempionato su bronzos medaliu grįžęs sunkiaatletis papasakojo ne tik apie gyvenimą ir treniruotes Klaipėdoje, bet ir apie sunkiosios atletikos atėjimą į jo gyvenimą.
– Kaip sekėsi susitvarkyti su užplūdusiu dėmesiu po olimpinių žaidynių? Ar bronzos medalis labai pakeitė gyvenimą?
– Tai atvėrė naują gyvenimo lapą, apie kurį buvau girdėjęs tik iš kitų. Olimpinių žaidynių nesupainiočiau su jokiomis kitomis. Tai iš tiesų yra pačios svarbiausios varžybos, per kurias gali atkreipti į save dėmesį. Po to turi tapti pavyzdingu, tampi gana viešas asmuo, į kurį lygiuojasi ir jaunimas, ir suaugusieji.
– Žmonės pažįsta gatvėje?
– Taip, ne kartą pasitaikę yra ir dabar būna, prieina ir pasveikina. Tai mane stumia į priekį, nes tavimi domisi, žavisi, apie tave skaito. Aišku, žinomumas turi būti sveikas, nes ir aš esu normalus žmogus. Aš esu kaip ir jūs, toks pat žmogus, tiesiog didžiąją dalį mano dienotvarkės užima sportas.
Lietuviai, aišku, yra kuklesni. Užsienyje labai dažnai prieina žmogus, sako, tave žinau, palinki sėkmės. Pas mus gal net kiek to trūksta, suvienijame tada, kai iškeliame Lietuvos vėliavą, kai parvežame medalį. Tik tuomet būna padidintas dėmesys sportininkui, bet juk jis ir iki to darė tą patį darbą. Aišku, viskas turi būti sveikame stovyje, spaudimas neturi būti per didelis.
– Kalbate apie Lietuvos krepšininkus?
– Ir jie, ir Rūta Meilutytė prieš olimpines žaidynes buvo tokiame didžiuliame burbule. Nereikia didelių svajonių piešti. Kiekvienas sportininkas tikrai dirbame maksimaliai ir visą save atiduodame. Nešame atsakomybę už save, trenerį, sportą, Lietuvą ir norime kuo geriau tai reprezentuoti, bet sportas yra sportas...
Nematau savęs kitoje šalyje. Būtų labai sudėtinga apsispręsti, neįsivaizduoju, kokios turėtų būti sąlygos ir kas galėtų atsitikti.
– Esate iš Marijampolės. Kiek laiko per metus praleidžiate Klaipėdoje? Salėje ir gyvenate?
– Taip, didžioji gyvenimo dalis bėga Klaipėdoje. Iki namų Marijampolėje – toli, kelionės brangiai kainuoja – išsiderinu. Po varžybų stengiuosi sugrįžti į namus, tačiau prieš varžybas, kai ruošiuosi, didžiąją dalį laiko praleidžiu čia. Toks mano darbas.
– Sąlygos atrodo paprastos. Nesinori geriau?
– Na, čia toks undergroundas, bet mes susirenkame čia kelti štangas, siekti ir tobulėti. Aišku, nėra čia mandrybių, bet mes tenkinamės. Tokia ta sunkiaatlečių kalvė.
– Ar labai svarbi jums aplinka? Sunkioji atletika turbūt ir siejama su tokia plika „geležimi“. Ar būtų skirtumas, jeigu nuolat treniruotumėtės viešame sporto klube?
– Kaip bebūtų, kiekvienoje salėje yra tam tikra atmosfera. Ten nėra ji darbinė, žmonės ant kilimėlių tamposi, kilnoja girikes, hanteliukus... Čia yra tokia tikrai darbinė atmosfera, net prakaitą užuodi, kuris tau ir simbolizuoja tą sunkų darbą. Tai traukia, žavi ir nuteikia čia dirbti.
Kai tu pastebi progresą, keičiasi kūno linijos, sugebi iškelti sunkesnes štangas. Tada ir pasijaučia tas alkis, kaip toje reklamoje – „kartą paragavęs negali sustoti“.
– Nuo kada pradėjote užsiimti sunkiąja atletika ir dirbti šioje salėje?
– Čia esu nuo 2009 metų. Pradėjau galbūt 2005-aisiais, po trijų savaičių sporto Anykščiuose laimėjo trečią vietą. Kai tu pastebi progresą, keičiasi kūno linijos, sugebi iškelti sunkesnes štangas. Tada ir pasijaučia tas alkis, kaip toje reklamoje – „kartą paragavęs negali sustoti“. Susižavi ir viskas, man nėra buvę net minčių sustoti. Aišku, būna sunkių momentų, negali net pažiūrėti į tą pusę, bet paskui ateina nauja diena.
– Vienas nori suplonėti, kitas raumenis paryškinti, kitas gal apsiginti prieš vyresnį. Kaip viskas prasidėjo jums?
– Mano tėvo brolis tuo metu buvo 190 cm ūgio ir svėrė per pusantro šimto, buvo toks galiūniško sudėjimo. Aš žavėjausi jo jėga. Buvo 2004-2005 metai, tuomet R.Vyšniauskas dalyvavo olimpinėse žaidynėse. Galiūnai irgi domino. O ir pats po pirmų treniruočių pajaučiau progresą.
– Kodėl pasirinkote sunkiąją atletiką, o ne galiūnų sportą?
– Kam kas prie širdies. Galiūnų sportas nėra olimpinė rungtis, galimybės apribotos. Kai nuvažiuoji į olimpines žaidynes, gali supažindinti pasaulį su savo šalimi. Gal taip ir pasirenki. Aišku, skiriasi ir kūno sudėjimas – ar tu nori būti toks galingas kalnas, ar atletiškas jaunuolis, kuriam nebus sunku kur nors praeiti ar į kokią mašiną įlipti.
– Kai kalbame ne kartą minite Lietuvą, kalbate apie jos reprezentavimą. esate Lietuvos patriotas?
– Taip, nematau savęs kitoje šalyje. Būtų labai sudėtinga apsispręsti, neįsivaizduoju, kokios turėtų būti sąlygos ir kas galėtų atsitikti. Jei tik bus palaikymas – tik už Lietuvą.
