Pasak BBC, taip niekada nebus dėl mažiausiai dešimties priežasčių.
1. Žaidėjų kūno kalba nėra tiesioginės transliacijos vertas reginys. Dauguma žaidėjų sėdi rankomis parėmę galvą. Žaidimo pradžioje jie gali padaryti kelis greitus ėjimus, bet vėliau nieko nevyksta po kelias minutes ar ilgiau. Žaidėjų veidai nešvyti emocijomis. Palyginti su šachmatininkais, net pokerio žaidėjai yra ekspresyvūs.
Įsimintiniausia šachmatų akimirka buvo 1972 metais Islandijoje vykusi amerikiečių genijaus Bobby Fischerio ir SSRS čempiono Boriso Spaskio dvikova.
2. Šaltasis karas pasibaigė. Įsimintiniausia šachmatų akimirka buvo 1972 metais Islandijoje vykusi amerikiečių genijaus Bobby Fischerio ir tuomečio pasaulio čempiono iš SSRS Boriso Spaskio dvikova.
Geopolitinis fonas pridėjo intrigos sporto renginiui, kuris buvo aprašomas pirmuose laikraščių puslapiuose visame pasaulyje – tai buvo susirėmimas ne tik tarp JAV ir SSRS, tačiau ir tarp skirtingų sistemų išugdytų intelektų, homo americanus ir homo sovieticus.
3. Tikros šachmatų dvikovos nė iš tolo neprimena tų, kurios rodomos filmuose. Kine šachmatai paprastai figūruoja kaip a) ženklas, kad veikėjas yra gudrus ir greičiausiai suktas; arba b) kokios nors kovos metafora. Ši kova gali būti intelektinė (kaip Rojaus ir Tairelio filme „Bėgantis skustuvo ašmenimis“) arba net romantinė (kaip filme „Tomo Krauno afera“).
4. Eilinis stebėtojas beveik neturi galimybės įvertinti M.Carlseno ir V.Anando genialumo. Tam tikra prasme jie vienas kitą atsveria – vieno apgalvotas strategijas neutralizuoja kito ėjimai. Sakoma, kad M.Carslenas yra įsiminęs apie 10 tūkst. šachmatų partijų. Jis gali žaisti su 10 priešininkų vienu metu. Užrištomis akimis. Tokia smegenų galia tikrai padarytų įspūdį eiliniam stebėtojui, tačiau ji paprastai taip akivaizdžiai nepasirodo žaidžiant dėl pasaulio čempiono titulo.
Izoliuotoje pasaulio čempionato atmosferoje įtampos tvyro nebent prisiekusių šachmatų mylėtojų galvose. Partija žaidžiama visiškoje tyloje, o V.Anandas ir M.Carlsenas sėdi garso nepraleidžiančioje stiklo kameroje.
5. Pirmasis M.Carlseno ir V.Anando mačas baigėsi lygiosiomis po 16 ėjimų. Antrasis taip pat baigėsi lygiosiomis.
6. Lygiosiomis šios partijos baigėsi ne be reikalo, tačiau niekada panašiuose turnyruose nedalyvavusiems šachmatų mėgėjams sunku paaiškinti, kodėl.
Nesusipažinusiems su strateginiais niuansais šachmatai gali atrodyti sunkiai suvokiamas žaidimas. Reikia žinoti, kad sudvigubinti pėstininkai paprastai yra blogai. Išsaugoti abu rikius paprastai yra gerai. Ir dar 59 daugiau ar mažiau ezoteriškos strateginės taisyklės.
Žinoma, turnyrų metu būtų galima surinkti komisiją, kurioje kiti šachmatų meistrai aiškintų, kas vyksta lentoje, o kompiuterio ekrane galėtų išbandyti žiūrovų siūlomus ėjimus. Smagu, kai vidutinis šachmatų žaidėjas pastebi ėjimą, kurio nepamato didmeistris, tačiau daugelis vis tiek čia žiovautų.
7. Kartais šachmatų žaidimą išties smagu stebėti, tačiau ne čempionatuose, o miestų parkuose, kur meistrai žaidžia labai greitas partijas su praeiviais, dažniausiai iš pinigų.
Turistai susispiečia aplink apsukruolius, bandančius išpešti vieną kitą eurą arba dolerį iš iššūkio nepabijojusių mėgėjų. Minia ploja, švilpia, atsiranda intriga. O izoliuotoje pasaulio čempionato atmosferoje įtampa tvyro nebent prisiekusių šachmatų mylėtojų galvose. Partija žaidžiama visiškoje tyloje, o V.Anandas ir M.Carlsenas sėdi garso nepraleidžiančioje stiklo kameroje.
8. Nebėra Bobby Fischerio. Tai buvo vieno žmogaus muilo opera. Dėl savo narcisizmo, arogantiškų pasisakymų („Dievinu akimirkas, kai sudaužau žmogaus ego“) ir kvapą gniaužiančio talento parodyti gerą šachmatų partiją B.Fischeris buvo žvaigždė iš prigimties. Bet kuriai sporto šakai naudinga turėti prieštaringas žvaigždes.
9. Tai lėtas žaidimas. Pasaulio čempionato partijos gali tęstis ilgiau nei šešias valandas. Kai kurios kitos sporto šakos sugalvoja taisyklių, padedančių pakurstyti intrigą ir pagreitinti žaidimą. Šachmatuose taip pat yra 11 metrų baudinių atitikmuo.
Jei po 12 partijų M.Carlsenas ir V.Anandas bus surinkę po tiek pat taškų, jie žais greitesnių žaidimų seriją. Jei ir ši serija baigsis lygiosiomis, jų lauks vadinamasis blicas. O jei ir po šių ypatingai greitų partijų nebus nugalėtojo, šachmatininkai susirems vadinamajame Armagedone, po kurio privalo paaiškėti nugalėtojas. Baltieji gauna penkias minutes ėjimams, juodieji – keturias. Tačiau jei partija baigiasi lygiosiomis, pergalė įskaitoma juodiesiems.
10. Joks kitas stalo žaidimas nėra žiūrovams skirta sporto šaka. Žodžių loto mėgėjai nesuka galvos dėl to, kad šis žaidimas niekada nebus žaidžiamas olimpiadoje. „Uno“ gerbėjai nesiskundžia, kad sekmadienio vakarą negali pasižiūrėti varžybų per „Eurosport“ kanalą, ir kažin ar kas nors norėtų stebėti „Monopolio“ partiją didžiuliame ekrane Rotušės aikštėje.
