– Kokios jūsų nuotaikos, ar jau pavyko atsipūsti po tokio įspūdingo sutikimo?
– Galima sakyti, kad taip, nors sugrįžę į namus po 27 valandų kelionės buvome pavargę. Žinoma, ir laimingi, nesitikėjome tokio didžiulio sutikimo Vilniaus oro uoste.
– Kaskart po panašių renginių valdžios atstovai ir ne tik kalba, kad reikia esminių pokyčių ir pan. Sportininkai sako, kad medaliai teikiami kovai už lygybę. Apie kokias reformas reikia kalbėti?
– Deja, apie tai kalbame jau ne pirmus metus. Sportininkai labai teisingai pastebėjo – mes nelygūs, nes esame neįgalieji, sporto bazė dažnai nepritaikyta. Kiti dalykai – įstatyminė bazė mus diskriminuoja, yra problemų su treneriais. Medaliai yra gerai, bet problemos, kurias palikome išvažiavę į žaidynes, nė kiek nepajudėjo.
– Medaliai kelia diskusijas, kurios gali būti naudingos neįgaliųjų sportui. Visuomenė ėmė piktintis, kad olimpiečių ir parolimpiečių premijos skiriasi kelis kartus. Štai premija už aukso medalį parolimpinėse žaidynėse lygi penktosios vietos premijai olimpinėse. Ką apie tai manote?
– Mes jau seniai reikalaujame, kad premijos būtų bent šiek tiek padidintos. Manome, kad parolimpinis sportas labai žengia į priekį, o šių žaidynių patirtis rodo, kad buvo pasiekta daugiausia pasaulio ir parolimpinių rekordų per vienas parolimpines žaidynes. Mūsų sportas labai profesionalėja. Deja, Lietuvoje vis dar vyrauja nuomonė, kad neįgaliųjų sportas – tik integracija.
Apdovanojimai yra tik galutinis rezultatas, bet mes neturime rimtos sistemos, kaip tą rezultatą pasiekti. Reikia ketverius metus dirbti, kad sportininkai būtų ramūs dėl savo treniruočių proceso ir t. t. Galima pasakyti, kad geriausiems sportininkams, jau turintiems aukštų pasiekimų, yra truputį lengviau. Per Kūno kultūros ir sporto departamentą gaunamos stipendijos ir pan. Tačiau ką daryti su mūsų jaunimu arba tais, kurie dar nėra tiek pasiekę?
– Kas įvyko dėl sportininkų aprangų? Ar tai susiję su finansavimu?
– Ne, ne su finansavimu. Aprangas mes siuvame „Audimo“ gamykloje. Galbūt tam tikros medžiagos buvo ilgai gabenamos iš Azijos ir dėl to užsitęsė procesas. Mums buvo pažadėta, kad aprangos bus pateiktos gerokai anksčiau, bet nutiko taip, kaip nutiko. Galutinį produktą mums pateikė pavėlavę.
– Ar tai buvo aprangos iš kitos medžiagos nei tos, kuri turėjo būti?
– Dėl viršutinės aprangos dalies sportininkams nebuvo jokių problemų. Tačiau kelnės tikrai buvo pasiūtos ne iš tos medžiagos – su jomis sportininkai slidinėjo, teko pasiimti praėjusių metų kelnes.
– Ar sporto įstatymas, dabar galiojantis Lietuvoje, jums palankus?
– Manome, kad nepalankus, nes jame mes praktiškai neminimi. Sakoma, kad yra lygybė, tačiau mes visur juntame diskriminaciją. Manome, kad įstatymas turi būti taisomas.
– Grįžkime prie rezultatų. Šias parolimpines žaidynes Lietuva baigė trimis medaliais. Kaip vertinate šį pasirodymą?
– Tai vienas geriausių Lietuvos rinktinės pasirodymų. Pelnyti du aukso medaliai, o vienas iš jų – komandinėje sporto šakoje, ko Lietuva niekad nebuvo iškovojusi. Tai labai aukštas pasiekimas. Reikia paminėti, kad buvo iškovotos ir dvi ketvirtosios vietos, o tai – netoli medalių. Ši rinktinė pasirodė tikrai fantastiškai.
– Ar taip ir planavote?
– Ne, planavome gal 2–3 medalius, bet nemanėme, kad du iš jų gali būti aukso.
– Ar prisimenate, kokios kalbos buvo prieš ketverius metus, kai grįžote? Ką jums žadėjo? Ko norėjote?
– Žinoma, prisimenu. Tą kartą mes pirmą kartą neiškovojome nė vieno medalio, nors keli sportininkai buvo labai arti. Buvo pasakyta, kad kiek valstybė įdeda į neįgaliųjų sportą, tiek medalių ir gauna. Šiuo metu situacija nepasikeitusi, nors kalbėta buvo daug metų tiek Seime, tiek Vyriausybėje.
Galiu pateikti pavyzdį – jei Lietuvoje norima užsiimti sportu neįgaliesiems, tam reikia specialaus inventoriaus, tokio kaip lenktyniniai vežimėliai ar kas nors kita. Tai be galo brangu, tokių galimybių mes neturime. Vienas sportinis vežimėlis kainuoja nuo 5000 eurų. Tokių sumų per jokias programas mes negalime gauti.
– Šiandien galime pasidžiaugti Mindaugo Biliaus medaliu, golbolo rinktinės fenomenu, o naujienų portalai ėmė spausdinti šio žaidimo taisykles. Gal pagaliau žmonės sužinos, koks tas parolimpinis sportas?
– Taip, tai svarbu ir mums. Pirmą kartą šiose parolimpinėse žaidynėse Lietuva turėjo tris akredituotus žurnalistus. Tai, manau, buvo matoma žinių sraute. Bet mums labai gaila, kad negalime patekti ir į televizijos eterį. Nors buvo kreiptasi į įvairias televizijas, to, deja, nepavyko suderinti. Europoje, jei neklystu, yra 38 šalys, transliavusios parolimpines žaidynes, o Lietuva eilinį kartą jų neparodė.
– Mindaugas Bilius užsiminė apie parolimpinio komiteto vadovybę – kad ji nederamai atstovauja, neprisideda prie pasikeitimo. Ką manote jūs?
– Man buvo keista, kad nebuvo pateikta jokio konkretaus pavyzdžio, kodėl nederamai atstovaujama. Būtų įdomu išgirsti, ką jis turi omenyje konkrečiai. Tiek valdžios atstovai, tiek Kūno kultūros ir sporto departamentas gali patvirtinti, kad buvo ne kartą kreiptasi dėl įstatymo, dėl išmokų didinimo ir pan. Tiesiog Lietuvoje nesugebame greitai pakeisti situacijos, viskas priklauso ne nuo mūsų.
