Jų komandų persirengimo kambariuose vis nuskamba žodis „karas“, o reikšmė toli gražu nebe sportinė.
Jie kalba apie tikrą karą, kuris visiškai šalia, jis vyksta nuo 2014 metų, kai Donbase ukrainiečiai turi kautis su Kremliaus remiamais prorusiškais separatistais.
Pastaruoju metu prie Ukrainos rytinės sienos susigrūdo itin didelės Rusijos karinės pajėgos, įvairių šalių žvalgybos ir politikai su JAV prezidentu Joe Bidenu priešakyje pranešė apie Kremliaus rengiamą puolimą.
JAV, Didžiosios Britanijos, Australijos ambasados atšaukė dalį savo atstovų iš Ukrainos, o kai kurios valstybės, kaip Prancūzija, savo šalies gyventojams patarė nevykti į Ukrainą.
Šioje šalyje dirbantys mūsų šalies atstovai tokio pasirinkimo neturi, bet ir nesijaudina taip, kaip jų artimieji ar pažįstami Lietuvoje.
Bent kol kas.
Panašią situaciją kartą jau jautė
Arčiausiai Donbaso ir žvangančių Rusijos kariuomenės ginklų iš Lietuvos sporto atstovų yra Zaporožėje dirbantys rankinio ir krepšinio specialistai.
Aidenas Malašinskas klausimų bangos apie karo grėsmę sulaukia antrą kartą per savo gyvenimą.
Rezultatyviausias visų laikų Lietuvos rinktinės rankininkas buvo baigęs etapą Ispanijos klube, kai kaip tik sulaukė Čempionų lygoje žaidžiančio Zaporožės „Motor“ pasiūlymo po to, kuomet 2014 metų pavasarį Rusija pasiuntė savo „žaliuosius žmogeliukus“ į Krymą ir užėmė Ukrainai priklausantį pusiasalį.
„Tada visi šnekėjo: „Kur, Aidenai, iš Ispanijos važiuoji į karą?“ Aš pasakiau, kad bent nuvažiuosiu, o jei pamatysiu, kad ten kažkas negerai, – apsisuksiu ir grįšiu, – pasakojo prieš septynerius metus iš Ispanijos į Ukrainos klubą rungtyniauti persikėlęs rankininkas. – Taip ir buvo. Iš pradžių klausiausi kalbų, sekiau įvykius, bet pats ginklų ir tankų taip ir nepamačiau.
Panašiai ir dabar. Girdžiu, kad netoli ginkluojasi, vyksta veiksmai, bet komandoje apie tai daug nekalbama, nes nei gąsdinimų, nei raminimų nesigirdi, niekas mūsų perkraustyti neketina.
Aš suprantu, kad padėtis yra rimta, bet kol asmeniškai nepaliečia, stebiu iš toliau. Dėl savęs nesu labai susirūpinęs.“
Nors frontas nuo Zaporožės yra netoli, A.Malašinskas anksčiau yra vietinių klausęs, kodėl kalbų apie karą nesigirdi labai daug.
Jis išgirdo atsakymą, jog galbūt taip yra dėl populiacijos sudėties – iš 750 tūkst. miesto gyventojų nuo senų laikų 25 proc. sudarė rusai, o rusakalbių mieste yra dar daugiau.
„Čia viskas kitaip nei, pavyzdžiui, Lvove, kur dauguma kalba ukrainietiškai. Pas mus, kur benueisi, viskas rusų kalba“, – pasakojo A.Malašinskas.
Komandoje telpa ukrainiečiai, baltarusiai ir rusas
Autoritarinis Baltarusijos lyderis Aliaksandras Lukašenka į savo šalį įsileido naujas kelis kartus didesnes Rusijos karines pajėgas, nei buvo pastarąjį kartą per karines „Zapad“ pratybas, tad Ukrainai kyla grėsmė ir iš kitos pusės.
Tačiau šiomis dienomis Zaporožėje Gintaro Savukyno treniruojama „Motor“ komanda kaip tik repetuoja su Minsko ASK rankininkais kontrolinėse rungtynėse.
„Nesmagios naujienos, bet dirbame taip, kaip suplanavę, – sakė G.Savukynas, pretenduojantis grįžti prie Lietuvos rankinio rinktinės vairo. – Jeigu kažkas nutiks, klubo vadovybė nepaliks žaidėjų, tarp kurių yra legionierių, be informacijos ir nurodymų, kaip elgtis.“
G.Savukynas per pastaruosius dvejus metus Ukrainoje įprato, kad gyvenimas vyktų sava vaga, o dabar daugiausiai klausimų kyla žaidėjams iš užsienio.
„Motor“ komandos branduolį sudaro Ukrainos rankininkai, bet komandoje žaidžia ir keturi baltarusiai, du lietuviai (pernai komandą papildęs Jonas Truchanovičius šiuo metu gydosi traumą Lietuvoje), kroatas, ispanas, taip pat ir rusas.
„Kolektyvas tarptautinis, bet tarp ukrainiečių labai sėkmingai gyvena ir rusas, ir baltarusiai, – sakė G.Savukynas. – Politinių diskusijų nekyla, esame profesionali komanda, kurioje nei tautybė, nei ūgis, svoris, odos spalva neturi reikšmės.“
„Svarbiausia spėti į mašiną ir išvažiuoti“
Karas yra menkas juokas, bet tarp vyrų pasitaiko pokalbių, kai į grėsmę nebežiūrima labai rimtai.
„Kartais pajuokaujame: jeigu kas nors atsitiks, svarbiausia spėti į mašiną ir išvažiuoti namo“, – sakė A.Malašinskas.
Jis pripažįsta, kad nors apie tai nekalba rimtai, atsarginis planas kilus karui galėtų toks ir būti.
Geriausias Lietuvos rankininkas į Zaporožę yra atsivaręs iš Lietuvos savo automobilį, kai po poros metų Ukrainoje jam pabodo važinėti su taksi ar prašyti komandos draugų pavėžėti.
„Iš tiesų, jeigu kas, tikrai galėčiau sėsti į mašiną ir greitais keliais parlėkti“, – sakė A.Malašinskas, kurio žmona yra likusi Lietuvoje.
„Negero skonio reikalai, bet dabar žiūrime savęs, nes daugiau nuo mūsų nepriklauso, – kalbėjo G.Savukynas. – Žmonės gyvena savo ritmuu ir iš anksto žingsnių neplanuoja, nepaisant didelio ažiotažo per televiziją ir žiniasklaidos priemones. Mėginame gyventi įprastai ir tikėtis, kad viskas bus išspręsta civilizuotai ir taikiai.“
Krepšininkas atšaukė šeimos kelionę
Zaporožėje rankininkai nėra vieninteliai lietuviai – ten pat „Zaporižye-Zog“ komandoje rungtyniauja Antanas Udras, o trenerio asistentu dirba Paulius Barkus.
„Chmelnitskyi“ komandai, žaidžiančiai antrojoje Ukrainos krepšinio lygoje, vadovauja Aurimas Jasilionis, prieš kelerius metus trumpai treniravęs ir Vilniaus „Rytą“, o pastaruosius metus dirbęs Chimkuose.
Anksčiau Vilniuje fizinio rengimo treneriu dirbęs Tomas Munius dabar tokias pat pareigas atlieka „Dnipro“ klube, o Ukrainos sostinėje „Kyiv“ komandoje trenerio Ainaro Bagatskio padėjėju dirba Renatas Kurilionokas.
Praėjusį sezoną Prienuose rungtyniaujantis Dominykas Domarkas nuo lapkričio mėnesio atstovauja Ternopilio komandai.
„Tikrai pastarąją savaitę nerimo atsirado daugiau nei įprastai, tačiau tas nerimas kyla ne iš vietinių Ukrainos gyventojų, bet ir skaitomos lietuviškos spaudos, taip pat iš trijų komandos draugų amerikiečių pasidalinamos informacijos, – pasakojo D.Domarkas. – Jaučiama, kad JAV sprendimas sugrąžinti diplomatų šeimas iš Ukrainos bei raginimas amerikiečiams apsvarstyti galimybę išvykti iš Ukrainos kaip galima greičiau tikrai pasiekė ir mano komandos draugus, paveikė jų nuotaikas.“
Pats D.Domarkas savo nerimą vadina „nedideliu“, tačiau jis seka naujienas, vertina informaciją ir priima sprendimus.
Pavyzdžiui, kitą savaitę 29 metų krepšininką turėjo aplankyti šeima, bet kelionė nukelta būtent dėl dabartinės situacijos pasienyje.
Ką darytų jis pats, jei Rusijos kariuomenė įsiveržtų į Ukrainą?
„Galvoje esu sumąstęs, ką reikėtų daryti prasidėjus karui Ukrainoje, bet komandos vadovybė garantavo visiems komandos užsieniečiams, jog intervencijos į Ukrainą atveju iškart ieškotų būdų, kaip mus saugiai išgabenti iš šalies“, – sakė „Ternopil-TNEU“ žaidėjas iš Kauno.
Ternopolis yra Vakarų Ukrainoje, netoli Vengrijos ir Lenkijos, tad D.Domarkas teigė, jog mieste nerimo mažiau, komandos planų Rusijos keliama grėsmė kol kas nepakeitė.
Be to, Lietuvos krepšininko teigimu, nuo 2014 metų kariniai veiksmai Ukrainoje niekada ir nebuvo sustoję, tad jaučiamas ir žmonių abejingumas naujoms galimoms Rusijos atakoms.
„Kiek tenka pasikalbėti su vietiniais, visų nuotaikos yra ramios, jie pasitiki savo jėgomis, – pasakojo D.Domarkas. – Ne kartą esu klausęs: Ar nebijote karo? Visi tik nusijuokia ir atsako: tegu tik puola, mes ginsime savo valstybę.“
