Kaip ir daugelio senovinių sporto šakų, taip ir kriketo atsiradimą gaubia paslaptis. Karaliaus Edvardo I metraščiuose 1300 m. dažnai minimas Kento grafystės gyventojų mėgstamas žaidimas, panašus į kriketą. Manoma, kad šio sporto tėvynė – pietryčių Anglija, kurioje klestėjo avininkystė. Gyvuliams nuėdus žolę, ganyklos virsdavo žaidimų laukais, kuriuose piemenys ridendavo kamuolius, padarytus iš skudurų ar vilnos.
Gamtoje nedaug natūralių taikinių, todėl kamuoliais taikydavo į avių aptvaro vartus, užremtus piemens lazda. Iš čia kilo ir žaidimo pavadinimas – saksų kalboje „cryce“ reiškia „lazda“. Daugiausia kriketą žaisdavo jauni valstiečiai, bet žemyninėje Europoje jis išplito greičiau negu savo tėvynėje. Anglijoje visuotinė kriketo karštinė prasidėjo tik XVII amžiuje.
Populiariojo sporto „lopšys“ – Hampšyro grafystė, kur XVIII a. septinto dešimtmečio pradžioje Hambldono kaimelyje įkurtas pirmasis šalies kriketo klubas. Grafystės komanda buvo pati stipriausia šalyje net 22 metus. Niekas nesugebėjo taip stipriai atmušti ir taip staigiai išmesti kamuoliuko kaip Hampšyro žaidėjai. Vėliau angliškojo kriketo centras persikėlė į Londoną, kur Thomas Lordas Dorseto skvere įrengė pirmąją kriketo aikštę.
1787 m. Londone įsikūrė ir vis dar egzistuoja MCC – Marylebono kriketo klubas. Jo žaidėjai greitai nurungė Hampšyro kriketininkus ir tapo stipriausiais šalyje. 1788 m. MCC išleido pataisytą kriketo taisyklių versiją, vėliau pasaulį išvydo dar septyni taisyklių sąvadai. Vienintelis dalykas yra nepajudinamas – keisti žaidimo taisykles gali tik Marylebono kriketo klubas.
Praeito šimtmečio pradžioje džentelmenų sportas buvo įtrauktas į olimpinių žaidynių programą, bet greitai buvo išbrauktas, kadangi nebuvo kam varžytis.
Kriketas plito pasaulyje kartu su Britų imperijos augančia galia. Nenuostabu, kad daugelis pasaulio čempionatų dalyvių skirtingais laikotarpiais buvo imperijos, virš kurios teritorijų „niekada nenusileidžia saulė“, kolonijomis.
Kriketas yra populiariausias Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Indijoje, Pakistane, Bangladeše, Šri Lankoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Namibijoje, Zimbabvėje, Kenijoje, Kanadoje ir Vakarų Indijoje.
Kriketo mačas gali trukti kelias dienas ir dažnai atrodo, kad aikštėje nieko nevyksta, o žaidėjai tiesiog tingiai stovi ir žvalgosi aplink. Todėl sirgaliai labai rimtai pasiruošia žygiui į stadioną – jie pasiima pintines su maistu ir gėrimais. Anglijoje būti kriketo sirgaliumi – prestižas, turtingos kompanijos stadionuose dažnai įsigyja nuosavas ložes.
Kriketą žaidžia dvi komandos po 11 žmonių, kiekvienoje yra paduodantys ir priimantys kamuolį žaidėjai. Tikslas – pataikyti kamuoliuku į priešininko vartelius (wicket). Mačą laimi komanda, kuri pelno daugiau taškų atmušdama.
Komanda iškrinta iš žaidimo, kai nebeturi nė vieno žaidėjo, galinčio atmušti kamuoliuką (batsman). Po to, kai paduodanti komanda išmuša visus varžovės betsmenus, komandos keičiasi pozicijomis. Taigi, kriketo žaidimo tikslas – surinkti daugiau taškų negu priešininkas. Taškai pelnomi už vadinamus „perbėgimus“ (runs).
„Perbėgimų“ skaičius tiesiogiai priklauso nuo to, kaip toli nuskriejo betsmeno atmuštas kamuoliukas. Kuo ilgesnė trajektorija, tuo daugiau laiko paduodančios komandos žaidėjams reikės jį sugrąžinti į aikštės vidurį. Tuo metu betsmenas, bėgdamas nuo vienų vartelių prie kitų, renka „perbėgimus“. Jei kamuolys nulėkė netoli, paprastai žaidėjas spėja pelnyti tik vieną „perbėgimą“. Jei kamuolys išlėkė už aikštės ribų, įmanoma surinkti visus šešis „perbėgimus“.
Maksimalų taškų skaičių galima pelnyti, jei kamuoliukas išlekia į užribį nė karto nepalietęs žemės. Nors mačas trunka 2–5 dienas, jis gali baigtis lygiosiomis. Per penkiadienius mačus, kuriuose dalyvauja tik įvairių šalių rinktinės, kiekvienai komandai suteikiamos dvi galimybės paduoti ir atmušti (two innings – du metimų į vartelius turai). Anglijos čempionate, kur varžosi grafysčių rinktinės, mačai trunka keturias dienas.
Kriketas žaidžiamas dideliame ovalo formos lauke, bet patys svarbiausi įvykiai verda jo centre. Stačiakampio formos 20 metrų ilgio ir 3 metrų pločio zonoje pažymėta padavimo linija (pitch), o abiejuose galuose pastatyti 71 cm aukščio ir 22 cm pločio varteliai (wickets).
Betsmeno užduotis – apginti vartelius nuo metiko. Visi 11 paduodančios komandos žaidėjų yra aikštėje. Priimančiajai komandai atstovauja tik du betsmenai, iš kurių vienas žaidžia, o antrasis – atsarginis.
Metikas (bowler) išmeta kamuolį taikydamas į vartelius (būtinai iš viršaus žemyn, tiesia ranka iš peties), gaudantis kamuoliuką (wicketkeeper) užima vietą už betsmeno, o likusių devynių žaidėjų išsidėstymo aikštėje schemą parenka komandos kapitonas.
Kriketo kamuoliukas gaminamas iš kamštinės medienos ir apsiuvamas raudona oda. Siūlė, kuria susiuvamos odinės dalys, yra iškili ir turi didelę reikšmę kamuoliuko padavimo technikai. Metikas stengiasi paduoti kamuolį taip, kad tas atsitrenktų į žemę siūle, dėl ko pasikeis jo trajektorija ir betsmenui bus sunkiau atmušti. Mačas prasideda tada, kai komandų kapitonai išmeta monetą ir nusprendžia, kuri komanda padavinės, o kuri atmušinės pirmoji.
Be to, kapitonas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į oro sąlygas, aikštės būklę ir komandos fizinę formą. Po šešių padavimų serijos (over), betsmenas pereina į priešingą zonos galą ir gina kitus vartelius. Taip trunka visą mačą.
Jei, kapitono nuomone, jo komanda surinko pakankamą skaičių „perbėgimų“, jis turi teisę sustabdyti metimų į vartelius turą, t.y. pasikeisti su priešininko komanda vietomis. Tokiu atveju sakoma, kad komanda padarė „pareiškimą“ (declaration). Komandoms pasikeitus pozicijomis, ta, kuri atmušinėjo, jau tiksliai žino, kiek „perbėgimų“ jai teks pelnyti, kad laimėtų.
