Žaidimas Jeu de Paume (iš prancūzų k. jeu – žaidimas, paume – delnas) atsirado Prancūzijoje. Jis daug kuo panašus į lauko tenisą, bet yra žymiai sudėtingesnis ir techniškesnis. Jeu de paume žaidžiamas patalpoje, korto sienos kampuotos, o langai uždengti tinklu. Žaidimo eiga kažkuo primena greitą žaidimą šachmatais, nes didžiausias dėmesys skiriamas preciziškam kamuoliuko padavimui ir strategijai.
Iš Jeu de Paume atsirado šiuolaikinio teniso taškų skaičiavimo sistema – 15, 30, 40. Egzistuoja teorija, kad prancūziškojo teniso kortai buvo 90 pėdų ilgio, t.y. po 45 pėdas kiekvienam žaidėjui. Pelnęs tašką, paduodantysis žaidėjas turėjo paeiti 15 pėdų į priekį, po antro taško – dar 15 pėdų į priekį, o po trečio jis atsidurdavo beveik prie pat tinklo, paėjęs 10 pėdų.
Prancūziškojo teniso prototipo ištakos siekia XI a., kai vienuoliai varžydavosi tarpusavyje delnu mušinėdami medžiaginius maišelius, prikimštus plaukų arba kamščiamedžio žievės.
Jau tais laikais kaimų gyventojai žaidė pačius įvairiausius „rankinius“ žaidimus, bet aukštuomenė laikė Jeu de Paume provincialia pramoga. Visgi turtingų šeimų atžalos krimto mokslus vienuolynuose, todėl tenykštės pramogos netruko išplisti į miestus ir dvarus.
Greitai šis „rankinis“ sportas išpopuliarėjo: universitetai ir privatūs asmenys statė kortus, o 1292 m. vien tik Paryžiuje dirbo 13 teniso kamuoliukų gamintojų. Paprasti žmonės žaidė Jeu de Paume tiesiog gatvėse, o karaliai statė prabangius vidinius kortus taip dar labiau standartizuodami sporto šaką.
1397 m. Paryžiaus magistratas išleido įsaką, leidžiantį žaisti Jeu de Paume tik sekmadieniais, nes „prekeiviai ir paprasta liaudis meta savo darbus, kad galėtų pažaisti. Tokia padėtis labai kenkia gerai tvarkai visuomenėje“.
Kiekviena sporto šaka gali būti mirtina, ne išimtis ir Jeu de Paume. Prancūzijos karalius Liudvikas X Vaidingasis buvo aistringas šio sporto gerbėjas ir pirmasis istorijoje įrengė modernų vidinį kortą.
1316 m. birželį ilgos ir sekinančios „teniso“ dvikovos metu jis išgėrė labai daug atšaldyto vyno ir neužilgo mirė nuo plaučių uždegimo. Kita šio sporto auka netiesiogiai tapo Karolis VIII Maloningasis. 1498 m. vykdamas stebėti „delninio žaidimo“ monarchas atsitrenkė galva į durų sąramą, grįžus namo jį ištiko koma, o dar po devynių valandų - mirtis.
XVI a. pradžioje žaidimas tapo tikslesnis ir energingesnis – pradėtos naudoti raketės battoir, o kortas padalintas į dvi dalis virvėmis (vėliau tinklu). Dėl šių patobulinimų Jeu de Paume suklestėjo ir jo triumfas tęsėsi iki pat XVII a. pabaigos.
Mūsų laikais Prancūzijoje yra trys Jeu de Paume klubai, vienijantys šios sporto šakos entuziastus: Paryžiuje (jam priklauso apie 100 žaidėjų), Bordo ir Fontenblo. Prancūzijoje šiuo sportu reguliariai užsiima maždaug 200, o pasaulyje – 5000 žaidėjų. Jis ganėtinai paplitęs Anglijoje, kur yra įrengta virš 20 kortų, Australijoje ir JAV.
Dabar jau niekas tiksliai nepasakys, kaip Jeu deu Paume persikėlė per Lamanšą. Legenda pasakoja, kad Orleano hercogas ir poetas Karolis I pademonstravo šį žaidimą Anglijos karališkajame dvare 1415 m., kai anglai paėmė jį į nelaisvę Aženkūro mūšyje. Ši versija kelia daug abejonių, nes užuominos į panašų žaidimą randamos angliškuose manuskriptuose jau nuo 1365 m.
Beveik nuo pat Jeu de Paume, kaip sporto šakos atsiradimo, esmine turnyrų dalimi tapo lažybos. Dėl to susiformavo paini handikapo sistema – rizika didesnė, bet ir jaudulio daugiau. Vienas iš ankstyviausių lažybų paminėjimų datuojamas 1355 metais, kai Prancūzijos karalius Jonas II užsakė dvi belgiško audinio atraižas, kad atsiskaitytų su lažybų laimėtoju. Šiuolaikiniame lauko tenise toks handikapas neprigijo.
Skiriamasis Jeu de Paume bruožas yra taip vadinama „medžioklė“ arba prancūziškai la chasse. Šiuolaikiniame tenise žaidėjas pralaimi tašką, jei nepermuša per tinklą kamuoliuko, prieš šiam atšokant nuo aikštelės paviršiaus du kartus.
Žaidžiant Jeu de Paume taškas nepralaimimas, bet vieta, kur kamuoliukas atsimušė antrą kartą, pažymima. Kai paduodančiajam žaidėjui trūksta vieno taško iki pergalės, varžovai susikeičia vietomis. Tas, kuris netaisyklingai permušė per tinklą kamuoliuką, turi smūgiuoti taip, kad kamuoliukas atsimuštų tarp galinės korto sienos ir vietos, kur atšoko antrą kartą.
Pakankamai sudėtingas šiame žaidime yra kamuoliuko padavimas: prieš atsimušdamas į kortą, jis turi atsitrenkti į penthouse („šlaitinį stogelį“). Patyrę žaidėjai naudoja virš 40 skirtingų padavimo būdų – „žirafos“, „bumerango“, „vikšro“ ir kitus.
Skirtingai nuo moderniojo lauko teniso, Jeu de Paume mušinėjamas kamštinis kamuoliukas. 64 mm diametro ir apie 71 g svorio kamuoliukai gaminami rankiniu būdu iš kamščiamedžio žievės, kuri tvirtai apvyniojama audinio juosta. Kamuoliuko užvalkalas siuvamas rankomis, paprastai iš storo vilnonio audinio. Tradiciškai Jeu de Paume kamuoliukai yra balti ir ne tokie šoklūs, kaip lauko teniso.
Jeu de Paume pradėjo grimzti užmarštin XVII a. pabaigoje. Taip nutiko, nes dažnai varžybų baigtis būdavo sutarta iš anksto ir kildavo nemažai lažybų konfliktų. Kintant socialiniams ir politiniams prioritetams, žaidimas virto aristokratų hobiu, o nenaudojami kortai paversti sinagogomis, sandėliais, mokyklomis, garažais ir avidėmis.
Pirmą ir paskutinį kartą ši sporto šaka buvo įtraukta į oficialią 1908 m. vasaros olimpinių žaidynių programą. Dėl medalių rungėsi 9 sportininkai iš Didžiosios Britanijos ir du JAV tenisininkai. Auksas atiteko amerikiečiui Jay Gold II, o Prancūzijai teliko mėgautis žaidimo išradėjų vardu.
