Net 22-ejus metus Lietuvos rinktinei atidavęs legendinis vartininkas penkis kartus buvo išrinktas geriausiu Lietuvos metų rankininku. Per savo karjerą A. Vaškevičius laimėjo net 24-is trofėjus keturiose skirtingose valstybėse, žaidė EHF Taurių laimėtojų taurės turnyro finale bei atstovavo Lietuvos rinktinei pasaulio ir Europos čempionatuose.
Interviu rankinis.lt A.Vaškevičius prisiminė apie ryškiausius karjeros pasiekimus, svajonę žaisti Lietuvos rinktinėje ir stipriausiame nacionaliniame čempionate bei atskleidė įdomių faktų apie milijoninį pasiūlymą už kelialapį į pasaulio čempionatą, egzotiškas keliones ir nuotykius jose, taip pat apie begalinį rankininkų norą padėti rinktinei, nepaisant pavojingų kelionės sąlygų.
– Kada susidomėjote rankiniu ir kas paskatino jį pasirinkti?
– Rankinio treniruotes Druskininkuose pradėjau lankyti trečioje klasėje. Kaip ir dažniausiai būna, sudomino draugai. Jie atsivedė į treniruotę. Pabandžiau ir man labai patiko. Esu pastovus žmogus, jeigu ką darau, tai darau rimtai, todėl ir likau rankinio aikštelėje ilgam. Buvau užsispyręs ir netgi neužtekdavo treniruočių. Pasiimdavau draugą ir jis man mėtydavo į vartus. Iki tol teko išbandyti dziudo treniruotes, taip pat įdomu buvo kultūrizmas. Tais laikais Arnoldas Švarcnegeris buvo vienas žinomiausių žmonių pasaulyje, tai visi norėjomės lygiuotis į jį. Bet labiau traukė rankinis – komandinė sporto šaka, kur daug veiksmo, kur kartu su draugais sieki rezultato. Be to, Druskininkuose tuo metu rankinis buvo populiariausias sportas.
– Vaikams labiau patinka atakuoti ir pelnyti įvarčius, kodėl pasirinkote vartininko poziciją?
– Pirmasis treneris Romas Zautra liepė stoti į vartus, o trenerio reikia klausyti. Amžinąjį atilsį R. Zautra buvo griežtas treneris ir reikalaudavo atiduoti visas jėgas ir treniruotėse, ir rungtynėse. Kartais ir su šokdyne mus pavaikydavo, kad bėgdami nekirstume salės kampų (juokiasi). Bet man patiko nuo pat pradžių stovėti vartuose. Sakoma, kad vartininkas yra pusė komandos, tai ir stengiausi kuo mažiau įvarčių praleisti ir padėti komandai gynyboje. Šiais laikais, pasikeitus taisyklėms, vartininkai netgi įvarčius pelno. Tikrai įdomi vartininko pozicija.
– Kada supratote, kad norite būti profesionalus rankininkas?
– Visą laiką buvo svajonė tapti profesionaliu rankininku, nuo pat pradžios svajojau apie tai. Mus vaikus druskininkiečius veždavo į Kauno sporto halę žiūrėti legendinio Kauno „Granito“. Nepakartojamas jausmas – aukščiausio lygio rankinis, pilna halė, nereali atmosfera tribūnose. Stebėjome ir IHF taurės finalą, kai „Granitas“ tapo taurės laimėtojais. Kaip krepšinyje buvo Arvydas Sabonis, mums „Granito“ rankininkai buvo ryškiausios žvaigždės. Tokie pamatyti momentai daug prisideda prie to, kad norisi sekti savo rankinio dievaičių keliais. Norisi būti tokiais, kaip jie ir norisi siekti pačių aukščiausių tikslų.
Po vestuvių tiesiai į treniruočių stovyklą
– Kaip prasidėjo profesionalo karjera?
– Pirma svajonė buvo pakliūti į „Granitą“ ir jame įsitvirtinti. Kitas etapas – patekti į Lietuvos rinktinę ir joje įsitvirtinti. Papildyti „Granito“ gretas kvietė iškart po mokyklos baigimo. Tačiau baigęs mokyklą, įstojau į tuometį Lietuvos kūno kultūros institutą (KKI) Kaune. Tokį žingsnį palaikė ir treneris R. Zautra, kuris sakė, kad su rankiniu dar spėsi, o dabar mokslai yra svarbiausia ir svarbu įstoti į institutą. Pora metų studijuodamas žaidžiau KKI komandoje, su kuria laimėjom Lietuvos čempionato sidabro ir bronzos medalius. Taigi turiu visų prabų Lietuvos čempionato apdovanojimus. Po dviejų kursų, būdamas 20-etis, perėjau į „Granitą“ ir ten prasidėjo mano profesionalo karjera. Daugiau abejonių nebuvo, nes tai buvo mano svajonė ir tikslas žaisti „Granite“.
– Kaip legendinė Lietuvos rankinio komanda priėmė naują vartininką?
– Kaip šiandien atsimenu – iškart po mano vestuvių kitą dieną prasidėjo „Granito“ treniruočių stovykla Druskininkuose. Savaitgalį – vestuvės, o pirmadienį jau turiu būti stovykloje. Trenerio Valdemaro Novickio dar prašiau, kad leistų pabūti namuose. Bet treneris liepė laikytis drausmės ir jokio medaus mėnesio nebuvo. Pats tokį kelią pasirinkau, todėl nekilo problemų vykdyti trenerio nurodymus. Beje, prieš kelias dienas, liepos 31 dieną kaip tik buvo 30-ies metų mūsų su žmona vestuvių jubiliejus.
– Koks buvo pirmasis profesionalo kontraktas?
– Pirmas atlyginimas buvo 60 Vokietijos markių (apie 132 litai) per mėnesį. Po pusmečio pakėlė atlyginimą dvigubai. Tais laikais užtekdavo, buvo normali suma. Dar gaudavome ir premijas už pergales Baltijos lygoje.
– Tuo metu „Granito“ rankininkai sudarė ir Lietuvos rinktinės pagrindą. Debiuto rinktinėje nereikėjo ilgai laukti?
– Taip, tuo metu patekimas į „Granitą“ praktiškai garantuodavo tau vietą Lietuvos rinktinėje. Nes tuo metu visi geriausi šalies rankininkai buvo surinkti „Granite“. Kai tik atėjau į komandą, buvau trečias vartininkas po Almanto Savonio ir Dariaus Čivilio. Po truputį tobulėjau ir sulaukiau kvietimo į rinktinę. Tai buvo natūralus procesas. Tiksliai net neatsimenu savo pirmųjų rungtynių rinktinėje. Tuo metu nebuvo interneto, nebuvo tiek daug informacijos ir statistikos, tai taip ir neužsifiksavo debiutas.
Suprasti akimirksniu: Arūno Vaškevičiaus karjera
- 1993-1999 Kauno „Granitas“
- 1999-2001 „Dunaferr“ (Vengrija)
- 2001-2005 „Bregenz“ (Austrija)
- 2005-2006 „Concordia Delitzsch“ (Vokietija)
- 2006-2008 „Eintracht Hildesheim“ (Vokietija)
- 2008-2011 „Amicitia Zurich“ (Šveicarija)
- 2011-2014 „Kadetten Schaffhausen“ (Šveicarija)
- 2014-2018 „Pfadi Winterthur“ (Šveicarija)
- 1993-2015 Lietuvos rinktinė – 142 oficialios rungtynės
Siūlė milijoną už kelialapį į pasaulio čempionatą
– Esate ne kartą minėjęs, kad labiausiai įsiminę karjeros momentai – Lietuvos rinktinės patekimas į pasaulio ir Europos čempionatus.
– Tai buvo kažkas nerealaus. Patekome į 1997 metų pasaulio čempionatą vykusį Japonijoje. Atrankos turnyre buvome geriausia trečią vietą grupėse užėmusi komanda. Po mūsų liko tituluota Vokietijos rinktinė. Tai daug ką pasako, kokios vertės buvo tas pasiekimas. Netgi sklido kalbos, kad vokiečiai norėjo perpirkti iš mūsų kelialapį ir siūlė milijoną markių. Bet buvo įdėta daug darbo, buvo pirmas kartas, kai patekome į pasaulio čempionatą. Nors neseniai nepriklausomybę atgavusioje valstybėje ir buvo pinigų stygius, negalėjome nepasinaudoti galimybe debiutuoti pasaulio čempionate. Aišku, iki tol dar reikėjo įveikti paskutinį barjerą – nugalėti Australijos rinktinę. Bet žinojome jų lygį ir kelionė į Australiją buvo tarsi turistinė. Lengvai laimėjome prieš Australijos komandą, kuri sugebėjo mus nustebinti tik per apšilimą, kai pradėjo daryti kažkokius aerobikos pratimus.
– Pasaulio čempionatas, po metų Europos čempionatas – ar tai buvo Lietuvos rankinio geriausi metai?
– Patekimas į pasaulio čempionatą, tarp 24-ių geriausių pasaulio rinktinių buvo kažkas tokio neįtikėtino tokiai mažai Lietuvai. Jaudulio buvo daug vien pagalvojus apie tai. Bet jaudulio neliko aikštelėje. Žaidėme savo žaidimą ir norėjome pasirodyti kuo geriau. Grupėje tarp šešių komandų užėmėme trečią vietą, į priekį praleidę tik Prancūzijos ir Jugoslavijos rinktines. Tačiau jau aštuntfinalyje gavome Švedijos rinktinę, kuri vėliau nukeliavo iki pat pasaulio čempionato finalo ir laimėjo sidabro medalius. Galutinėje rikiuotėje užėmėme 10 vietą. Tai tikrai labai geras rezultatas. Statistais nebuvome ir 1998 metų Europos čempionate, į kurį tuo metu patekdavo tik 12 rinktinių. Gavome labai stiprią grupę – Švedija, Vokietija, Jugoslavija, Prancūzija ir turnyro šeimininkė Italija. Čempionatą pradėjome lygiosiomis su galinga Prancūzijos rinktine. Tokiu rezultatu iki šiol galima pasigirti. Tačiau tai turėjo ir neigiamą aspektą – kiti varžovai pradėjo mus daug rimčiau vertinti. Pavyko įveikti Italijos ir Čekijos rinktines ir galutinėje įskaitoje buvome devinti.
– Europos čempionate Lietuvos rinktinė sukėlė daug kalbų ne tik aikštelėje – kodėl dauguma komandos nusprendėte nusiskusti galvas plikai?
– Oi, jau net neatsimenu, kuris iš mūsų taip sugalvojo. Ne visi skutosi, bet dauguma buvome pliki. Taip tapome dar vieningesni ir tuo gal išgąsdinome varžovus. Bent jau prancūzus tai tikrai (juokiasi).
– Po tokių sėkmingų pasirodymų, netgi buvo atsiradusi viltis išvysti Lietuvos rinktinę olimpinėse žaidynėse. To reikalavo ir tuometis Kūno kultūros ir sporto departamento vadovas Rimas Kurtinaitis. Ar buvo realu patekti į olimpines žaidynes?
– Patekti į olimpines žaidynes buvo be galo sunku. Nors ir buvome netoli to lygio. Į 2000 metų Sidnėjaus olimpines žaidynes pateko tik septynios Europos rinktinės. Mes Europos čempionate buvome devinti. Dabar gali tik spėlioti kaip viskas galėjo susiklostyti.
Suprasti akimirksniu: karjeros pasiekimai
- Lietuvos čempionas: 1993-1999
- Vengrijos čempionas: 2000
- Vengrijos taurės laimėtojas: 2000
- EHF Taurių laimėtojų taurės turnyro finalininkas: 2000
- Austrijos čempionas: 2002, 2004, 2005
- Austrijos taurės laimėtojas: 2002, 2003
- Šveicarijos čempionas: 2009, 2012, 2014
- Šveicarijos taurės laimėtojas: 2009, 2014, 2015, 2018
- Šveicarijos supertaurės laimėtojas: 2008, 2011, 2012, 2013
- Lietuvos rinktinės gretose:1997 m. pasaulio čempionatas – 10 vieta1998 m. Europos čempionatas – 9 vieta
- Asmeniniai pasiekimai:Geriausias Lietuvos rankininkas: 2009, 2010, 2011, 2012, 2014Geriausias Šveicarijos čempionato vartininkas: 2009, 2014
Kelionėse jautėsi tarsi kosmose
– Ko pritrūko, kad patekimai į pasaulio ir Europos čempionatus būtų tapę nuolatiniai?
– Daug kartų pritrūkdavo vos vieno žingsnelio, kad patektume į Europos ar pasaulio čempionatą. To labai norėjome ir siekėme, bet vis kažko pritrūkdavo. Ko gero, apmaudžiausia buvo dvikova su Ukrainos rinktine, kai pritrūko vieno įvarčio, vieno tikslaus metimo. Tokie momentai yra labai skaudūs.
– Lietuva dar tik neseniai buvo atgavusi nepriklausomybę ir išsiveržusi iš už geležinės uždangos. Tikriausiai ne mažesnį įspūdį darydavo ir kelionės bei kitokio pasaulio pažinimas?
– Net ir Vakarų Europa mums, po gyvenimo sovietiniame pasaulyje, jau atrodė kaip kitas pasaulis. O kiti žemynai buvo dar įdomesni. Rankinio dėka teko pabuvoti tokiose šalyse kaip Australija ir Japonija. Tuo metu lietuviams šios šalys buvo labai sunkiai pasiekiamos. Tai ką išvydome tuo metu, kaip vadindavome, išsivysčiusiose šalyje, paliko neišdildomą įspūdį. Japonijoje per pasaulio čempionato atidarymo ceremoniją buvo sumontuotas veikiantis ugnikalnis, kuris atrodė taip natūraliai, kad buvo neįtikėtina. Kai pamatai dangoraižius, ant jų stogo įrengtus baseinus, tai atrodo, tarsi atsidūrei kosmose. Saunoje įrengtas televizorius mums tuo metu atrodė iš fantastikos srities.
– Nepriklausomybės pradžioje apie tokias nuolatines sąlygas Lietuvos rinktinėje galėjote tik pasvajoti?
– Tuo metu į prastas sąlygas nelabai ir kreipėme dėmesį. O dabar netgi juokinga kai kuriuos momentus prisiminti. Visą Europą išraižėme keliaudami autobusu ir nesvarbu, kiek toli reikdavo keliauti. Prisimenu, netgi žaisti su Italijos rinktine į Sicilijos salą važiavome autobusu. Jis buvo didelis, dviaukštis, o Sicilijoje gatvės labai siauros, sunku autobusui išsisukti. Tai vietiniai į mus žiūrėjo kaip į ufonautus, nes tokio didelio autobuso jie tikriausiai dar nebuvo matę. Kelionei į Serbiją gavome autobusą, kur buvo sumontuotos lovos, tai jau buvo toks „pagerintas“ variantas. Bet Lenkijoje autobusas sugedo ir buvo labai varginanti kelionė. Bet tas nesutrukdė su serbais sužaisti lygiosiomis. Kaip treneris Novickis sakydavo: „Mums kuo sunkiau, tuo geriau“. Tos kelionės labai suvienijo komandą, nes kartu ne tik treniravomės, bet ir kartu leidome laiką. Buvome vieningi kaip kumštis.
Vietoje Naujų metų šventės – kelionė į rinktinę
– Nekildavo minčių dėl tokių sąlygų ar kitų priežasčių atsisakyti žaisti rinktinėje?
– Net minties tokios nebuvo. Buvo visapusiškas atsidavimas rinktinei. Prisimenu, kai rinktinė stovyklavo Vokietijoje, o mes, užsienio klubuose žaidžiantys, jau buvome grįžę į Lietuvą kalėdinių atostogų. Naujų metų išvakarėse skambina Dalius Rasikevičius iš Vokietijos ir sako, kad trūksta rinktinei žaidėjų, nėra kam žaisti ir kviečia atvažiuot. Ekspromtu šiaip ne taip suradau kažkokį autobusiuką. Prisijungė Gintautas Vilaniškis, Mindaugas Andriuška ir Arnoldas Skurdauskas ir patraukėme į Vokietiją viduryje žiemos su plikomis autobusiuko padangomis. Išvažiavome iš gruodžio 31-os dienos į sausio 1-ąją. Vietoje to, kad švęstume Naujus metus, važiavome padėti rinktinei.
– Su Lietuvos rinktine atsisveikinote 2015 m. rungtynėse su Danijos rinktine. Kas lėmė tokį sprendimą, nes klubuose vėliau dar žaidėte ketverius metus?
– Toks sprendimas jau brendo anksčiau. Man jau buvo 41 metai. Atėjo laikas duoti šansą kitiems vartininkams, nes mačiau, kad tarp jų yra konkurencija. Prie tokio sprendimo prisidėjo ir tai, kad kiekvieną kartą likdavome vos per plauką nuo patekimo į Europos ar pasaulio čempionatą.
Čempiono titulai keturiose valstybėse
– Daugybę titulų iškovojote rungtyniaudamas klubuose. Kaip prasidėjo legionieriaus karjera?
– Norėjosi išvykti į užsienį, nes ten galėjai užsidirbti ir lygis buvo aukštesnis. Iš „Granito“ išvykau 1999 metais į Vengrijos „Dunaferr“ klubą. Tapome Vengrijos čempionais, kai pranokome tituluotą „Veszprem“ klubą ir laimėjome šalies taurę. Labiausiai įsiminęs momentas „Dunaferr“ gretose ir per visą klubinę karjerą – patekimas į EHF Taurių laimėtojų taurės finalą. Nedaug trūko, kad būtume nugalėję tuo metu tarp Europos „top“ komandų buvusią „Portland San Antonio“. Bet Ispanijos klubo autoritetas slėgė ir teisėjus. Jie matyt pabijojo sensacijos ir sušvilpė keletą mums nepalankių švilpukų. O kai komandos apylygės, daug nereikia – keli švilpukai ir viskas. Vėliau persikėliau į Austrijos „Bregenz“ klubą. Austrijos čempionato lygis buvo žemesnis negu Vengrijos, bet sąlygos buvo puikios. Klubas viskuo pasirūpino – buvo skirtas butas, automobilis. Austrijoje praleidau keturis sezonus, per juos tris kartus tapome čempionais ir dukart laimėjome šalies taurę.
– Po Austrijos sekė etapas Vokietijos čempionate, ar tikrai „Bundeslyga“ yra stipriausias nacionalinis čempionatas Europoje?
– Be jokios abejonės. Visą laiką norėjau žaisti Vokietijos čempionate ir ši mano svajonė išsipildė. Ten aukščiausias lygis, pilnos arenos ir didžiulis gerbėjų susidomėjimas. Pavyzdžiui „Kiel“ klubo arena visada būna sausakimša – 10250 žiūrovų. Tikrai nepakartojamas jausmas ten žaisti. Nereikia jokių papildomų stimulų, viskas gaunasi automatiškai. Kai tiek žmonių tave stebi, norisi tik vieno – parodyti geriausią žaidimą kokį tik gali. Gaila, kad pirmojoje „Bundeslygoje“ nepavyko ilgiau išsilaikyti. Žaidžiau komandose, kurios biudžetu negalėjo lygintis su kitais klubais ir kovojo dėl išlikimo. Su „Concordia Delitzsch“ iškritome iš aukščiausios lygos, tada perėjau į „Eintracht Hildesheim“ ekipą. Bet su ja vėl iškritome į antrą lygą. Ten pažaidžiau dar metus, nes buvo tikslas grįžti į „Bundeslygą“. Bet iki tikslo pritrūko vos taško.
– Iš Vokietijos klubų persikėlėte į Šveicariją ir čia gyvenate iki šiol.
– 2008 metais atvykau į Šveicariją ir esu labai patenkintas, kad būtent čia atvedė mano karjera. Šveicarijoje žaidžiau net dešimt sezonų. Tris kartus tapau Šveicarijos čempionu, po keturis kartus pavyko laimėti šalies taurę ir supertaurę. Didžiausias pasiekimas, kad žaidžiau Čempionų lygoje. Žaisti Čempionų lygoje yra kiekvieno rankininko svajonė, tai yra maksimumas ką gali pasiekti klubiniame rankinyje. Didesnis jaudulys apimdavo tik žaidžiant Lietuvos rinktinėje. Skambant Lietuvos himnui šiurpuliai eidavo per visą kūną. Aišku, Čempionų lygoje teko žaisti ne tik su Šveicarijos, bet ir su Vengrijos klubu bei „Granitu“. Vienos įsimintiniausių rungtynių buvo 1996-1997 m. sezone, kai „Granitas“ namuose sužaidėme lygiosiomis su „Barcelona“. Žaidėme „Kaustos“ salėje, kur balkonai dengdavo net dalį aikštelės. „Barcos“ žaidėjai buvo priblokšti nuo tokio vaizdo.
Keistas jausmas stebėti Lietuvos rinktinę
– Rankininko karjerą baigėte 2018 metais, būdamas 45-erių. Ar nenutolote nuo rankinio per pastaruosius penkerius metus?
– Nutolau. Buvo galimybė Šveicarijoje tapti vartininkų treneriu, bet tai būtų tik papildomas darbas. Čia ne futbolas, tokių lėšų rankinyje nėra, kad galėtum išgyventi. „Pfadi“ klubo rėmėjas yra vienas didžiausių Šveicarijoje automobilių koncernų ir rėmėjai pasiūlė dirbti pas juos. Dabar šis darbas užima visą mano darbo dieną. Šveicarijoje šaknis įleidome visa šeima. Vaikai čia gavo šveicarišką išsilavinimą. Dukrai netrukus bus įteiktas bakalauro diplomas, ji dar tęs studijas ir sieks magistro diplomo. Sūnus jau anksčiau baigė mokslus. Abu vaikai pasekė žmonos pėdomis. Žmona anksčiau dirbo tuometiniame Vilniaus banke, abu vaikai taip pat dirba Šveicarijos bankuose.
– Nebandėte ir vaikus sudominti rankiniu, kad sektų tėvo pėdomis?
– Bandžiau. Sūnus yra išbandęs rankinį ir dar kelias sporto šakas. Jam labai patiko ledo ritulys, bet vis turėdavo problemų su gerkle ir teko nutraukti ledo ritulio treniruotes. Jis mėgsta sportą ir nuo mažens vesdavausi ir į treniruotes, ir į rūbinę po rungtynių. Matė jis nemažai rankinio virtuvės, bet profesionalais tampa ne visi.
– Ar iki šiol domitės Lietuvos rankiniu, ar sekate naujienas?
– Buvau nuvykęs palaikyti Lietuvos rinktinę 2022 m. Europos čempionate Slovakijoje. Buvo tikrai keistas jausmas stebėti Lietuvos rinktinę iš tribūnų. Pagavau save, kad geriau būti aikštelėje, negu tribūnose. Bet supranti, kad jau viskas baigta, kad jau nesitreniruoji. Pripažinsiu, stebėti buvo tikrai nelengva. Nuolat seku naujienas kaip sekasi Lietuvos rinktinei, kaip klostosi Lietuvos čempionatas. Pagaliau „Granitas“ vėl laimi medalius. Praėjusį sezoną laimėjo bronzą, tikimės greit ir auksą susigrąžins.
– Ko trūksta Lietuvos rankiniui, kad grįžtų tokie rezultatai, kokius pasiekė jūsų karta?
– Viskas atsiremia į pinigus. Mes buvome profesionalai ir gyvenome tik rankiniu. „Granite“ buvo surinkti visi geriausi šalies rankininkai, buvome gerai susižaidę ir buvo rezultatai. Po to viskas pasikeitė, prasidėjo žaidėjų judėjimas ir komandos pasidarė apylygės. Turime daug problemų – lėšų trūkumas, arenų trūkumas. Dėl to sunku jaunimą pritraukti ir jį išugdyti. Ir reikia ne vieno ar dviejų gerų rankininkų, o visos komandos. Rankinis yra komandinė sporto šaka ir vieno talento neužtenka, kaip individualiose sporto šakose. Reikia daug ko – akademijų, sporto bazių, profesionalais turi būti ir rankininkai, ir treneriai. Jie turi išgyventi tik iš rankinio ir tik tada ateis rezultatai. Dabar gaunasi toks mėgėjiškas rankinis, nes iš jo negali išgyventi ir ieškai kur prisidurti gyvenime. Dėl to labai kenčia rankinio kokybė. Mano laikais Lietuvos rankinio federacija buvo įvedusi netgi amžiaus cenzą ir iki 25 metų negalėjai išvažiuoti į užsienio klubą. Tada pykdavome, kad negalime išvažiuoti į užsienį ir užsidirbti. Dabar kai pagalvoji, tai gal ir geras sprendimas buvo visus išlaikyti kartu vienoje vietoje.
– Apžvelgus visą rankininko karjerą ar ką nors keistumėte, ar viskas klostėsi sėkmingai?
– Viską palikčiau tą patį ir nieko nenorėčiau keisti. Esu patenkintas savo karjera. Rankinio dėka teko daug pakeliauti, pamatyti daug pasaulio, sutikti daug gerų žmonių. Už visa tai esu dėkingas rankiniui.
