Lietuvos dviračių treko meistrai pradeda naują olimpinį ketverių metų ciklą. Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės jiems didelio džiaugsmo nesuteikė. Olimpiniame treke rungtyniavo vienintelė sprinterė Simona Krupeckaitė, o tempo rungčių atstovės į olimpiadą nepateko.
Naują olimpinį ciklą trekininkai pradeda gerai nusiteikę.
Spalį Prancūzijoje vykusiame Europos čempionate net tris medalius iškovojo 33 metų S. Krupeckaitė. Ji triumfavo asmeninėse sprinto lenktynėse, taip pat pelnė keirino rungties bronzą ir kartu su 20 metų Migle Marozaite – komandų sprinto. Skrečo rungties Europos čempione tapo 28 metų Aušrinė Trebaitė.
Didžiojoje Britanijoje vykusiame pirmajame Pasaulio taurės etape S.Krupeckaitė laimėjo du aukso medalius. Ji buvo greičiausia sprinto ir keirino lenktynėse.
Vyrų keirino rungtyje sidabro medalį iškovojo 21 metų Vasilijus Lendelis. Po sėkmingo pasirodymo pirmajame pasaulio taurės etape S.Krupeckaitė pakilo į pirmąją vietą planetos sprinto reitinge. Antrajame pasaulio taurės etape Nyderlanduose lietuviai medalių neiškovojo, o aukščiausiai pakilo penktąją vietą keirino varžybose užėmęs V.Lendelis.
Dabar Lietuvos dviratininkai kone kiekvieną savaitgalį dalyvauja pasaulio reitingo turnyruose ir siekia surinkti kuo daugiau taškų, norėdami patekti į kitų metų planetos čempionatą.
Mūsų pašnekovai – du Lietuvos dviračių treko rinktinės vyr. treneriai: sprinterius rengiantis Dmitrijus Leopoldas ir tempo rungčių specialistas Antanas Jakimavičius.
– Kaip vertinate šiuos metus?
D.Leopoldas: Metų negalėčiau pavadinti labai sėkmingais, nes per Rio de Žaneiro olimpines žaidynes nepelnėme medalių, nors S.Krupeckaitė ir užėmė gana aukštas vietas (7-ąją sprinto ir 12-ąją keirino varžybose – aut. past.).
Labai džiaugiuosi, kad pirmą sykį Lietuvos dviračių treko istorijoje per pasaulio taurės varžybas turėjome visą sprinto varžybų kvotą.
Įvairiose rungtyse varžėsi S.Krupeckaitė, V.Lendelis, Svajūnas Jonauskas ir M.Marozaitė. Šie mano auklėtiniai patenka į geriausiųjų pasaulio treko meistrų 30-ukus. Man tai – pats geriausias rezultatas šiemet.
V.Lendelis per vienas iš sprinto kvalifikacinių varžybų 200 m distanciją įveikė per 9,8 sekundės. Tai – didelių vilčių teikiantis rezultatas.
A.Jakimavičius: Metai buvo nei blogi, nei labai džiugūs. Blogai tai, kad tempo rungčių dviratininkių nebuvo Rio olimpinėse žaidynėse. Tačiau sportas vien olimpiada nesibaigia. Europos čempione tapo A.Trebaitė. Dabar tempo rungčių komandoje vyksta kartų kaita: vyresnės dviratininkės palieka sportą, o jų vietą užima jaunosios atletės.
Pasaulio jaunių rekordą 2 km asmeninėse persekiojimo lenktynėse pagerino 18-metė Olivija Baleišytė, tapusi Europos jaunių čempione ir vicečempione, pasaulio jaunių čempionate buvusi dukart šešta.
– Ar galite teigti, kad prasidėjo Lietuvos dviračių treko atgimimas?
D.Leopoldas: Sunku pasakyti. Užaugo ir subrendo mano treniruojami sprinteriai. Jiems buvo 16–17 metų, kai kartu pradėjome dirbti. Iki manęs sprinto Lietuvoje neegzistavo. Dabar sprintas rado savo kelią, auga ir tobulėja talentingi sportininkai, pasiekia vis geresnių rezultatų.
A.Jakimavičius: Lietuvos dviračių sporte trekas niekada nebuvo žlugęs. Nors ir vyksta dviratininkių kaita, medalių iškovojame kiekvienais metais. Tik anksčiau jų buvo mažiau, o šiemet padaugėjo.
– Kiek jūsų auklėtinių lanko Panevėžio Raimundo Sargūno sporto gimnaziją ir ar esate patenkinti jiems skiriamu dėmesiu?
D.Leopoldas: Neturiu nieko bendra su šia sporto gimnazija, ten nesimoko nė vienas mano auklėtinių.
A.Jakimavičius: Sporto gimnaziją šiuo metu lanko 12 dviratininkių. Čia jos yra pamaitintos, turi kur gyventi, po truputį gauna sportinės aprangos. Tačiau problemų dar yra nemažai. Sportininkės neaprūpintos sportiniais dviračiais, nė vienas treneris neturi automobilio, kuriuo galėtų dviratininkes lydėti joms važiuojant plentu.
Tačiau svarbiausia, kad sporto gimnazijos vadovybė stengiasi padėti treneriams dirbti ir po truputį sprendžia susidariusias problemas. Mūsų santykiai su gimnazijos kolektyvu, kuriam vadovauja direktorė Jūratė Pauliukienė, darosi šiltesni ir supratingesni. Tikiu, kad abipusis supratimas padės pasiekti gerų rezultatų.
– Ar šiais laikais sunku prikalbinti dviratininkus lankyti dviračių pratybas, kur jų ieškote ir kur Panevėžyje apgyvendinate?
D.Leopoldas: Sportininkai, norintys pasukti į sprintą, patys pasiprašo. Juos išbandome. Sporto gimnazijoje jaunimui suteikiamas maitinimas, o mes to pasiūlyti negalime. Tačiau kai sportininkai baigia mokslus, lieka niekam nereikalingi. Štai S.Jonauskas tapo pasaulio jaunių čempionu, bet jam nepriklauso valstybės stipendija.
Jis ir toliau sportuoja, bet nieko negauna, yra „bedarbis“, neturi jokių socialinių garantijų. Gerai, kad Svajūną išvežame į treniruočių stovyklas, kur jis būna pamaitinamas, turi geras sąlygas. Šiuo metu mano grupėje treniruojasi keturi sprinteriai: S.Krupeckaitė, M.Marozaitė, V.Lendelis ir S.Jonauskas.
Manęs daug kas klausia, kodėl tiek mažai, nėra pamainos. Atsakau: jei Panevėžyje yra sporto gimnazija, tai ji ir turi rūpintis pamaina. Gimnazijos dviračių treneriai turi įžvelgti, kurie sportininkai labiau tinkami rungtyniauti tempo rungtyse, o kurie – sprinto.
A.Jakimavičius: Šiais laikais į dviračių sportą ypač sunku prikalbinti jaunimą, manau, kad ši problema yra aktuali ir kitoms sporto šakoms. Gaila, kad mūsų treneriai nėra dviračių treko patriotai ir nesistengia ugdyti trekininkų. Todėl mes patys ieškome dviratininkių.
Jų ieškoti po visą Lietuvą pritrūktame laiko, tarkime, aš dviratininkių ieškojau Kėdainių ir Pakruojo rajonuose. Naujų sportininkių paieškai, patikrai, joms apgyvendinti bendrabutyje daug padeda miesto Kūno kultūros ir sporto centras, vadovaujamas Sauliaus Raziūno.
Kai atsivežame dviratininkes patikrai, jas tomis dienomis patys maitiname, trenerės gamina maisto, sumokama už nakvynę bendrabutyje. Pasisekė suburti neblogą merginų tempo rungčių grupę, su kuria, be manęs, dar dirba treneriai Solveiga Baleišytė, Eglė Zablockytė ir Aleksandras Mitunevičius.
– Prasidėjo Tokijo olimpinių žaidynių keturmetis, su kokiomis viltimis jį pradedate?
D.Leopoldas: Norų turime, bet ar jie išsipildys, ar ne – dabar sunku pasakyti. Labai norėčiau, kad į Tokijo olimpines žaidynes patektų du sprinteriai: viena moteris ir vienas vyras. Į Rio beveik pateko V.Lendelis, tai gal šį kartą pavyks.
Šiemet gruodžio ir sausio mėnesiais treniruosimės Kroatijoje, kur geros sąlygos, o ir susisiekimas su kitomis pasaulio valstybėmis geresnis nei Lietuvoje. Dabar, kai vėsta orai, namie plentuose jau negalime treniruotis, o į treką nuo gruodžio pradžios nepateksime. Lieka tik važiuoti ten, kur šilčiau ir mažiau papildomų išlaidų. Mes visi, kaip ir kiti paprasti žmonės, skaičiuojame pinigus.
Kovą praleisime Kolumbijoje. Prasideda tikras varžybų maratonas – kone kiekvieną savaitgalį rungtyniausime, nes prasideda atrankos varžybos. Tik gruodžio viduryje bus galima išvažiuoti kur nors pailsėti.
Gana aukštą vietą pasaulio reitinge užima V.Lendelis, nematau problemų, kad pirmą kartą Lietuvos dviračių treko istorijoje jis, lietuvis sprinteris vyras, patektų į pasaulio čempionatą, kuris balandį vyks Honkonge.
A.Jakimavičius: Prasidėjus naujam olimpiniam ciklui, didelių problemų nėra. Per ketverius metus jų turėtų atsirasti savaime. Kiek dirbu treneriu, visą laiką jas padeda spręsti Kūno kultūros ir sporto departamentas, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas.
Tikiuosi, kad taip bus ir dabar. Sezonas baigėsi, sezonas prasideda. Gaila, kad nuo gruodžio 7 d. mums užsidaro dviračių treko durys, nes prasideda įvairūs naujametiniai renginiai. Esame priversti sukti galvas, kur treniruotis.
Dabar dalyvausime pasaulio dviračių treko reitingo varžybose. Gruodžio 2–3 d. laukia startai Šveicarijoje, o gruodžio viduryje – Portugalijoje.
