Universiteto rūmų fojė įsikūrė boksininko Dano Pozniako, dukart olimpinės čempionės krepšininkės Angelės Rupšienės, lengvaatlečių Romo Ubarto ir Remigijaus Valiulio, plaukikų Linos Kačiušytės ir Roberto Žulpos, slidininkės Vidos Vencienės, krepšininkės Vidos Beselienės, futbolininkų Arvydo Janonio ir Armino Narbekovo ir penkiakovininkės Lauros Asadauskaitės-Zadneprovskienės portretai.
Ceremonijoje dalyvavę Lietuvai nusipelnę sportininkai džiaugėsi, kad jų iškovoti trofėjai nelieka užmarštyje, o gyvenimo vaga pataikė ten, kur reikėjo.
Angelė Rupšienė
Dukart olimpinė čempionė klubiniame krepšinyje atstovavo Vilniaus „Kibirkšties“ komandai. Vėliau buvo pastebėta ir pakviesta į Sovietų Sąjungos moterų krepšinio rinktinę, su kuria laimėjo Monrealio 1976 m. olimpinių žaidynių ir Maskvos 1980 m. olimpinių žaidynių aukso medalius. Krepšininkė taip pat iškovojo auksą trijuose Europos čempionatuose (1972, 1976, 1978 m.), dviejuose Pasaulio čempionatuose (1971, 1975 m.).
Sportininkė teigė, kad vis dar sulaukianti komentarų, jog iškovotas medalis Sovietų Sąjungos rinktinėje yra mažiau vertas, tačiau pati didžiuojasi buvusi atrinkta iš tokios daugybės krepšininkių.
Žinote, kai kurie sako, kad rusų tas medalis. Tai kad kitos išeities mums nebuvo. Juk buvo tiek daug Sovietų Sąjungos respublikų, o patekti į dvyliktuką nelengva.
„Buvo taip, kaip buvo. Gyvenimas taip susiklostė, nes aš krepšinį mylėjau. Man pasisekė. Žinote, kai kurie sako, kad rusų tas medalis. Tai kad kitos išeities mums nebuvo. Juk buvo tiek daug Sovietų Sąjungos respublikų, o patekti į dvyliktuką nelengva. Man tai yra pasiekimas. Nors ir buvau visuomet mažiausia, bet gal ir gerai. Gal to ir reikėjo“, – karjerą prisiminė krepšininkės iš tolo neprimenanti moteris.
A. Rupšienė džiaugėsi, kad svarbus nuopelnas ir vėl buvo prisimintas: „Tas statusas lieka. Yra ką prisiminti ir yra kuo pačiai didžiuotis. Nesame užmiršti. Mus daug kas prisimena – ir universitetas, ir Lietuvos olimpinis komitetas.“
Sportininko duona sunkiai suderinama su aukštaisiais mokslais, todėl daugumai olimpinių čempionų prireikė daugiau laiko nei įprasta gauti diplomą: „Lina Kačiušytė sakė, kad per penkerius metus baigė studijas, man pabaigti universitetą užtruko gal net aštuonerius metus.“
Romas Ubartas
Disko metikas R.Ubartas yra vienas iš iškiliausių Lietuvos sportininkų ir užima svarbią vietą Lietuvos disko metikų tradicijose. Iš Šilutės rajono kilęs sportininkas 1986 metais tapo Europos čempionu, kai Štutgarte diską sviedė 67,07 metrus. 1992 metais Barselonos vasaros Olimpinių žaidynių laimėtojas diską metė 65,12 m ir jo garbei pirmą kartą olimpinių žaidynių istorijoje buvo pakelta Lietuvos trispalvė ir sugrotas Lietuvos himnas.
„Aš manau, kad likimas pastatė į tas vėžes, kurias turėjau eiti. Nuo pat vaikystės buvau prikaustytas prie sporto – krepšinis, šuoliai į aukštį ir galiausiai disko metimas. Matyt, tai buvo mano likimas“, – apie sportininko karjerą pasakojo disko metikas.
Jeigu žmogus dirba ne savo darbą, tai jis kankinasi. O aš pataikiau taip, kaip reikia, ir man tai padėjo.
Paklaustas, ar įsivaizduoja, kad gyvenimas galėjo pasukti kita vaga, olimpinis čempionas spėjo, kad gyvenimas būtų visai kitoks: „Galbūt būčiau pasilikęs savo kaime... Tada čempionas nebūčiau. Visai kitoks gyvenimas būtų. Tačiau dabar žinau, kad nieko nekeisčiau. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be sporto. Ir dabar dar tęsiu tuos darbus kiek sveikata leidžia.“
Nors pasiekti karjeros viršūnę kainuoja daug sunkaus darbo ir pastangų, tačiau R.Ubartas pripažino, kad įgytas statusas gyvenimą palengvino: „Manau, kad kiekvienam žmogui, kuris eina savo keliu, gyvenimas yra lengvas. Nes jis surado, kas jam skirta iš viršaus. Jeigu žmogus dirba ne savo darbą, tai jis kankinasi. O aš pataikiau taip, kaip reikia ir man tai padėjo.“
Sugrįžimas į universitetą R.Ubartas pažadino prisiminimus apie studentišką gyvenimą: „Gerai, kad jis man buvo gana lengvas. Mokiausi labai ilgai, bet padėjo visi, kas galėjo. Dabar kelia daug gerų jausmų šie prisiminimai.“
Robertas Žulpa
Lietuvos plaukikas aukso medaliu džiaugėsi 1980 metų vasaros olimpinėse žaidynėse Maskvoje. Lietuvis medalį iškovojo plaukdamas 200 metrų krūtine. Po metų, 1981 m., Kroatijos mieste Splite vykusiame Europos čempionate jis pasiekė šios rungties pasaulio rekordą – 2.15,85 min.
Olimpinio čempiono titulas gyvenimą pakeitė į gerą pusę.
Plaukikas sutiko, kad iškovotas olimpinis medalis pagerino gyvenimą: „Olimpinio čempiono titulas gyvenimą pakeitė į gerą pusę. Dabar irgi tai jaučiu. Aišku, laurų jau neskinu, tačiau palaikymą jaučiu. Olimpinio čempiono titulas yra kiekvieno sportininko tikslas. Tai išskirtinis pasiekimas. Be to sunkesnis gyvenimas dabar būtų. Tuomet tai buvo grynas darbas. Dabar jau tik hobis.“