Praėjo 45 metai nuo tada, kai būdamas šešerių Mikalautiškių kaime Kaišiadorių rajone paskui senelio ir arklio traukiamą plūgą ėjęs ir po darbų su seneliu parjodavęs namo A.Petrovas pamilo žirgus.
Ant jų rimčiau joti pradėjo būdamas devynerių Belmonto žirgyne Vilniuje, paskui tapo geriausiu mūsų šalies raiteliu.
Jis siekė olimpinio tikslo, svajojo joti arenoje Versalio soduose, bet jau buvo nuleidęs rankas pernai, kai susidūrė su lėšų stygiumi.
51 metų raitelis užsiėmė įprastais darbais savo žirgyne, o jo latviškas bėris Linkolns atostogavo, kai sulaukė netikėto skambučio.
Suprasti akimirksniu
- Žirgyne Maišiagaloje, per 20 km nuo Vilniaus esančiame Kiemelių kaime, A.Petrovas yra žmogus orkestras – raitelis, treneris, vairuotojas, verslininkas ir ūkininkas.
- Veisdamas ir augindamas žirgus jis daug metų dalyvauja įvairiose varžybose ir laikomas geriausiu Lietuvos raiteliu.
- Įvairioms varžyboms naudojantis 4–5 žirgų rotaciją, A.Petrovas taip pat augina kumelių ir kumeliukų, užsiima žirgų veisyba.
Trečias už olimpinės atrankos brūkšnio besirikiavęs A.Petrovas netikėtai palypėjo keliais laipteliais aukščiau ir pirmą kartą per savo karjerą įšoko į olimpines žaidynes.
Tačiau pirmadienį Paryžiuje jo pasirodymas baigėsi ties antrąja kliūtimi.
Pirmąją įveikęs žirgas sustojo lyg įbestas prie kito barjero. A.Petrovas dar pabandė paraginti, bet greitai suprato, kad nieko nebus.
Jis pakėlė ranką ir pasitraukė iš varžybų, netrukus sustojo žiniasklaidai skirtame take plačiai paaiškinti savo situacijos.
– Turbūt ne tokio debiuto tikėjotės?
– Iš tiesų – nieko nesitikėjome. Vėlai gavome žinią. Jei sakoma, kad žmogus buvo ištrauktas iš lovos, tai arklys – panašiai. Jis du mėnesius buvo ganyklose po įvairių mikrotraumų, buvo tarsi reabilitacijoje.
Planavau tik rugpjūčio mėnesį vėl jį traukti į sportą, nes pats buvau per dvi pozicijas nuo patekimo į žaidynes ir visiškai kitaip planavau sezoną, su kitais žirgais.
Kai sužinojome, kad patekome į žaidynes, puolėme ruoštis, bet tokiam lygiui per mažai laiko buvo likę. Trūko bent kelių savaičių pasirengimo. Dabar per apšilimą nejaučiau, kad jis turėtų jėgos.
Nebuvo ir tinkamo lygio varžybų išsibandymui, bet norėjome pasinaudoti proga, tikėjome iki paskutinės dienos. Sulig kiekviena diena žirgas rodė vis geresnę sportinę formą, bet dar ne iki to lygio.
– Žengiant į areną supratote, kad nieko gero nebus?
– Aš jaučiau, kad stengėsi, bet tai ne tas Linkolns, koks įprastai būna. Jis buvo nepasiruošęs. Jam jau yra 17 metų, mačiau, kad bandyti išspausti kokį nors prastą rezultatą, kankintis nėra prasmės.
Suprasti akimirksniu
- Konkūrų jojimo taisyklės:
- Raitelio ir žirgo tikslas kuo greičiau be klaidų įveikti šioms varžyboms parengtą trasą, įvaikant kliūčių maršrutą. Kliūtys – skirtingų formų, pločio ir aukščio, bet būna aukštesnės (160 cm), nei, pavyzdžiui, būna kliūtys šiuolaikinės penkiakovės jojimo rungtyje (kuri irgi įvyks žaidynių pabaigoje prie Versalio rūmų).
- Būna ir dvigubų bei trigubų kliūčių. Padarytos klaidos, t.y. numestos kliūtys arba žirgo nepaklusnumas, taip pat viršytas leistinas laikas vertinami baudos taškais.
- A.Petrovo žirgas yra latviškas grynaukraujis bėris, 17 metų amžiaus, sveriantis apie 600 kg ir esantis 172 cm ūgio (ties pečiais, kaip matuojami žirgai).
– Todėl nusprendėte nebesukti rato dar vienam šuoliui?
– Taip, tai būtų dvikova dėl nieko. Geriau garbingai pasitraukti.
– Žirgui 17 metų, bet dar žadate su juo sportuoti?
– Manau, kad taip, žiūrėsime, kokia bus jo sportinė forma. Tikslas patekti į pasaulio taurės finalus, tik dar nežinau, su kuriuo žirgu. Bet su šiuo irgi reikia dirbti.
– Kiek žirgų turite?
– Apie penkiolika. Visada reikia planuotis pamainą. Jei būtų vienas pagrindinis, tai nebūtų su kuo tęsti pasirodymo. 3–4 žirgai visada turi būti pasirengę, kad galima būtų dalyvauti varžybose.
– Kiek laiko reikia žirgui priaugti iki olimpinių žaidynių?
– Įvairiai, bet įprastai nuo 11–12 metų galima tikėtis, kad bus pasiruošęs. Aišku, būna vunderkindų, kurie gali ir devynerių metų, bet tai vienetai, kurie gali atlaikyti krūvį. Fiziškai gal ir gali, bet psichologiškai gali sulūžti.
– Vis dėlto tai olimpinis debiutas jums – kaip jautėtės?
– Jaučiau atsakomybę, bet žinojau ir realybę. Net jei žirgas būtų puikios formos, tai nebūtų elitinis rezultatas. Būti viduryje ar apjoti bent ketvirtadalį varžovų būtų buvę gerai.
Mano žirgas turi didelę širdį, jis stengiasi, bet nėra fiziškai toks stiprus tokioms varžyboms. Esu su juo bandęs pasaulio taurės finale, ten jis irgi stengiasi, bet kai iškyla ekstra tokiam lygiui užduočių, – jis nebegali fiziškai jų įvykdyti. Ten kur gali, jis atiduoda save visą.
Vis dėlto, jis yra kaip ir svarbiausias žirgas mano karjeroje. Septynerius metus esame kartu, dukart dalyvavome pasaulio taurės finalinėse varžybose, pasaulio čempionate.
Tai, kad patekome į olimpines žaidynes, yra jo nuopelnas. Nors aš pusę sezono rinkau taškus, paskui supratau, kad finansiškai nebetempsiu – važiuoti į didelius turnyrus kainuoja labai brangiai. Todėl nuo praėjusio rugpjūčio, kai sezonas buvo beveik baigtas, sėdėjau ramiai, nes jaučiau, kad šansų nelabai yra.
Tačiau tada tarsi žaibas iš giedro dangaus – skambutis iš federacijos, sako: „Važiuosi į olimpines žaidynes.“ Sakau: „Negali būti.“
– Kiek jums pačiam reiškia visa olimpinė kelionė jojime, nuo šešerių metų?
– Pernai, kai sužinojau, kad žaidynių varžybos vyks Versalyje, tai tapo mano mini svajone. Versalyje labai norėjau dalyvauti. Galiausiai tai išsipildė netikėtai. Matyt, reikia atsargiau svajoti.
– Ar laikote svajonę išpildytą?
– Iš dalies. Vis dėlto žinojau, kad žirgas nėra pasirengęs, o man kaip sportininkui patinka konkuruoti. Visada stengiamės ir pasaulio taurės varžybose, bet reikia išsiauginti kažką pajėgesnio.
– Svajosite ir apie 2028 metų Los Andželą?
– Taip, dabar matosi, kad tai realu. Anksčiau atrodė, kad patekimui reikia milžiniško biudžeto. Mūsų sportas labai brangus.
– Kokio biudžeto reikėtų?
– Reikėtų skaičiuoti nuo žirgo – reiktų įsigyti jauną ir pradėti su juo dirbti, stebėti, kaip jis išaugs psichologiškai. Fiziškai jie gali būti labai stiprūs, bet būna, kad išeina į aikštę, ir „oi...“.
Linkolns tuo atžvilgiu stiprus. Nėra stiprus fiziškai, bet yra kovotojas. Jis visada gali duoti ir už savo ribų. Bet dabar jis nėra tam pasiruošęs, todėl nesinorėjo ir kankinti.
– Pats esate žmogus orkestras, žirgyne Maišiagaloje darbuojatės ir verslininku, ir ūkininku, ir vairuotoju, bet svarbiausia jūsų gyvenime yra sportas?
– Labiausiai esu raitelis. Nevadinu savęs verslininku, nors šį tą veikiame, verslaujame, kad galėčiau sportuoti. O vairuoti yra kasdienybė.
Nėra, kad ūkininkaučiau, daugiau pavadovauju, nors kai kuriuos dalykus padarau, kai laiko yra. Laiko trūksta. Vis dėlto esame toli nuo visų jojimo centrų. Iki Lenkijos, pavyzdžiui, Poznanės, 800–900 km.
Kai sakau kolegoms iš Vakarų, kad atvažiavau per tūkstantį kilometrų, jie stebisi, kai sakau, kad čia dar netoli.
– Kaip vertinate mūsų tautietės Sandros Sysojevos sprendimą atstovauti Lenkijai?
– Tai kiekvieno asmeninis sprendimas. Nebuvau įsigilinęs į situaciją, buvo nuogirdų, bet buvo siurprizas, kai sužinojau faktą. Kiekvienas turi teisę rinktis.
Aš džiaugiuosi už Justiną, kad sėkmingai debiutavo. Tai geri metai žirgų sportui. Tikiuosi, kad sniego gniūžtė išjudės į ką nors didesnio.
