Vilniuje trečiadienį įsteigta Lietuvos trenerių profesinė sąjunga. Susirinkę 32 jos nariai patvirtino vadovybę ir įstatus, nustatė nario mokestį.
Naujoji organizacija – trenerių profesinė sąjunga. Tiesa, vienija ji nebūtinai vien tik trenerius.
„Mūsų vardas – trenerių profesinė sąjunga. Bet narys gali būti kad ir kūno kultūros mokytojas, mes visus priglaudžiame", – kalbėjo LTPS „variklis", ėjikų treneris alytiškis Kastytis Pavilonis. Jis visų suvažiavimo dalyvių vienbalsiai buvo išrinktas LTPS pirmininku. Abejonių niekam nekilo ir dėl kandidatų į LTPS valdybą.
„Dauguma išrinktųjų į valdybą yra vilniečiai, – kalbėjo K. Pavilonis. – Tai suprantama, nes daugiausia dirbti reikės Vilniuje. Nors turėsime ir vietinius padalinius, taip pat komitetus pagal sritį: olimpinių, neolimpinių sporto šakų, sporto visiems, sportininkų ir sporto paslaugų darbuotojų.“
Kol kas LTPS vienija tik 32 žmones. „Žadame plėstis. Dabar tiktai visko pradžia. Manau turėsime bent tūkstantį narių, – įsitikinęs jis. – Žmonėms suvažiuoti trūko informacijos. Nors atvyko žmonių ir iš Klaipėdos, ir iš Alytaus. Mums reikėjo, kad būtų ne mažiau 20 dalyvių, o jų buvo kur kas daugiau.
LTPS turėtų būti trenerio atrama. Kaip ir bet kurios profesijos profsąjungos narys gali kreiptis į profsąjungą pagalbos, nuo šiol tą galės daryti ir sporto treneris. K. Pavilonis teigė, kad dar net neįforminus oficialios organizacijos mėginta padėti treneriams. Įkūrus ir suvienijus trenerius, ta pagalba gali būti kur kas rimtesnė.
„Ir anksčiau ieškodavome teisybės kam nors pasiskundus, kad jį kažkas skriaudžia. Dabar, įregistravę oficialią organizaciją, turėsim didesnius svertus, galėsim kreiptis į aukštesnes organizacijas, kad ir į Seimą ar Vyriausybę, – kalbėjo K.Pavilonis. – O svarbiausia mums – žiniasklaida. Nes visada sakau, kad tie, kas daro bloga, kaip kurmiai – šviesos bijo...“
Apie žiniasklaidą, kaip pagrindinį sporto trenerių sąjungininką, Organizacijos vadovas kalbėjo ir anksčiau. Dabar į valdyba buvo išrinkta ir šios profesijos atstovų.
„Veiklos bus įvairios, – mano K. Pavilonis. – Trenerių, sportininkų gynimas, kai norima su jais blogai pasielgt. Pavyzdžiui, jei vėl kiltų panašus sumanymas, kaip kad buvo sporto mokyklas pakeisti sporto centrais. Ar kokį trenerį, sportininką sunkiau gyvenantį paremti.“
Lėšas veiklai žadama surinkti nario mokesčiais, taip pat ieškoti rėmėjų.
„Pinigų surinksime ir iš nario mokesčių. Jei jis – 10 litų mėnesiui, o žmonių organizacijoje daug, jau lėšų susidaro nemažai, – samprotavo trenerių profsąjungos pirmininkas. – Ateityje, manau, tikrai turėtume surasti ir mūsų veiklos rėmėjų.“
Vienas iš organizacijos valdybos narių penkiakovininkų treneris Jurijus Moskvičiovas įsitikinęs, kad LTPS sukūrimas yra puikus žingsnis.
„Tikrai gali tokia organizacija padėti treneriui. Visų pirma jo darbe, – įsitikinęs J.Moskvičiovas. – Padėti santykiuose su federacija, su sporto bazėmis. Būna juk visokių bėdų: tai darbo valandų mažiaus skiria, tai palaiko trenerį, kurio pasiekimai yra mažesni, bet jis funkcionieriams mielesnis. Arba, pavyzdžiui, kurios nors sporto šakos federacija neskaidriai skirsto pinigus. Manau, šita organizacija gali padėti treneriams spręsti panašias problemas. Treneris prieš įvairius funkcionierius nebus vienišas. Ji visada užstos trenerį, nes toks yra jos tikslas. Profsąjunga – ne vienas žmogus, galimybių ji tikrai turės daugiau.“
„Yra juk susikūrusios kitų profesijų profsąjungos, kodėl treneriams tokios neįkurti? – svarstė stajerių treneris Dainius Virbickas. – Kai nėra problemų, mes nežadame kariauti, bet jei pasitaikys tokių dalykų, kaip trenerių nepasitenkinimas darbo praradimu, jo negavimu, valandų skyrimu, mes ramiai nesėdėsime. Tada treneris turės kur kreiptis. Taip yra visame pasaulyje, dabar bus ir Lietuvoje.
LTPS domėsis trenerių problemomis: kodėl negauna darbo, kodėl turi nepakankamai valandų. Galbūt bus galima surasti teisingesnį sprendimą, pavyzdžiui, mažiau valandų skirti tokiai sporto šakai, kurioje praktiškai niekas nieko nedirba, atiduodant tas valandas iš tiesų gerai dirbantiems treneriams.“
D.Virbickas prisiminė vieną istoriją: „Mano treneris Romas Sausaitis savo laiku ilgai dirbo be jokio etato, negaudamas jokių pinigų. Gal kokiems nors funkcionieriams tai patogu, bet taip juk neturėtų būti. Gal kai kurios organizacijos iš viso mūsų nenorės įsileisti, bet bent jau valstybines sporto mokyklas galėsime prižiūrėti.
Kol kas didelių konfliktų su sportui vadovaujančiomis organizacijomis galimybės D. Virbickas neįžvelgia.
„Bet kokiu atveju šios profsąjungos susikūrimas yra sveikintinas dalykas. Ir, manau ,niekam nuo to nebus blogai: nei federacijoms, nei Sporto departamentui, nei Olimpiniam komitetui. Mes visi juk dirbame vienoje srityje“, – tikisi treneris.
