„Valio pokyčiams. O aš Londono olimpinėse žaidynėse užėmęs 12 vietą, Rio – 26 vietą netekau finansavimo iš LOSC, o mano treneris Gintautas Bernotas – darbo. Ačiū KKSD, kad rūpinasi“, – savo feisbuko paskyroje ironijos neslėpė Juozas Bernotas.
Geriausiu Lietuvos 2016 metų buriuotoju išrinktas burlentininkas nėra vienintelis, kuris 2017 metus pasitinka sutrikęs.
„Ateinanti pamaina netenka nieko – mes supratome, kad žemė juda po kojomis“, – nerimo neslėpė Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos generalinis sekretorius Romas Petrukanecas, taip pat dirbantis ir treneriu. – Dabar yra daug nežinomybės ir daug baimės.“
„Jauni sportininkai lieka be valstybinio finansavimo. Tai – didelė grėsmė, – pabrėžė Lietuvos lengvosios atletikos federacijos generalinė sekretorė Nijolė Medvedeva. – Pamatai griūna.“
LOSC finansuos tik 60 sportininkų
Asmeninių sporto šakų specialistai ir atletai sunerimo dėl pertvarkų jaunųjų sportininkų kalve vadinamame Lietuvos olimpinio sporto centre (LOSC).
Valstybės skiriamos lėšos aukšto meistriškumo sportininkams rengti, jų treneriams, aptarnaujančiam personalui skirstomos per LOSC, kuriam kitąmet planuojamas 3,5–4 mln. eurų biudžetas.
Iš šios sumos LOSC rengiamiems sportininkams bus skirta apie 1,2 mln. eurų. Į šią sumą neįeis atletui mokama valstybės stipendija (iki 1 tūkst. eurų per mėnesį) ir trenerio bei sportininką aptarnaujančio personalo darbo apmokėjimas.
Numatoma, kad tokį visą valstybės finansavimą per metus gaus apie 60 sportininkų.
Tačiau visais kitais nuo šiol turės pasirūpinti pavienių sporto šakų federacijos ir savivaldybių sporto struktūros. Iki šiol po LOSC vėliava buvo apie 250 sportininkų. Būtent šios strateginės permainos ir įplieskė nesantaikos kibirkštis.
„LOSC finansuojamų lengvaatlečių dabar liks daugiausia šeši. Tikrai nėra linksma, žinant, kad vien olimpinėse žaidynėse startavo šešiolika lengvaatlečių“, – skaičiavo buvusi šuolininkė į tolį N.Medvedva.
LOSC finansuojamų lengvaatlečių dabar liks daugiausia šeši. Tikrai nėra linksma, žinant, kad vien olimpinėse žaidynėse startavo šešiolika lengvaatlečių.
Jos teigimu, anksčiau bent 26 lengvaatlečiai gaudavo pinigų iš LOSC, tegu ir nedideles sumas.
Kiekviena sporto šaka turi tokių jaunų atletų, kurie jau yra daug pasiekę jaunimo varžybose, bet dar neįsitvirtinę suaugusiųjų varžybose.
Štai dviračių sporto federacija nerimauja dėl jaunųjų dviračio treko talentų Vasilijaus Lendelio, Miglės Marozaitės, Olivijos Baleišytės. „Be paramos jiems sudėtinga varžytis, rinkti reitingo taškus, kad galėtų patekti į pasaulio pirmenybes“, – sakė dviračių sporto federacijos techninis direktorius Antanas Taučius.
Baidarininkai didžiuojasi Vadimu Korobovu, kuris pernai tapo Europos jaunimo čempionu, bet olimpinės rinktinės durų dar nėra pravėręs. „Darysime viską, kad jam netrūktų lėšų, bet mūsų mažai federacijai šios permainos yra pavojingos ir skaudžios“, – sakė R.Petrukanecas.
Mažins biurokratinį ratą
Permainas kūrusio KKSD vadovas E.Urbanavičius tvirtino, jog efektyvinti veiklą nuspręsta išklausius „Transparency International“ atstovų, federacijų atstovų bei sportininkų nuomones.
Pasak KKSD vadovo, madas tarptautinėje sporto arenoje diktuojančių šalių patirtis rodo, pasirengimas svarbiausiems startams yra kur kas efektyvesnis, kai sportininkas turi aiškų ir konkretų biudžetą savo programos įgyvendinimui.
„Nusprendėme, jog geriausia bus, jei atsakomybę tiek už rezultatus, tiek už šimtaprocentinį geriausių šalies sportininkų finansavimą prisiims LOSC. Federacijų indėlis šioje vietoje bus tik toks, kad jos patvirtins priemonių planą. Vadovaujantis tuo priemonių planu treneriai dirbs, sportininkai ruošis, stovyklaus, kovos varžybose, laimės, pralaimės“, – 15min aiškino KKSD vadovas.
E.Urbanavičiaus teigimu, permainų teko griebtis ir stengiantis optimizuoti LOSC veiklą bei bandant bent kiek nuleisti orą kasmet vis labiau besipučiančiam šios organizacijos biurokratiniam kamuoliui.
LOSC iki šiol turėjo 200 darbuotojų, kurie rengė 250 sportininkų. 1 mln. eurų būdavo skiriama šių sportininkų rengimui, dar 1 mln. buvo išleidžiama bazėms: maniežui, Vingio stadionui ir irklavimo bazei.
„Trys bazės, kuriose dirba 100 žmonių. Kiek yra tekę susidurti, vieną sporto bazę paprastai prižiūri 3–5 žmonės“, – stebėjosi E.Urbanavičius.
Trys bazės, kuriose dirba 100 žmonių. Kiek yra tekę susidurti, vieną sporto bazę paprastai prižiūri 3–5 žmonės.
Jis paskaičiavo, kad LOSC iš bazių nuomos kasmet susigrąžina dar apie 480 tūkst. eurų.
„Man atrodo, kad efektyviausia būtų sumažinti šį biurokratinį aparatą ir jam skiriamas lėšas perkelti sportininkų rengimui. Maža to, turime 17 žmonių, kurie netiesiogiai dalyvauja sportininko rengime. Aš čia nekalbu apie trenerius, kineziterapeutus, masažuotojus ir pan., be kurių sportininko parengti neįmanoma. Tačiau turime išpūstą personalo skaičių ir esu įsitikinęs, kad šį vadybininkų bei kuratorių skaičių galima sumažinti iki 3–5“, – permainų vėzdu mosavo KKSD vadovas.
Stovyklos jau buvo užsakytos
„Pertvarkų pliusas – atsakomybių pasidalinimas, ribų nubraižymas. KKSD direktorius siekia išgryninti, kas už ką atsakingas,“ – komentavo Lietuvos plaukimo federacijos prezidentas Emilis Vaitkaitis.
Kita vertus, taikyti vieną formulę visoms sporto šakoms, anot E.Vaitkaičio, yra sudėtinga dėl federacijų skirtingo pajėgumo ir išskirtinių aplinkybių.
Plaukikai neturi LOSC pavaldžių baseinų, o, pavyzdžiui, pernai pasaulio plaukimo čempionu tapęs Simonas Bilis treniruojasi Jungtinėse Valstijose.
Klausimų kyla ir Lietuvos biatlono federacijos prezidentui Arūnui Daugirdui.
„Nežinau, ar viena organizacija gali finansuoti vieną sportininką 100 procentų. Biatlone tai nėra įmanoma. Mes – ne šaškės, kuris yra vienas sportininkas ir vienas treneris. Mūsų visa komanda, aptarnaujantis personalas turi labai didelę įtaką to vieno sportininko pasirodymui. Komandai reikia dviejų trenerių ir dviejų serviso darbuotojų – ar LOSC už tai mokės? – klausė A.Daugirdas. – Mes lyginame pagal plaukikus ar irkluotojus, bet taip neturėtų būti.“
Federacijas glumina ir tai, kad permainos užgriuvo netikėtai. Kai kuriems sportininkams jau buvo užsakyta viešbučiai ir kelionės į treniruočių stovyklas šių metų pradžioje, bet finansavimo sistema ėmė keistis.
„Pavyzdžiui, treniruočių stovykla sausį Portugalijoje kainuoja apie 15 tūkst. eurų. Į ją anksčiau siųsdavome daugiau atletų, bet dabar skirs lėšų tik porai geriausių, – sakė R.Petrukanecas, po LOSC permainų feisbuke įdėjęs nuotrauką su baidarininkais ir kanojininkais apsnigtame Galvės ežere. – Išeina toks juodasis humoras: treniruojamės šaltame ežere, nes nežinome, kada kitą kartą irkluosime.“
Jautriai į naująją aukštojo meistriškumo sporto finansavimo reformą sureagavo įvairių sporto šakų treneriai. Esminės juos paliesiančios permainos – jog reikės sudaryti individualios veiklos sutartis su LOSC. Specialistų bendruomenė būgštauja, jog ant jų pečių nuo šiol užgrius ne tik finansinės apskaitos rūpesčiai, tačiau ir nerimauja netekti socialinių garantijų, jei sutartys su jais būtų nutrauktos.
„Manome, jog kontraktas su treneriu taupo pinigus. Tokiu būdu galėsime leisti treneriui netgi daugiau uždirbti. Gal nepatogumas yra tas, kad pagal naują tvarką treneriai turės susimokėti PSD. Kitas klausimas, kurį jie kelia, jog nelaimės atveju neturės draudimo. Tačiau kontrakto sąlygose galima būtų tai numatyti. Ligos atveju ar turint nedarbingumą treneriui galėtų būti mokama procentinė išraiška sutartyje numatytos sumos. Juk įprastame darbe taip pat, jei keturis mėnesius žmogus neina į darbą, yra sprendžiamas klausimas dėl jo nedarbingumo“, – lygino E.Urbanavičius.
Iki šiol trenerių atlyginimai buvo nustatomi atsižvelgiant į kvalifikaciją, darbo krūvį, išsilavinimą ir Lietuvos rinktinėms priklausančių sportininkų skaičių. Nemažai specialistų kartu dirbdavo ir savivaldybių sporto klubuose bei tokiu būdu gaudavo atlygį iš kelių šaltinių.
„Treneris turi dirbti savo darbą, o ne spręsti vadybinius klausimus. Akivaizdu, jog iki šiol skirtingose sporto federacijose buvo įvairiai. Kažkas pats virdavosi valgyti, kažkas užsakinėdavo bilietus, kažkas kitais būdais stengdavosi sutaupyti. Tačiau tai yra jau jų problema. Turime stengtis, kad LOSC vadybininkai ir kuratoriai spręstų visas šias problemas.
Treneris turi dirbti savo darbą, o ne spręsti vadybinius klausimus. Akivaizdu, jog iki šiol skirtingose sporto federacijose buvo įvairiai. Kažkas pats virdavosi valgyti, kažkas užsakinėdavo bilietus.
Sportininkui ir treneriui turi būti apmokėta viskas: viešbutis, maitinimas tris kartus per dieną ir užtikrinamos visos kitos sąlygos. Jei atsirastų nenumatytų išlaidų, reikės tik parvežti kvitą. Einame profesionalumo keliu. Pagal naują tvarką treneris privalės visą dėmesį skirti savo auklėtiniui. Jei jis norės, galės pasirašyti sutartį su federacija arba savivaldybe dėl kitų sportininkų treniravimo, bet tik įvykdęs įsipareigojimus LOSC. Sportininkas turi būti svarbiausia“, – kalbėjo E.Urbanavičius.
LTOK prezidentė nustebusi
Vis dėlto daugiausia klausimų kelia tai, kas laukia didelio būrio jaunų sportininkų, kurie nepatenka į LOSC naujai nubraižytų kriterijų: 1–24 vietos olimpinėse žaidynėse, 1–16 vieta pasaulio pirmenybėse, 1–8 vieta Europos čempionate.
Tvarkydamas LOSC kiemą E.Urbanavičius siūlo likusiųjų sportininkų biudžetą formuoti federacijoms iš savo resursų, kurie susideda iš trijų dalių: LTOK (jis kasmet LOSC skirdavo daugiau nei 1 mln. eurų sportininkams rengti, – aut. past.), Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo bei savivaldybių pinigų. LOSC su federacijomis sudarys partnerystės sutartį, pagal kurią dalinsis bazėmis, inventoriumi, kvalifikuotais treneriais. Už šių sportininkų pasiekimus atsakomybė teks federacijoms.
Nors nemažai federacijų atstovų būgštauja, jog pagal naują strategiją bus nuskriaustas artimiausias olimpinės rinktinės rezervas, E.Urbanavičius skaičiuoja, jog 90-čiai pamainos sąrašui priklausančių sportininkų reikėtų skirti iš viso apie 900 tūkst. eurų. „LTOK, savivaldybių ir federacijos lėšų tikrai turėtų tam pakakti“, – įsitikinęs E.Urbanavičius.
Jo nuomone, tokiu būdu bus užtikrinta, jog kiekviena federacija stengsis kuo daugiau paruošti aukščiausio lygio sportininkų, kad valstybė galėtų iš jų perimti visą finansinę naštą, taip pat labai aiškiai bus išrikiuoti atsakomybės klausimai: LOSC atsakys už aukščiausio lygio atletų pasiekimus, federacijos – už rezervo suradimą.
Tačiau anksčiau LOSC besitreniruojantiems olimpiečiams daugiau nei milijoną eurų skirdavęs LTOK yra suglumęs dėl nenumatytų permainų.
„Jokio oficialaus paaiškinimo taip ir negavome, – sakė LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė. – Tačiau mes tikimės, kad būsime informuoti. Juk ir KKSD, ir LOSC nuostatuose parašyta, jog turime šį reikalą bendrai spręsti – kartu parašyti programą.“
Paklausta, ar LTOK finansavimo galėtų tikėtis jaunieji olimpinės rinktinės kandidatai, D.Gudzinevičiūtė teigė, jog pirmiausia būtų svarbu sužinoti, kaip tai būtų daroma, kas būtų atsakingas už lėšų panaudojimą.
„Kai žinosime, kaip yra oficialiai, tada spręsime, ką daryti“, – sakė LTOK prezidentė.
Pinigų daug, bet dalybos – neaiškios
Didžiausių Lietuvos sporto organizacijų – LTOK ir KKSD vadovų nesusikalbėjimas nepadeda išspręsti klausimų, į kuriuos atsakymų ieško federacijos.
„Jokie kivirčai naudos neduoda. O tokiais atvejais kenčia trečioji šalis – mes ir sportininkai, – kalbėjo Lietuvos lengvosios atletikos federacijos viena vadovių N.Medvedeva. – Suprantu, kad jie yra ambicingi. Tačiau gera tokiais būti, kai jiems nereikia ištiesta ranka prašyti valstybės pinigų.“
Iš viso šalies sportui 2015 metais valstybė skyrė per 34 mln. eurų.
Didelė dalis šių pinigų keliauja sporto objektams, taip pat visuomeninėms organizacijoms, o federacijas pasiekė per 11 mln. eurų.
„Jei sudedi visus pinigus, jų nėra mažai, – pripažino N.Medvedeva. – Tačiau aiškių būdų, kaip juos padalyti, nėra.“
Nerdamas dar giliau Lietuvos plaukimo federacijos prezidentas E.Vaitkaitis svarstė, kuriuo keliu apskritai turėtų sukti mūsų šalies sporto sistema.
E.Vaitkaičio nuomone, sporto pasaulyje yra tarsi du ašigaliai. Viename jų valstybės laikosi panašių principų, kaip būdavo daug metų SSRS ir atkūrus Nepriklausomybę Lietuvoje: sportas yra valstybės reikalas ir ji meta pinigus bei daro viską, kad tikslas pateisintų priemones.
„Tokioje sistemoje sportininkai štampuojami kaip gamykloje, – priminė E.Vaitkaitis. – Kitoje pusėje yra demokratinės, išsivysčiusios šalys. Jose egzistuoja klubų sistema, prie kurios dera nacionalinis ar olimpinis centras, kuris padeda olimpiečiams. Sportininkai nėra ištraukiami iš šeimų, jie ten nuolat negyvena, bet kviečiami į stovyklas, testams ir pratyboms.“
Lietuvos plaukimo federacijos vadovo nuomone, tokiu modeliu sportas vystosi drauge su visuomene natūraliai. Jis pateikė pavyzdį. Panašaus dydžio kaip Lietuva šalyje – Slovėnijoje – klubai parengia sportininką ir šis persikelia į olimpinį centrą. Savo ruožtu atletus parengę klubai gauna finansavimą, kol atletas treniruojasi tame centre.
„Tada apatinė grandis irgi būna motyvuota parengti daugiau sportininkų“, – pasakojo E.Vaitkaitis. Jis mano, kad Lietuvos sporto visuomenė vystosi vakarietiška kryptimi.
„Esame pažengę ta kryptimi, bet nesiryžtame sugriauti senos sistemos, nes nesame pasirengę naujam modeliui, – savo nuomonę dėstė E.Vaitkaitis. – Olimpinis centras su geromis bazėmis egzistuoja ir Rytų, ir Vakarų sporto modelyje. Ir mums turbūt dviračio išradinėti nereikia, toks sporto centras yra reikalingas. Tik reikėtų permąstyti jo funkcijas, paskirtį, pritaikyti kiekvienai sporto šakai. Pokyčiai yra natūralūs, nes senasis modelis nebetinka. Tačiau, ar LOSC pertvarka yra naujas žingsnis – sunku pasakyti.“
