Mantas Marcinkevičius ketvirtadienį Vilniuje BNS spaudos konferencijoje pristatė save, komandą ir programą, su kuria per artimiausias tris savaites žada duoti kovą Dainai Gudzinevičiūtei.
Rinkimai spalio 11 dieną gali būti karštesni nei atrodė iš pradžių, nes buvęs Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) fondo vadovas, netekęs tų pareigų po D.Gudzinevičiūtės sprendimo, įžvelgia nemažai LTOK veiklos ydų.
Spaudos konferencijoje atsakydamas į žurnalistų jis pasakojo apie išėjimo iš LTOK aplinkybes, savo požiūrį į šalies sporto sistemą ir finansavimą, santykius su kitoje pusėje irkluojančiu Mindaugu Griškoniu, spaudimą gatvėje ir teisinius ginčus su dviem oponentais, o taip pat argumentus, kodėl kova dėl LTOK prezidento posto gali būti labiau intriguojanti nei manoma.
– Daina Gudzinevičiūtė pareiškė, kad jūsų kandidatūra jos visiškai neįtikino. Kaip į tai reagavote?
– Pats LTOK fonde dirbau 7 metus, paskutinius 4 metus metus buvau fondo direktorius, įgyvendinau sėkmingų ir didelių projektų, išvysčiau olimpinės komandos „LT-team“ prekės ženklą, man skaudu, kad olimpiniais metais tai nesugeneravo pajamų, beveik nieko neįvyko, nors galimybės buvo. Asmeniškai apmaudu.
Įgyvendinome projektus su „Coca-cola“, įgyvendinau startuolių programą, sukūrėme tokio formato Olimpinę dieną, ji tokia buvo mano sukurta, džiaugiuosi, kad tai tęsiama, keliauja per Lietuvos miestus.
Daug projektų, pats niekada negavau pastabų dėl darbo veiklos. Tad gal kažkiek keista girdėti. Nėra skaudu, bet keista, gal tai žaidimo dalis, kuria bandoma provokuoti ir sumenkinti. Tačiau aš esu susitelkęs į tikslą ir galvoju, kad esame stiprūs ir turime šansą laimėti.
– Ar galite papasakoti jūsų išėjimo iš LTOK aplinkybes?
– Gerai. Kaip minėjau, buvau skatintas už gerus darbo rezultatus fonde, tad buvo tikrai netikėta informacija, kai buvo pasakyta, jog mano pareigas perima LTOK prezidentės draugė Lina Minderinienė, atleista iš „Lietuvos pašto“ vadovės pareigų dėl pinigų plovimo prevencijos taisyklių pažeidimų.
Man buvo pasiūlytos kitos pareigos ir sąlygos, bet jos manęs netenkino, o pagrindinė priežastis buvo ta, kad nenorėjau likti dirbti komandoje su L.Minderiene.
– D.Gudzinevičiūtė buvo susitikusi su penkiomis partijomis. Ką manote apie šiuos žingsnius, kaip gali keistis sporto politikos kryptis, jei politinė valdžia šalyje pasikeis po Seimo rinkimų?
– Manau, kad susitikimai su politinėmis partijomis yra labiau viešųjų ryšių kampanija, ji naudinga ir politinėms partijoms. Jei trumpai, pasirašydami rezoliucijas politikai sutinka, kad „kažką reikia daryti“, nes galbūt „kažką ir darysime“. Konkrečių veiksmų šiek tiek įvardinta, bet nesiimčiau jų vertinti, nors manau, kad kardinalių pokyčių neverta daryti, jau buvo nenaudinga, kai buvo panaikintas Sporto departamentas. Sakyčiau, kad gal kaip tik į kitą pusę reiktų eiti, pagalvoti apie Sporto ministeriją, nes matome, kokio gylio ir pločio yra sportas.
Dėl finansavimo Lietuvoje man atrodo, kad pagrindinė bėda yra ta, kad dalinamas vienas kapšas pinigų federacijoms, o tai limituoja progresą ir tvarumą. Jei federacijos pasiekia gerus rezultatus, geresnius nei praėjusiais metais, tai nebūtinai garantuoja geresnį finansavimą. Jis gali sumažėti, nes kitos federacijos pasirodys geriau. Tas pats, kas už olimpinį auksą pažadėtume 100 tūkst. eurų, o jei laimėtų 10 atletų, tada padalytų po 10 tūkst., nes sakytų, kad taip gerai neplanavome. Taip vyksta ir su federacijų finansavimu.
Panašiai ir su sporto renginiais. Jei jų per metus supuola daugiau, finansų vis tiek lieka tiek pat. Negalima taip daryti. Reikia strategijos ir lankstumo, gal vienais metais surengsime tris, o kitais metais – nė vieno. Be to, reikia peržvelgti, kiek galima būtų uždirbti iš tų sporto renginių Lietuvoje, nes lėšų už atvežamus atletus ir sirgalius galima surinkti.
Be to, net jei tai nėra LTOK sfera, galima būtų pakeisti formulę, pagal kurią finansuojamos Lietuvos sporto federacijos, nes komandinės ir individualios sporto šakos labai skirtingos, esu bandęs jas skirstyti į aštuonis krepšelius pagal sudėtingumą ir brandumą, bet labai sudėtinga, o gal būtų verta pritaikyti koeficientus. Gal reikėtų kasmet balsavimu spręsti, kaip išdalyti teisingiausiai, atsižvelgiant į suplanuotus renginius ir atsižvelgiant į aplinkybes bei argumentus.
– Kaip vertinate Nacionalinę sporto agentūrą, kurią LTOK vadovai ir komanda dažnai kritikuoja?
– Nacionalinė sporto agentūra dirba gerai, mano nuomone. Galbūt jiems trūksta kompetentingų žmonių, ne vadovų tarpe, bet tarp darbuotojų, nes ir su triatlono federacija (M.Marcinkevičius joje yra viceprezidentas) buvo atvejis, kad skaičiavimai buvo iš dalies klaidingi, bet atsakė, kad jau padėtas ministro parašas, ir pažadėjo kitais metais atidžiau pažiūrėti. Tokius dalykus reikia taisyti.
Daug yra taisytinų vietų, bet Sporto agentūra yra reikalinga, o aš LTOK matyčiau ne kaip pagrindinį pinigų skirstytoją ar politinį kovotoją.
Per olimpinius metus teko girdėti keliose konferencijose, kaip vis liejosi kritika Nacionalinei sporto agentūrai ir valstybei, nes nefinansuojamas potencialas, kurį anksčiau finansuodavo pagal LTOK komisijos sprendimus. Valstybei per sudėtinga greitai reaguoti, reikia atlikti sprendimus. Užuot kritikavęs, LTOK, sutaupęs 2020 metais 3 mln. eurų „pagalvę“, galėjo pats investuoti į potencialą. Yra komisijų, kone 50, bet jos beveik neveikia.
Begalinė kritika nėra raktas į sėkmę. Apskritai, nesu girdėjęs, kad ministerija ar NSA kritikuotų olimpinį komitetą, o kita kryptimi kritika pilasi nuolatos.
– Rinkimuose spalio 11 dieną prezidentą rinks 64 delegatai. Ar palyginti su krepšinio federacija (150) mažesnis rinkėjų skaičius palengvins jums užduotį įtikinant savo rinkėjus ir ką girdite, kai su jais kalbatės?
– Taip, balsuos 64, prieš 12 metų jų buvo virš šimto, bet 2016 metais įstatai pakeitė rinkėjų skaičių. Tai ir palengvino, ir nepalengvino situaciją.
Lengviau, nes mažiau reikia aplankyti galimų balsuotojų, o apsunkino, nes kiekvieno balso svoris pasunkėjo. Lengvai įtikinti nepavyks, neturiu naivaus optimizmo. Turime dar 22 dienas, per kurias su didele energija galime padirbėti. Manau, kad turime realų šansą susikauti, o ne tik padrumsti vandenį.
– Nejaučiate nerimo, kad rinkimų kampaniją pradėjote per vėlai?
– Tikrai važiuosime ir su visais susitiksime. Su dalimi jau susitikome, sulaukėme palaikymo, didelė dalis išreiškė palaikymą neviešai, bent jau kol kas. Tačiau ir mes dar neatskleidėme visų kortų. Komunikacijos strategiją turime trims savaitėms, dar parodyme, kas yra mūsų užnugaryje, nors tai nebūtinai bus balsuotojai per rinkimus, – kol kas nenorime jų įvardinti dėl savo strategijos.
Suvokiame, kad net jei būtume pradėję prieš metus ar pusmetį, yra dalis žmonių, kurie išklausys dėl mandagumo, bet jiems tinka kaip yra dabar, tinka, jog yra neaišku ir neskaidru. Jeigu jiems tinka, viskas gerai, bet aš tikiuosi, kad dauguma bus sąžiningi prieš save ir ryšis balsuoti už pokyčius, už tai, kad jiems patiems būtų geriau. Nes jei rinkimų dieną, išgirdę viską, ką mes siūlome, jie balsuos ne už mus, tai reikš, kad jie tiesiog nori prastesnių sąlygų.
– Prieš porą metų LTOK biudžetas siekė apie 10 mln. eurų, po loterijos apmokestinimo pokyčių sumažėjo perpus, apytiksliai skaičiuojant. Jei taptumėte vadovu, kaip galėtų keistis LTOK biudžetas ir finansų valdymo svertai?
– Jei paprastai, be konkretumų, tai norėtume, kad sukauptų LTOK dotacijų nariams tvarkoje nebūtų manipuliacijų, kad rinkiminiais metais tos dotacijos staiga neišaugtų, iš kažkur ištraukus daugiau pinigų.
Mes norėtume didinti procentinę dalį narių dotacijoms, kad federacijos pačios nuspręstų, kaip pinigus panaudoti.
Kaip žinia, šiuo metu LTOK negali pretenduoti į valstybės lėšas, negali siūlyti projektų, nes negali įvykdyti kadencijų apribojimo taisyklės.
– Kiek galėtų išaugti LTOK biudžetas, jei būtų galima pretenduoti į valstybės lėšas?
– Galutinių skaičių neturime, bet turime pagrindo manyti, kad vien 2025 metų biudžete galėtume sugeneruoti bent papildomą milijoną eurų, neskaičiuojant iš „Olifėjos“ ar Tarptautinio olimpinio komiteto atkeliaujančių dotacijų.
Anksčiau, iki loterijų įstatymo pakeitimo, su olimpiniu fondu visas biudžetas siekė apie 12 mln. eurų, iš kurių ūkinei veiklai, darbuotojų išlaikymui buvo skiriama 8-9 proc. biudžeto. Dabar biudžetas sumažėjo daugiau nei per pusę, o ūkinei veiklai išleidžiama virš 30 proc. Tai nėra normalu. Galima efektyviau išnaudoti.
– Esate sakęs, kad LTOK vyrauja stagnacija. Koks būtų minimalus kadencijų skaičius, jūsų nuomone?
– Dvi kadencijos, pagal tarptautinę praktiką. Net ir Tarptautinis olimpinis komitetas remiasi dviejų kadencijų terminu, o trečią galima pridėti tik dėl išskirtinių aplinkybių, kaip dabar vyko prie Thomo Bacho dėl COVID-19. Dviračio išradinėti nereikia.
– D.Gudzinevičiūtė minėjo, kad jai ir jos galimam naujam generaliniam sekretoriui Mindaugui Griškoniui keistai atrodo tai, kad jūs ir Mindaugas dirbate kartu irklavimo federacijoje – jūs viceprezidentu, o M.Griškonis prezidentu. Kaip du konkurentai LTOK rinkimuose telpa vienoje valtyje? O gal nebetelpa?
– Tikiuosi, kad Mindaugas, kaip ir aš, žvelgia į darbus profesionaliai. Aš neveliu asmeninių ambicijų, irklavimo federacijoje būdamas viceprezidentu esu atsakingas už tam tikras sritis, kaip pasaulio jaunimo čempionatas 2025 metais Lietuvoje. Mes susitinkame federacijos vykdomojo komiteto posėdžiuose, bet nemanau, kad tai gali daryti įtaką mūsų santykiams. Ir neturėtų daryti. Juk gyvename demokratinėje santvarkoje.
– Pastarosiomis savaitėmis Vilniaus savivaldybės tarybos narys Aleksandras Nemunaitis paskyrė jums porą įrašų feisbuke. Ten daug kaltinimų, o pagrindiniai dėl įtartinų protekcijų miesto savivaldybėje bei kelionės į Paryžiaus olimpines žaidynes. Ar atsakysite tarybos nariui?
– Atsakiau per teisininkus – paprašiau oficialaus paneigimo. Nežinau, ar jau gavau atsakymą, jo laukia teisininkai. Jeigu nepaneigs, veikiausiai kreipsiuosi į teismą, nes tai ne tik A.Nemunaičio nuomonė, o labiau faktų pateikimas. O iš tiesų tai yra netiesa.
95 proc. informacijos yra tendencingai pakreipta, be jokių įrodymų. Aš esu ramus dėl savęs ir dėl savo reputacijos. Man tai nėra malonu, bet neturiu laiko blaškytis ir viešoje erdvėje kažką komentuoti. Galiu viešai garantuoti, kad nesu „konservatorių projektas“, kaip teigiama. Dabartinį merą iš viso gal tik du kartus gyvenime esu matęs gyvai. Esu įsitikinęs, kad ta informacija, kuri pasklido iš tarybos nario, yra atėjusi iš Dainos Gudzinevičiūtės pusės, pakreipta taip, kaip tinka jai.
Aš patyriau didelį spaudimą neteikti kandidatūros, tai buvo daroma įvairiomis formomis. Nenorėčiau plėstis, bet tai buvo didelis spaudimas iš įvairios aplinkos, tarp jų iš nepažįstamų žmonių, net ir su pagrasinimais. Kai pateikiau kandidatūrą, viskas kiek atslūgo, tikimės sąžiningos kovos ir skaidrių rinkimų.
– Kalbate apie grasinimus, dėl kurių turėtų įsiterpti pareigūnai?
– Taip, nors tuo metu nepaskambinau į policiją, – buvau pernelyg sutrikęs. Tai buvo įspėjimai saugotis pačiam ir saugoti šeimą, jei nuspręsiu teikti dokumentus kandidatavimui. Kiek priminė 90-ųjų stilių, net sunku tuo patikėti šiais laikais.
Negaliu įvardinti, kas grasino, nes tai buvo nepažįstamas gatvėje sutiktas žmogus, jis nepristatė, nesakė, kas atsiuntė. Visa tai buvo likus dviem dienoms iki mano dokumentų pateikimo, o aš jau buvau patvirtinęs kažkam iš žurnalistų prieš tai, kad kandidatuosiu.
– Dar viena strėlė feisbuke jums keliavo iš „Sport 1“ komentatoriaus Aurimo Budraičio, kuris rašė, kad prieš kelerius metus būdamas samdomu nepriklausomu ekspertu vertinote savivaldybės paramą dviem moterų futbolo komandoms, bet sportinėje dalyje sulyginote aukščiausioje ir žemesnėje lygoje žaidžiančias komandas. Kaip tai nutiko?
– Dėl minėto asmens irgi bendraujame per teisininkus, tikrai kreipsiuosi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes persekiojimas vyksta 3-4 metus. Būdamas ekspertu vertinimą dariau pagal pateiktus duomenis. Tada paraiška buvo geriau parašyta oponentų, o ne aukštesnę vietą užimančios komandos. Aš nebegaliu grįžti į praeitį ir pasigilinti labiau. Buvo daug, 30 paraiškų.
Ekspertai, beje, turėtų likti nežinomi, bet dėl minėto pono esu viešinamas jau trejus metus, nors tuo metu net nežinojau, kas savivaldybėje dirba, nebuvau pažįstamas, o ekspertinius vertinimus esu vykdęs ir anksčiau, prie kitų savivaldybės vadovų, kai sportą kuravo Linas Kvedaravičius ar meras Remigijus Šimašius.
Ekspertų trūksta, aš vertindavau projektus, o aukšto meistriškumo vertinimų atsisakydavau, nes netrokštu tokių susitikimų mieste, kai kažkas sakys, kad žino, kur mano vaikai gyvena. Vieša paslaptis, kad įtaka dėl aukšto meistriškumo vertinimų bandoma padaryti visaip. Tąkart nieko nebuvo, o jei netiko įvertinimas, tai buvo ne mano klaida, o savivaldybės ar savivaldybės sporto skyriaus nustatant tvarką. Tai aš ir konstatavau būdamas liudininku teisme. Ar finansuoti tik vieną vienos sporto šakos komandą, – nebuvo mano sprendimas. Kiek ekspertų turi vertinti, ar gali vienas nulemti, – taip pat ne aš nustačiau. Dėl sistemos netobulumo kaltinti vieną žmogų, juo labiau, kad klubas teismą laimėjo ir sumą atgavo, aš nesuvokiu to ir regiu kaip asmeninį persekiojimą, todėl kreipiausi į teisininkus.
– Pastaruosiuose rinkimuose į LTOK prezidento postą Emilis Vaitkaitis varžėsi su D.Gudzinevičiute ir jai pralaimėjo ženklia persvara. Kaip galite palyginti savo galimybes su buvusio plaukimo federacijos vadovo bandymu?
– Manyčiau, kad esminis skirtumas, kai kandidatavo Emilis Vaitkaitis, kad sumenko LTOK įtaka, ypač finansais. Finansavimas daugumai narių sumažėjo po kelis kartus, nors ir skleidžiamas naratyvas, kad federacijos atgaus ankstesnį finansavimą, o gal net gaus daugiau finansų. Pasikeitė nemažai ir federacijų vadovų, nebe visi yra tos kartos, kuri buvo labai ilgai.
Dar vienas skirtumas – aš neinu į rinkimus su taip vadinama D.Gudzinevičiūtės opozicija. Aš einu vienas, su šviesiais kompetentingais žmonėmis, už manęs nestovi jokie opozicionieriai kaip Eimantas Skrabulis ar kiti, kurie rėmė Emilį. Aišku, aš tikiuosi jų palaikymo, jie galimai balsuos ne už mane, o prieš Dainą.
O daugiau esminių skirtumų nėra. Kai pristačiau komandą, bus paprasčiau kalbėtis su nariais, kurie balsuos, nes iki tol negalėjau visų įvardinti. Tikiu, kad esame stiprūs, o trys savaitės yra pakankamai laiko, kad įtikintume neapsisprendusius. O tie 10 narių, kurie daugiausiai yra ne iš federacijų, o skėtinių organizacijų, bei yra nusprendę nesusitikti bei laikyti galvas smėlyje, – viskas gerai, jų nepriversime ir nebandysime.
