„Tai, ką palikau materialaus, mažiausiai rūpi“, – priduria 35-erių lietuvis, pasienyje pirmą sykį sutiktam savanoriui atidavęs savo automobilio raktelius.
Rusijos kariuomenei šaltakraujiškai užpuolus Ukrainą ir pradėjus lieti nekaltų piliečių kraują, A.Malašinsko kelionė į Lietuvą užtruko daugiau nei 4 paras. Buvo ir tokių akimirkų, kai atrodė, kad kelio pirmyn nebėra.
Kai šalia aidi sprogimai, į miestą, kuriame apsistojai, leidžiasi priešo desantininkai, o virš galvos praskrenda karo lėktuvai, apie miegą ir maistą per daug negalvoji. „Širdis į kulnus nusiritusi buvo ne kartą“, – kalbėdamas su 15min atviravo Lietuvos rankinio lyderis, vos prieš pusantro mėnesio Europos čempionate draskęs geriausią varžovų gynybą.
Patyrusį rankininką labiausiai ramino kartu keliavęs... baltarusis, Zaporižios „Motor“ komandos narys Viačeslavas Bochanas. Slava – taip jį vadina Aidenas ir kiti stipriausio Ukrainos rankinio klubo žaidėjai. Žinoma, dėl draugo tautybės ne sykį kilo ir keblių situacijų.
„Bent porą sykių tikrai pasijaučiau ne itin saugiai. Keliaujant, ypač patikros postuose, kariškiai paprašo dokumentų. Aš parodau savo – jokių problemų, parodo Slava – iš karto kyla klausimų: „Baltarusis? Ką čia veiki?“ – sako A.Malašinskas.
„Slava pasakoja, kad yra sportininkas, turi visus reikalingus dokumentus, kad mūsų komandos nebeliko. Karininkas praleidžia, o savanoris stoja priešais ir rėžia tiesiai į akis: „Baltarusi, kodėl tu puoli mūsų šalį?“ Suprantu, kad geruoju čia gali ir nesibaigti, nes Slava irgi nepėsčias. Bet jis atsako: „Kas puola Ukrainą? Aš puolu? Ar tu matai, kad aš čia stoviu? Ir bandau grįžti namo? Aš Ukrainos nepuolu. Puola valdžia. Aš tos valdžios nerinkau. Prieš porą metų aš dalyvavau mitinge prieš valdžią. Jeigu turi man asmeniškų priekaištų, klausau, bet nesakyk, kad aš puolu Ukrainą.“ Šalia stovėjęs karininkas tą savanorį nuveja ir mus praleidžia“, – prisimena A.Malašinskas.
„Jei Slava būtų rusas, jam būtų riesta. Linčo teismas“, – čia pat priduria.
„Bet jis – ramybės įsikūnijimas. Aš, pavyzdžiui, patiriu įtampą ir nemoku to nuslėpti. Kai tik Slava pamatydavo, kad man blogai, taktiškai mane nuramindavo. Kartojo, kad nurimčiau, nes karo pradžioje civilių niekas nebombarduoja ir į automobilių kolonas nešaudo. Tarp žmonių esi saugus. Nežinau, gal jis bandė mane taip tiesiog nuraminti, bet atrodė, kad jis tikrai nusimano apie karines strategijas“, – tęsė A.Malašinskas.
Nuo Zaporižios iki Klaipėdos lietuviui teko nukeliauti 2000 km. Toliau – nepagražintas A.Malašinsko pasakojimas apie tai, ką jam teko patirti, kad kovo 1-osios rytą Tėvynėje apkabintų šeimą.
„Galima sakyti, kad mūsų kelionė prasidėjo dar nuo rungtynių Lenkijoje (vasario 23 d. rankinio Čempionų lygoje Zaporižios „Motor“ pralaimėjo Kielcų „Vive“ ekipai 27:33, – past.). Skridome lėktuvu iš Krokuvos į Zaporižią, bet prieš pat nusileidimą sužinojome, kad oro uostas uždarytas. Tiesiog išjungė visas šviesas ir pranešė, kad turėsime leistis Kyjive.
Supratome, kad kažkas negerai. Dar nepasidavėme panikai, bet jautėme, jog kažkas vyksta. Maždaug po 20 minučių Putinas davė tą savo interviu ir viskas prasidėjo. Ukrainą užpuolė, šalyje prasidėjo sprogimai, visus evakavo iš oro uosto. Kilo chaotiška panika.
Mus nuvežė į viešbutį Kyjive. Aš, Gintaras (Savukynas, „Motor“ klubo ir Lietuvos rankinio rinktinės treneris, – past.) ir užsieniečiai supratome, kad turime kuo greičiau grįžti į savo gimtąsias šalis. Bet kol atvažiavo klubo autobusas, turėjęs vežti mus į Zaporižią, dar nebuvome susiradę transporto.
Nerizikavau likti Kyjive. Būčiau visiškai vienas, be jokios pagalbos, pažįstamų – be nieko... Kartu su visa komanda autobusu išvažiavome į Zaporižią, kur pamiegoję sėdome į automobilius. Aš su baltarusiu Slava – į mano „Honda Civic“, kurį buvau atsigabenęs iš Lietuvos. Ispanas Carlosas (Molina Cosano) – į savo automobilį, kroatas Luka (Sebetičius) – į savo.
Kroato automobilyje susigrūdo dar penki žmonės: žmona, uošvis, du mažamečiai vaikai ir kūdikis. Siūlėme kam nors persėsti pas mus, bet jie tikino, kad jiems taip geriau. Vasario 25-ąją, apie 11 val., prasidėjo kelionė namo. Vairavau aš, nes Slava teisių neturi.
Visų teiravomės, kuriuo keliu geriau važiuoti, kad spūstys būtų mažesnės. Nusprendėme važiuoti link Lenkijos (G.Savukynas kartu su kitu treneriu, islandu Rolandu Eradze, patraukė link Slovakijos ir užtruko 44 valandas, – past.). Svarbiausia, kaip sakė ir konsulas, ir Slava, buvo nesiblaškyti, laikytis plano ir nepanikuoti pamačius spūstis.
Jau važiuojant link Kyjivo supratome, kad pasiekti Lenkijos sieną per vieną dieną nerealu. Dėl spūsčių, patikros punktų eismas labai sulėtėjęs. Sustojome Umanės miestelyje, nutolusiame nuo Kyjivo apie 200 km. Pamiegojome, nes žinojome, kad įvesta komendanto valanda, nenorėjome rizikuoti ir važiuoti naktį. Be to, kitame autombilyje buvo ir vaikų, jiems reikėjo poilsio.
Pasigirdo sprogimai, širdis nusirito į kulnus.
Atsikėlę šeštą ryto ruošėmės važiuoti toliau, bet pasigirdo oro pavojaus signalas. Būtent į tą Umanės miestelį (turintį apie 100 tūkst. gyventojų, – past.) pradėjo leistis rusų desantininkai. Pasigirdo sprogimai, širdis nusirito į kulnus. Pamatęs mane Slava ėmė raminti: „Nesijaudink, viskas gerai, čia ukrainiečiai tikriausiai numušinėja rusus ore. Čia gynybiniai sprogimai, ne puolimo. Kol jokių kitų šūvių nėra, tol viskas gerai.“
Vėliau per žinias taip ir pranešė, kad buvo vykdomas rusų bandymas nuleisti desantininkų būrį į Umanės miestelį, bet ukrainiečiai šią operaciją sėkmingai sužlugdė.
Širdis kulnuose, bet spaudi pedalą ir leki kuo toliau.
Vėliau viskas vyko sklandžiai. Tik kelis kartus lėktuvai praskrido šalia. Ne patys geriausi jausmai tuo metu apima.
Priartėjome prie sienos. Liko apie 27 km, kai įstrigome. Prasidėjo spūstys.
Per visą naktį, per 12 valandų, nuvažiavome tik apie 8 km. Pradėjome skaičiuoti: jeigu turėsime stovėti čia 3–4 paras, mums neužteks degalų. Ėmėme taupyti, naktį nesišildėme, sušalome, darėsi vis neramiau.
Vėl paskambinau į konsulatą. Atsakė, kad situacija sudėtingėja, gali tekti laukti 60 valandų. Pradėjome ieškoti kitų išeičių. Per kitas 4 valandas pajudėjome tik 500 metrų ir supratome, kad turime eiti pėsčiomis.
Nuo čia prasidėjo patys įdomiausi nuotykiai (ironiškai šypteli). Tai, kas nutiko vėliau, manau, atsiminsiu visą gyvenimą.
