Daug kalbų, mažai darbų
Nuo 2012-ųjų Lietuvos futbolo rinktinės vairininku tapęs vengras Csaba Laszlo, vos atvykęs į šalį, iškart buvo nusiteikęs entuziastingai. „Kai čia atvykau, girdėjau ir tokių, kurie sakė, kad būti Lietuvos rinktinės treneriu yra kvailystė. Tačiau aš esu kovotojas ir man patinka kurti kažką iš nieko – tai stumia į priekį. Nors nesu lietuvis, tačiau jaučiuosi šalies dalimi“, – po daugiau nei metų, praleistų su rinktine, teigė C.Laszlo.
Tačiau stratego užsidegimas ir dvasingos kalbos vaisių nesubrandino. Per šešiolika oficialių bei kontrolinių rungtynių C.Laszlo vadovaujama šalies ekipa iškovojo dvi pergales, keturias lygiąsias ir patyrė dešimt nesėkmių.
Lietuvos futbolo federacijos kantrybė trūko ir jos prezidentas Julius Kvedaras ištarė vengrui atsisveikinimo žodžius: „Dėkojame Cs.Laszlo už pastangas nelengvu rinktinei metu ir linkime sėkmės tolimesnėje jo trenerio karjeroje.“
Meilės neužteko
„Žalgirio“ sirgalių numylėtinis – Marko Popovičius – pirmą kartą į Kauną atvyko 2006-aisiais, tačiau dėl finansinių ekipos problemų turėjo ją palikti ir persikėlė į Kazanės „Uniks“ ekipą. 2011-aisiais kroatas į miestą, kurį vadina antraisiais savo namais, sugrįžo dar kartą. Išsiskyrimo istorija dėl finansinių nesklandumų pasikartojo ir dar kartą – 2013-ieji buvo dar vieno atsisveikinimo metai.
„Žalgirio“ fanų ir M.Popovičiaus meilė buvo abipusė. Klubo aistruoliai per kiekvienas rungtynes išskleisdavo Kroatijos vėliavą. O krepšininkas, palikdamas komandą, atviravo, kad palieka ją, nes reikia rūpintis šeima. Tačiau žino, kad niekur kitur nesijaus taip gerai: „Džiaugiuosi, kad čia buvau mylimas ir lygiai taip pat mylėjau šį klubą. Palikti „Žalgirį“ man be galo sunku. Esu įsitikinęs, kad kitoje komandoje, kurioje žaisiu, tikrai nesijausiu taip gerai kaip čia.“
Pasuko trenerės keliu
Dukart pasaulio karatė čempionė M.Čiuplytė spalio mėnesį pranešė, kad baigia profesionalios sportininkės karjerą. Pirmasis lietuvės pasiekimas tarptautiniu mastu – 2004-aisiais iškovotas Europos čempionato sidabras. Taip pat M.Čiuplytė yra daugkartinė Lietuvos kiokušin karate vaikų, jaunučių, jaunimo ir suaugusių varžybų čempionė bei prizininkė.
29-erių moteris teigė, kad nori skirti daugiau dėmesio asmeniniam gyvenimui ir trenerės darbui: „Visi pasiekimai, apie kuriuos svajojau, iškovoti, ambicijos patenkintos. Daugiau laiko noriu skirti sau: asmeniniam gyvenimui, darbui, vaikų treniravimui ir savo malonumams, o ne rezultatams.“
Futbolo rinktinės senbuviai ištarė ekipai „sudie“
Deividas Šemberas Lietuvos futbolo rinktinės garbę gynė 17 metų, debiutavo joje 1996-aisiais ir sužaidė net 82 mačus. Spalio mėnesį futbolininkas pareiškė, kad palieka brangiausią pasaulyje komandą, nes jaučiasi jai nebereikalingas: „Mano tikslas yra važiuoti į rinktinę ir jai padėti. Žinoma, jei būtų kvietę, tikrai padėčiau. Kadangi nebesu kviečiamas, nusprendžiau trauktis. Supratau, kad esu nereikalingas.“
Tomo Danilevičiaus, Edgaro Česnauskio ir Mariaus Stankevičiaus keliai taip pat prasilenkia su nacionalinės futbolo komandos. Futbolininkai nesulaukė kvietimo į paskutiniąsias pasaulio čempionato atrankos rungtynes. Daugelis futbolo gerbėjų mano, kad tai galėjo būti ir bausmė už Lietuvos futbolo federacijai pastaruoju metu išsakytą kritiką.
Nepateisino lūkesčių
Gruodžio 9-ąją lyg perkūnas iš giedro dangaus – atsisveikinimas su „Lietuvos ryto“ ekipos vyr. treneriu. Nuo 2013-ųjų kovo prie ekipos vairo stojęs vokietis Dirkas Bauermannas nepateisino komandos vadovybės lūkesčių, strategas buvo priverstas krautis lagaminus.
Šį sezoną vokiečio treniruojamas klubas per 23 susitikimus pergale džiaugėsi 14 kartų. Visos pergalės, išskyrus vieną, iškovotos LKL ir VTB lygoje. Eurolygos turnyre pasirodymas prastas kaip niekada – su D.Bauermannu klubas laimėjo vos kartą iš 9 mačų.
„Esame dėkingi D.Bauermannui už darbą. Mes ilgai buvome kantrūs, tikėjome, kad situacija pasikeis. Tačiau dabar ir mes, ir sirgaliai, ir klubo rėmėjai matome, kad ilgiau laukti negalime – permainos buvo būtinos. Komandos žaidimas akivaizdžiai prastėjo,“ – sprendimą atsisveikinti su treneriu aiškino Vilniaus „Lietuvos ryto“ klubo prezidentas Gedvydas Vainauskas.
Pagaliau paliko ramybėje „Žalgirį“
Savo verslo imperiją statęs ir beveik 8 metus tik futbolą rėmęs verslininkas Vladimiras Romanovas Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo savininku tapo 2009-ųjų gegužę, įsigijęs 75 procentus komandos akcijų.
Naują savininką tuometį direktorius Paulius Motiejūnas pasitiko džiugiai: „Tai puiki žinia“. Teigiama, kad V.Romanovas nusipirko „Žalgirį“ su 13 mln. litų skolomis. Visų pirma, verslininkas iškart sumokėjo žaidėjams visas algas ir prakalbo apie 10 mln. eurų investicijas į ekipą. Atrodė, kad „Žalgirio“ problemos baigėsi...
Tačiau džiaugsmas tęsėsi neilgai – apie dvejus metus. 2012 metais žaidėjai vėl prakalbo apie nemokamas algas, o V.Romanovas keitė trenerius ir žaidėjus, vertė juos net stoti į savo partiją, rašė eiles, pykosi su Vilniaus „Lietuvos ryto“ klubo prezidentu Gedvydu Vainausku, dalį krepšinio specialistų vadino iškrypėliais bei pradėjo varstyti Kauno savivaldybės duris reikalaudamas paramos. Prieš 2012-ųjų sezoną V.Romanovas iškėlė Kaunui sąlygą – arba miestas duoda 10 mln. litų ekipai, arba būsimas 36 mln. litų ekipos biudžetas virs niekuo. Miestas tokių pinigų neskyrė, o V.Romanovas su nuosavu „Ūkio banko“ banku žlugo, palikdamas „Žalgiriui“ 25 mln. litų skolas.
Ekipą šiemet vėl perėmęs direktorius P.Motiejūnas jau džiaugėsi, kad V.Romanovo nebėra. P.Motiejūnas pranešė, kad komandai teks susiveržti diržus, žaisti tik su jaunimu, o į klubą kvietė tik tuos legionierius, kurie sutiko per sezoną gauti ne daugiau kaip 250 tūkst. JAV dolerių.
