Gyvenimo vyrais tapo rusai, vaikai kalba lietuviškai
Keli mieli sugrįžimai kasmet į Lietuvą, keli mėnesiai šilumos Ispanijoje, o didžioji dalis gyvenimo Rusijoje – Rasa Polikevičiūtė visur jaučiasi sava, taip pat ir visur kažkiek svetima, kai taip susidėliojo jos ir sesers Jolantos Polikevičiūtės likimas.
Gimusios 20 minučių skirtumu Panevėžyje ir ten užaugusios, jos bandė save Čiurlionio menų gimnazijoje, bet iš Vilniaus grįžo į Panevėžį ir būdamos trylikos pradėjo minti dviračių pedalus.
Juodu darbu smulkaus sudėjimo, bet karšto kovingo charakterio dvynės pavijo pasaulio dviračių elitą.
Polkos, taip pramintos panevėžietės dėl pavardės, itin aukštai iškėlė Lietuvos trispalvę kartu su kitomis tituluotomis savo tautietėmis Edita Pučinskaite ir Diana Žiliūte.
R.Polikevičiūtė iškovojo sidabro medalius 1994 ir 1996 metų pasaulio pirmenybėse, 2000 metais bronzą, o reikšmingiausią titulą pelnė 2001 metais.
Tada pasaulio čempionate, būdama 30-ies, ji iškovojo auksą plento lenktynėse, ant garbės pakylos užlipusi drauge su E.Pučinskaite, pelniusia sidabrą, ir tituluočiausia visų laikų pasaulio pirmenybių dviratininke prancūze Jeannie Longo.
Tais pačiais metais R.Polikevičiūtė buvo išrinkta geriausia Lietuvos metų sportininke.
Asmeniniame gyvenime seserų Polikevičiūčių kelias nusidriekė į Rusiją.
Rasa ištekėjo už 1988-ųjų olimpinio dviračių treko vicečempiono Nikolajaus Kovšo, o Jolanta už 1980-ųjų olimpiados dviračių treko čempiono Viktoro Manakovo.
„Mūsų tėtis vis nenorėdavo, kad ištekėtume už rusų, – prisiminė R.Polikevičiūtė. – Mums buvo po 21 metus, kai tėtis vis sakydavo: „Ne, netekėkite už rusų.“ Bet paskui jis pasakė: „Tebūnie. Tik anūkai turi kalbėti lietuviškai.“ Mes jam atsakydavome, kad „kaip jie nekalbės, jei mes esame lietuvės.“
Kiek vėliau R.Polikevičiūtė išsiskyrė su N.Kovšu ir ištekėjo už Rusijos dviračių sporto žvaigždės Viačeslavo Jekimovo – tris olimpinius aukso medalius iškovojęs dviratininkas dabar yra Rusijos dviračių sporto federacijos prezidentas.
J.Polikevičiūtės vyras V.Manakovas mirė dėl infekcijos prieš trejus metus, bet 51 metų lietuvė liko gyventi Sankt Peterburge. Abi seserys turi po du vaikus.
„Mano Artūrui 29 metai, jis idealiai kalba lietuviškai, baigęs pradinę mokyklą lietuviškai ir net šneka su panevėžietišku akcentu. Jolantos Viktoras (29 metų Viktoras Manakovas treko varžybose atstovavo Lietuvos, paskui Rusijos rinktinei, kol prieš kelerius metus baigė karjerą) irgi mielai kalba lietuviškai.
Jaunesnieji – manoji Ariana ir Jolantos Maksimas – mažiau buvę Lietuvoje, bet tarpusavyje kalbamės lietuviškai. Aišku, akcentas yra, nes jie rečiau būna Lietuvoje. Bet jiems patinka pasikalbėti lietuviškai, ypač kai nori, kad kažkas nesuprastų – Ispanijoje, Tailande ir Rusijoje. Jie nesimokė lietuvių kalbos, bet džiaugiasi, kad ją išmoko natūraliai“, – pasakojo R.Polikevičiūtė.
Baigusi karjerą 2008 metais, R.Polikevičiūtė dėmesį sutelkė šeimai, dabar jos svarbiausias rūpestis yra trylikametė moksleivė Ariana Polikevičiūtė.
Buvusi pasaulio čempionė neslėpė, jog jos vyro aukštos pareigos suteikė ir jai galimybę gyventi laisviau. Ji gali sau leisti nedirbti ir dažnai keliauti. Taigi atsakyti, kur yra tikrieji jos namai, nėra taip paprasta.
„Sunku pasakyti. Kai gyvenu Rusijoje, save regiu kaip šimtaprocentinę Rusijos gyventoją, kai būnu Lietuvoje – esu šimtu procentų lietuvė iki gyvos galvos, – interviu 15min kalbėjo R.Polikevičiūtė. – Kai nuvažiuojame į Ispaniją ir ten būname kelis mėnesius – priprantame prie jų mentaliteto ir gyvenimo būdo – tada jau patys gyvename lyg ispanai.
Aišku, abi su Jolanta širdyje labiausiai jaučiamės lietuvės. Juk mes užaugome Lietuvoje, čia susiformavo mūsų mentalitetas, pasąmonėje esame lietuvės.
Kai kurie lietuviai yra priėmę kitų šalių pilietybes, bet mes niekada nesikreipėme dėl Rusijos paso. Turime lietuviškus pasus ir kasmet pasirūpiname leidimais gyventi Rusijoje. Kasmet pratęsiame tuos leidimus, nors ten stebisi – sako, jog ateiname to paties jau trečią dešimtmetį.
Meilė savo šaliai yra išlikusi, ji tokia nuo pat vaikystės, nors kartais pasitaiko apmaudžių akimirkų – kai atvykstame į Lietuvą, mums sako, kad esame ne lietuvės. Rusijoje kartais pasako: „pala, jūs gi ne rusės, jūs – lietuvės.“ Rusijoje, kai tenka parodyti lietuvišką pasą, žmonės žiūri palankiai, jie laiko mus europiečiais. O Lietuvoje kartais sako: „O, atvažiavo rusės.“ Bet kokios mes rusės? Mes esame lietuvės, bet turime leidimus gyventi Rusijoje, nes gyvenimas taip susiklostė, kad ištekėjome už rusų. Bet mūsų vaikai kalba lietuviškai, jie turi lietuviškus pasus.
Mes esame tarsi pasaulio piliečiai. Man pačiai atrodo, kad aš myliu visus žmones.“
„Į pasaulį atėjo bėda“
Tačiau pati R.Polikevičiūtė gyvena šalyje, kurios mylėti civilizuotas pasaulis nebegali.
Kai vasario 24 dieną Rusijos kariuomenė įsiveržė į Ukrainą ir pradėjo ten brutalų karą, nuo Kremliaus karių bombų ir kulkų, anot Jungtinių Tautų, jau žuvo bent 2729 civiliai. Nerimaujama, jog aukų Ukrainoje skaičius yra gerokai didesnis. Daugiau nei 5,3 mln. Ukrainos gyventojų buvo priversti tapti karo pabėgėliais ir palikti savo šalį.
„Į pasaulį atėjo bėda. Ji palietė ne tik ukrainiečius, rusus, bet ir visus kitus – visą pasaulį“, – sakė R.Polikevičiūtė.
Ji teigė stebinti įvykius ir matanti pasaulio reakciją į karą Ukrainoje iš skirtingų pusių, nes ir pastaraisiais mėnesiais daug keliavo.
„Kuo arčiau Ukrainos ir Rusijos, – tuo viskas aršiau. Kuo toliau, tuo ramiau – Belgijoje ir Ispanijoje mažiau apie tai kalbama. Ten žmonės reaguoja panašiai, kaip mes anksčiau reaguodavome į karą Sirijoje, Libijoje ar buvusioje Jugoslavijoje.
Neseniai porą savaičių buvau Lietuvoje – toks vaizdas, kad visur kabo Ukrainos vėliavos. Latvijoje tas pats, galbūt ir Estijoje – ten nebuvau.
Kai Belgijoje viešėjau savaitę, pastebėjau gal tik vieną vėliavą, Katalonijoje, kur mes būname Ispanijoje, – nieko. Kuo toliau – tuo mažiau žmonės išgyvena“, – sakė R.Polikevičiūtė.
Ji įsitikinusi, kad Lietuvos žmonėms daug labiau rūpi įvykiai Ukrainoje nei Rusijos žmonėms.
„Kad vyksta karas, labiau pamačiau Lietuvoje. Rusijoje viskas vyksta savo eiga, kaip anksčiau, – pasakojo R.Polikevičiūtė. – Kalbama, kad ten trūksta cukraus ar grikių, bet tai nėra tiesa, juk pati einu į parduotuvę. Aišku, nežinau, kaip kituose Rusijoje miestuose, bet Maskvoje ir Sankt Peterburge dėl sankcijų niekas pernelyg nepasikeitė. Tik per televiziją dažniau kalba apie tą situaciją. Bet žmonės dirba savo reikalus, pernelyg neaptarinėja. Rusijoje tai mažiau matyti.“
Subombarduoti gražuoliai Ukrainos miestai, apgriauti didžiausių miestų namų kvartalai ir užminuoti keliai kaimuose, žudynės Bučoje, Ukrainos moterų prievartavimai, apie 200 per karą žuvusių vaikų ir beribis artimųjų netekusių ukrainiečių skausmas – visa to paprastas Rusijos gyventojas nemato ir negirdi.
Net R.Polikevičiūtė, turinti galimybę skaityti ir žiūrėti laisvą Lietuvos ar Ispanijos žiniasklaidą, daug dalykų regi per Kremliaus propagandinių žiniasklaidos kanalų ekraną. O iš ten sklinda ne karas, o „speciali gelbėjimo operacija.“
Buvusi pasaulio čempionė pripažino – jai vis sunkiau atsirinkti, kas sako tiesą, o kas meluoja.
„Kiekvienoje šalyje žmonės skirtingi. Ne visi juk nori kariauti. Aš žiūrėdama televiziją suvokiu, kad vyksta kažkas baisaus, bet aš nesuprantu, kodėl – man atrodo, kad Rusija ir Ukraina tarsi viena šalis, tarsi broliai, – krimtosi R.Polikevičiūtė. – Tačiau tarp jų įvyko toks dalykas: brolis šaudo į brolį. Aš nesiimu teisti, kas teisus, o kas ne, nes pati nežinau: žiūri vienus – kalba vienaip, žiūri kitus – kalba antraip. Bet kol pats šimtu procentų nematei, kaip gali teisti?
Man beprotiškai gaila žmonių. Visų žmonių: civilių, Ukrainos karių, Rusijos karių. Rusijoje „Azov“ kariai vadinami fašistais, bet man jie vis tiek yra motinų sūnūs. Nenormalu, kad kažkas turi lįsti į rūsius, slėptis nuo bombų. Nenormalu, kad ir ramiai gyvenę jauni vaikinai turi eiti į karą.“
Karas baisu, bet kodėl vyksta – neaišku
Dviem karais numalšinta Nepriklausomybės siekusi Čečėnija, Kremliaus režimo pasiuntiniai Moldovos Uždniestrėje, iš Sakartvelo išplėšta Abchazija ir Pietų Osetija, Ukrainai priklausančio Krymo aneksija ir nuo 2014 metų vykdomas karas Rytų Ukrainoje – V.Putino valdoma Rusijos letena užgrobia vis daugiau žemių, atima vis daugiau režimui prieštaraujančių žmonių gyvybių.
Tačiau dauguma Rusijos žmonių tiki Kremliaus pučiamais miglotais pretekstais arba tiesiog nesupranta karų priežasčių. Neaiškios jos lieka ir R.Polikevičiūtei.
„Suprantu, kad įvyko kažkas neapskaičiuojama. Aš ir Jolanta galvojame apie priežastį, kodėl tai įvyko. Bet mes nežinome. Gal ją išgirdę, viską suvoktume? – kalbėjo R.Polikevičiūtė. – Kodėl žmogus nusprendė įeiti į kitą šalį? Jam per mažai savo šalies? Gyvenime tuo nepatikėsiu. Skristi iš Maskvos į Vladivostoką reikia 12 valandų. Kam dar daugiau teritorijos? Aš nepatikėsiu.“
Dėl karinių veiksmų palikdama atsakomybę V.Putinui, didelė Rusijos visuomenės dalis netiki, kad galėtų ką nors pakeisti. O kita dalis ir nenori.
„Paprasti Rusijos žmonės nėra kariaujantys, jie nėra kerštingi, – teigė R.Polikevičiūtė. – O kas įvyko politikoje, aš nesiimu teisti. Aš ne politikė, aš tik žinau, kad į pasaulį atėjo bėda, o žmonės turi kuo greičiau išspręsti, nes nežinia, kas iš viso įvyks su mūsų žeme. Aš nesiimu teisti nei rusų, nei ukrainiečių, nesu gyvenusi Ukrainoje ir nežinau, ar ten yra fašistų, ar nėra. Nesuprantu ir rusų, kodėl jie tai padarė. Gal turėjo labai svarią priežastį? Aš nežinau, bet vieno kraujo žmonės žudo vieni kitus. Tai yra bėda.“
„Sankcijos gal ir turi būti, bet jos nelabai gerai“
Rusija į Ukrainą įsiveržė vasario 24 dieną, siekdama pavergti kaimyninę šalį, o pastaruoju metu pasirodė daug įrodymų apie rusų karių vykdomus karo nusikaltimus - civilių žmonių žudynes, prievartavimus, turto grobimus.
Lietuvoje ir dar dešimtyje kitų šalių pradėti tyrimai dėl karo nusikaltimų, o Vakarai tiekia ginkluotę Ukrainai, kad ji galėtų apsiginti nuo agresoriaus.
Tuo pačiu metu Rusijai nuosekliai griežtinamos sankcijos - šiuo metu Briuselio kabinetuose ruošiamas šeštasis sankcijų paketas.
Kremlius atsako dar siaubingesniais grasinimais, bet paprastas Rusijos gyventojas sankcijų svorio pernelyg nejaučia, – teigė R.Polikevičiūtė.
„Kitiems rusams užsivėrė oro erdvės, jiems tapo sudėtinga keliauti, – pasakojo ji. – O mes turime lietuviškus pasus arba leidimus gyventi Rusijoje. Aš sankcijų nepastebiu, bent kol kas.“
Sankcijas labiau turėtų pastebėti R.Polikevičiūtės vyras V.Jekimovas. Pirmą olimpinį auksą laimėjęs dar su SSRS treko rinktine 1988 m. Seule, karjeros brandos laikotarpiu jis iškovojo aukso medalius 2000 ir 2004 m. olimpinėse žaidynėse dviračio plento lenktynėse laikui.
Po karjeros, per kurią net 15 vasarų veržėsi „Tour de France“, dirbęs turtingų dviračių sporto komandų „RadioShack“ ir „Katiuša“ vienu vadovų, dabar 56 metų maskvietis šeštuosius metus vadovauja Rusijos dviračių sporto federacijai.
Beveik visų sporto šakų tarptautinės federacijos pritaikė sankcijas šalies agresorės sportui, tad ir dviračių pasaulio ir Europos pirmenybėse negali startuoti Rusijos rinktinės.
Tačiau pavieniai Rusijos dviratininkai, atstovaujantys užsienio klubams, vis dar gali varžytis tarptautinėse lenktynėse.
„Sportas visada buvo taikos pasiuntinys. Aš nelabai sutinku, kad jie negali varžytis. Gal sankcijos ir turi būti, bet sankcijos ir pačiai Europai nėra gerai.
Sportas juk tai, dėl ko karai sustodavo. Sportininkai yra paprasti žmonės. Aišku, negali sakyti, kad sportas ne politika, sportas yra politika, bet gal dalyvaudami jie (Rusijos sportininkai) būtų nešę taikos žinią“, – svarstė R.Polikevičiūtė.
Pati ji toliau ketina riedėti įprastais takais gyvenimo, kurio didžioji dalis bėga Rusijoje rūpinantis šeima, keli mėnesiai gyvenant Ispanijoje ir kelios savaitės Lietuvoje: „Namai bus ten, kur jausiuosi gerai. Pas mamą man būna gerai, Panevėžyje atrodo, kad būčiau ir būčiau, niekada neišvažiuočiau. Bet ir Ispanijoje saulė, šilta, žmonės gyvena pagal siestos ritmą, ten irgi nebūtų blogai. Maskvos nemėgstu tik dėl spūsčių, Arianą į mokyklą reikia vežti.
O širdyje ir toliau jaučiuosi lietuve.“
Ji nežino, kaip, bet tiki, kad taika kažkokiu būdu ateis.
„Kai bombos pradėjo kristi, aš nesupratau, kokiu pretekstu, bet buvau įsitikinusi, kad greitai viskas baigsis, nes pasaulyje kažkas įsiterps ir viską išspręs.
Galvojau, gal kai rusai sutiks su ukrainiečiais, jie pasakys: „Kokia nesąmonė, kodėl mes šaudome vieni į kitus? Mes gi broliai, – kalbėjo R.Polikevičiūtė. – Bet atėjo kažkokie viduramžiai, kažkoks akmens amžius, jei žmonės šaudo vienas į kitą.
Kaip bebūtų, aš esu lietuvė, o ten rusai ir ukrainiečiai – jie turi spręsti savo problemas. Aš galiu jiems padėti, kartais mus aplanko ir ukrainiečiai, visada „prašom“, kuo galiu, visada padėsiu.“
