Lietuvos neįgaliųjų sporto pradžia
Pirmieji negalią turinčių žmonių sambūriai kūrėsi aplink Raseinius. 1970 m. Aldonos Račkauskaitės, Elės Griciūtės, Rimos Aidukaitės ir Aldonos Žilevičiūtės-Černevičienės iniciatyva buvo įsteigtas „Draugystės“ būrelis, nuo kurio pradėjo formuotis asmenų su negalia bendruomenės. Ši neoficiali organizacija rūpinosi laikraščio „Draugo žodis“ platinimu. Leidinys buvo perrašinėjamas ranka į plonus sąsiuvinius ir siunčiamas visiems pažįstamiems negalią turintiems žmonėms. Šie laikraštį vėl perrašydavo pridėdami asmeninių žinučių, kvietimų susitikti ir siųsdavo jį toliau. Taip nedideli draugų susiėjimai išaugo į vietinius renginius bei mėgėjiškas sportines varžybas.
„Vienas pirmųjų diplomų, kuriuos turiu namie, yra už greitą sagos įsiuvimą. Vėliau prasidėjo ir kitos rungtys: šaudymai iš lanko, svarmenų kilnojimas, espanderių tempimas, važiavimas trasoje. Vis bandydavome ką nors kopijuoti.“
Ankstyvasis sportas
1985 m. iš būrelio išaugus sporto klubui tuo pačiu pavadinimu „Draugystė“, buvo suvienyti potencialiai profesionalūs negalią turintys sportininkai. Nuo čia prasidėjo ir Irenos pirmieji tarptautiniai startai. 1987 m. Brno, Čekijoje, „Para Athletics Grand Prix“, sportininkė, važiuodama 10 km rungtyje, tarp beveik dviejų dešimčių dalyvių užėmė antrąją vietą. Visgi iškovota pergalė nebuvo tokia lengva. Vežimėlis, kuris buvo pagamintas Irenai, neatitiko tuometinių sportinių standartų. „Jeigu dabar maratoninis vežimėlis sveria kažkur apie keturis kilogramus, tai maniškis svėrė gal apie trisdešimt. Ir tam tikrais momentais buvo taip, kad į kalną jau nebuvo jėgų čia su tuo tanku važiuoti, tai tiesiog pirštais per asfaltą stūmiesi. Šitokių vežimėlių, kokie yra dabar, net svajonėse nebuvo,“ – įspūdžiais dalijasi Irena.
Kilometrai
„Vėliau, atsiradus norui važinėti maratonus, Šiauliuose mums pradėjo gaminti vežimėlius, kurie jau šiek tiek atitiko tai, ką pasaulyje buvome matę. Na, tie vežimėliai buvo šiek tiek geresni negu mano pirmasis. Su jais dalyvavome ir Tarptautiniame Maskvos Taikos maratone, kuriame užėmiau antrąją vietą. Važiuodama į maratonus galėjau išvykti į Šveicariją, Vokietiją, tai vėl kur nors, nežiūrint, kad tavęs laukia 42 kilometrai. O tam atstumui reikia ir pasiruošti… Dabar suskaičiuoju, kad treniruočių ciklas būdavo apie 15–20 tūkst. kilometrų per metus. Atrodo, kartais važiuoji, o tau jau žvaigždutės skraido dėl tokio pasiruošimo“, – su šypsena veide prisimena sportininkė.
„Pas mus invalidų nėra!“
Pasibaigus kiekvienai olimpiadai, po dviejų savaičių prasideda ir paralimpiada. Vis dėlto 1980 m., po Maskvos vasaros olimpinių žaidynių, paralimpinės buvo surengtos Nyderlanduose, Arnheme. Tuometinė TSRS valdžia atsisakė rengti paralimpiadą neigdama negalią turinčių piliečių egzistavimą šalyje.
Irena pasakoja, jog „niekas apie paralimpiadą net žinios nedavė. Nors, aišku, fiziškai buvom pasiruošę kaip kaimo vaikai, tačiau visiems tebuvo pasakyta, kad pas mus invalidų nėra. Deja, ir mes ten nepatekome. O bėgant laikui, reikalavimai tik kilo.“
Atėjimas į profesionalų sportą
Irena Perminienė geriausiai žinoma kaip lengvaatletė rutulio stūmimo rungtyje. Nors teko išbandyti pačių įvairiausių sporto šakų: nuo rankų lenkimo iki sėdimojo tinklinio, rutulys Irenos rankose atsirado ne be priežasties. Besitreniruodama Maskvoje, sportininkė atlikinėjo testus, kurių metu buvo stebima, kaip dirba raumenys, koks širdies ritmas, kvėpavimas. „Po testų man buvo pasakyta, jog tu, pagal savo sudėjimą, gali stumdyti rutulį. Ir iš čia atsirado tas rutulys“, – pasakoja sportininkė.
Save ji prisimena kaip itin judrų vaiką – sportas jai visada kėlė susižavėjimą. Dar prieš patenkant į avariją, 12-metei Irenai buvo leista lankyti sporto mokyklą. Jau tada mokytojai pastebėjo, kaip puikiai jai sekasi sporte – tokius kelialapius į sporto mokyklas gaudavo ne kiekvienas. Tačiau po autobuso avarijos Irena nueiti į mokyklą taip ir negalėjo – buvo pažeistas stuburas. Vis dėlto sportinis noras viduje išliko. Lengvaatletė prisimena, kad rungiantis būrelyje „būdavo espanderį kažkas ištraukė keturis, na, aš pabandysiu penkis. Nepavyko penkis – namuose ir pumpuoju, pasiėmus tą espanderį, kad kitą kartą penki išeitų.”
„Išvažiavai pasivažinėti?“
Vis dėlto aplinkiniai į Ireną, kaip į sportininkę, ne visada žiūrėjo rimtai. 8-ajame bei 9-ajame dešimtmečiuose tik pradėjus formuotis žmonių su negalia sporto infrastruktūrai Lietuvoje, negalią turintys asmenys dažnai buvo matomi kaip bejėgiai, o sportas tik kaip pramoga, žaidimas. Irena prisimena, kad, važiuojant į pirmuosius maratonus ir jiems besitreniruojant, vietiniai gyventojai kiek nuvertindavo sportininkę, klausdami: „Na, išvažiavai pasivažinėti?“ Tačiau po vieno iš maratonų pasirodžius antraštei, kad dalyvavau, kad laimėjau, ta pati močiutė, kuri klausdavo: „Na, išvažiavai pasivažinėti?“ – jau sakydavo: „Tai jau į treniruotę važiuoji, ar ne?“ Žmonių požiūris pasikeisdavo, kai jiems jau pasidarydavo įdomu, kai jau ką nors laimėdavau“, – pasakoja ji.
Net ir šeimos palaikymas, įvertinimas atėjo ne iš karto. Buvusi sportininkė prisimena, kad „kartą grįžus iš varžybų dar ryte miegojau labai giliai, o langas buvo atdaras. Girdžiu, mama sako: „Nešūkaukit, Irena iš varžybų grįžo.“ Ir tada jau pajutau, kad yra supratimas, jog tai yra ne taip paprasta. Čia ne ekskursija, ne šiaip į Turkiją išvažiavau pailsėti.“
„Kam reikalingos problemos?“
Kalbėdama apie požiūrį į žmones su negalia, Irena patvirtina, kad supratimo trūko net ir institucijose, besirūpinančiose negalią turinčiais sportininkais: „Kai pradėjau dalyvauti tarptautinėse varžybose, turėjau išsireikalauti, jog mane į jas vežtų. Bet kartą vienas iš Neįgaliųjų sporto federacijos funkcionierių man tiesiai į akis pasakė: „Irena, o kodėl mes tave turim imti? Tave imti, tavo vežimėlį vežti? Tavo stūmimo kėdę vežti? Padėti tau tašę nešti? Aš geriau paimsiu tą žmogų, kuris pats tašę pasineš.“ Tai ir rodo kitų požiūrį – kam reikalingos problemos?“
Rankų lenkimas
Nors Irenai reikėjo nemažai pasiekti, kad susilauktų pripažinimo Lietuvoje, sportininkė nepasidavė ir laurus skynė ne tik skirtingose varžybose, bet ir skirtingose sporto šakose. Viena iš neįprasčiausių – rankų lenkimas. Irena pasakoja, jog šis sportas patraukė ne be priežasties: „<…> buvo 97-ieji metai, rutulio stūmime buvau trumpam nustojusi dalyvauti. O rankų lenkime man patiko todėl, kad nebuvo jokios atskirties. Rungtyje, taip, tu turi negalią, bet treniruotėse, stovyklose, važiavimui į varžybas – jokios atskirties. Visi kartu. Ne taip, kad vienur neįgaliųjų sportas, kitur sveikųjų sportas. Ir taip man buvo, ko gero, pirmą kartą gyvenime, kad būčiau su tokia kompanija.“ Nuo 1998 m. iki 2002 m. Irena rankų lenkime tapo keturis kartus Europos, penkis kartus pasaulio čempione, o 2003 m. laimėjo ir rankų lenkimo pasaulio čempionatą tarp sveikųjų moterų.
Aplinka
Visgi nesusipratimų, pradėjus važiuoti į rankų lenkimo rungtynes su kitais komandos nariais, irgi būta. Sportininkė pasakoja, jog, keliaujant į vienas varžybas, dalis komandos nežinojo apie žmonių, turinčių paraplegiją, fiziologiją ir gyvenimo specifiką: „Skrendant į Egiptą, įlipame į lėktuvą ir iškart klausiu: „Treneri, kur čia tualetas?“ Išlipame iš lėktuvo: „Treneri, kur čia tualetas?“ Vėl į tą tualetą… Paskui buvo vienas toks stambus vyrukas, per šimtą dešimt kilogramų sveriantis, sako: „Kas čia yra, Irena, jums pilvą paleido?“ O žmogus nieko nežino apie mūsų specifiką. Na, paskui aš jau galvoju: „Neisiu čia kiekvienam aiškintis.“ Todėl pasikvietėm trenerį į kambarį. Paaiškinome, kad mes turime tokių problemų. Kad mums yra svarbu apsidrausti, kad būtų patogu tiek mums, tiek jums… Na tai treneris, matyt, visus surinko ir papasakojo. O rytoj žiūrim – jau visa kompanija pasikeitus kažkokia: „Ten, už kampo tualetas! Irena, gal palydėt tave?“ Atrodo, pasaulis aukštyn kojom apsisuko! Čia mes labai gerą žingsnį padarėme.“
Nugalėti negalią…
Vis dėlto Irena pabrėžia, kad kalbėti apie tokius dalykus ne kiekvienas gali: „Kiek tu nugali savo negalią, niekas nenori kalbėti. Tu gali būti didžiausias pasaulio čempionas – nepabėgsi nuo savo paralyžiaus, nuo visokiausių fiziologinių dalykų, kas yra labiausiai žeidžiantis dalykas. Tai čia ne bet kuris žmogus gali tokį dalyką išgyventi, su tuo susitaikyti arba susikurti tokią aplinką, kad į tai nebūtų kreipiama dėmesio. Nugalėti įrankį – tai tik pusė darbo. O nugalėti save, nugalėti savo ligos turinį, prisiminus ir visas keliones, į kurias reikėdavo važiuoti. Reikėjo tiesiog perlipti per save“, – pasakoja ji.
Pasak Irenos, itin svarbu susikurti tokią aplinką, kurioje būtų patogu tau pačiam. Ir tai apima ne tik erdvę, kaip ji pritaikyta, ar joje yra tau būtini daiktai. Ypač svarbūs yra žmonės, kurie supa, tačiau ir jų supratimas ateina pamažu: aiškinant, pasakojant ir kalbant ne tik patogiais klausimais, bet ir tais, kurie yra esminiai, dažnai labiausiai neraminantys.
