Tačiau kitą dieną 20-metė sportininkė vis dėlto dar sumanė dalyvauti paskutinėse jojimo rungties varžybose. Čia vėl neapsieita be nemalonumų – ji nukrito nuo žirgo ir greitosios pagalbos automobiliu buvo nugabenta į ligoninę.
„Ji ne tik nesusikalbėjo su žirgu, bet šis, matyt, įpykęs dar kanopomis skėlė į šalmą. Beje, jis buvo pirktas prieš Londono olimpines žaidynes ir kainavo apie 1 000 litų. Kadangi šalmas buvo naujutėlaitis, tai jam taip pat nieko neatsitiko“, – sako sportininkės treneris Henrikas Eismontas.
Tad viskas baigėsi laimingai. Nelaimė atsitiko sekmadienį, o antradienį valingoji sportininkė jau atėjo į treniruotę.
Gintarė – pasaulio keturkovės (be jojimo) jaunių čempionė. Tačiau didžiausias pripažinimas atėjo per Londono olimpines žaidynes, kai kaunietė galutinėje įskaitoje buvo 12-a. Dabar sportininkė jau pradėjo naująjį sezoną ir kitąmet vasario pradžioje jos lauks rimtas egzaminas – atvirasis Vengrijos žiemos čempionatas, o mėnesio pabaigoje Amerikoje prasidės Pasaulio taurės pirmo etapo varžybos.
„Sezonas rodo, kad jam esu deramai pasirengusi. Truputį pakeitėme fechtavimosi techniką, darau mažiau klaidų nei anksčiau. Lietuvos čempionatui specialiai nesirengiau, rungtyniavau po atostogų, tai buvo mano kontrolinis startas. Stengiausi pajusti varžybų dvasią“, – sakė mūsų šalies sporto vadovų Londono olimpinių žaidynių atradimu vadinama mergina.
- Gintare, ar gerai atsigavai po olimpinių žaidynių?
- Man olimpinės žaidynės buvo lyg sapnas, jaučiausi tarsi pačioje gražiausioje pasakoje. Dar ir dabar akyse ryškios spalvos, nuostabus oras, nepakartojama kova su pasaulio elito penkiakovininkėmis. Sugrįžus į namus, nebuvo kada ilsėtis. Laukė pasaulio jaunimo čempionatas. Jame užėmiau 11-ąją vietą.
Tam įtakos turėjo didžiulis nuovargis, nes visus metus reikėjo rungtyniauti su suaugusiomis penkiakovininkėmis, dalyvauti visose Pasaulio taurės etapų varžybose ir išlaikyti gerą sportinę formą.
Įskaitant pusfinalius ir finalus, varžybų per metus buvo labai daug. Man, jaunai sportininkei, prisijungus prie suaugusiųjų elito, kaustė fizinis ir psichologinis krūviai.
Po olimpinių žaidynių euforijos per pasaulio jaunimo čempionatą (iki 21 m.) buvo sunku susikaupti, galvojau, na, ir duosiu savo bendraamžėms. Tačiau taip daviau, kad net nepatekau į dešimtuką... Pasimokiau iš klaidų ir nenusimenu – kitais metais dar galėsiu dalyvauti jaunimo grupėje ir bus proga reabilituotis.
- Kiek metų jau draugauji su šiuolaikine penkiakove?
- Nuo 2007 metų. Mane treniravo Vidmantas Vaičaitis, o dabar tobulina H. Eismontas. Aštuonerius metus lankiau plaukimo pratybas, per vienas plaukimo varžybos trenerė Vilma Kučikienė pasiūlė išbandyti jėgas šiuolaikinėje penkiakovėje. Pasidomėjau, kokios penkios rungtys sudaro penkiakovę. Kai išgirdau, kad yra ir bėgimas, kategoriškai atsisakiau būti penkiakovininkė.
Tačiau tuo metu man jau buvo pabodęs plaukimas ir vis dėlto nutariau išbandyti naują sporto šaką. Atėjau ir pasilikau.
Šeimoje esu vienturtė dukra. Mano mama Asta Jasevičiūtė-Venčkauskienė lankė pramoginius šokius. Ji mane vedė ir į šokių, ir į baleto grupes, bet niekur neprigijau. Buvo ne ta atmosfera, ne tie draugai... Mūsų šeimoje sklando sportinė dvasia.
- 2009 m. gydeisi sunkią traumą, ar nekilo noras mesti sportuoti?
- Ne, nekilo, nors ir teko gydytis vienus metus. Gerai pailsėjau, supratau, kad šiuolaikinė penkiakovė – tai mano sporto šaka. 2010 m. per Europos jaunių čempionatą pelniau bronzos medalį, Singapūre per I pasaulio jaunimo olimpines žaidynes užėmiau šeštąją vietą. 2011 m. jau pradėjau rungtyniauti su moterimis.
- Kas tave taip įkvėpė per Londono olimpines žaidynes, juk pačios pirmosios rungtys tau nieko gero nežadėjo?
- Penkiakovininkių varžybose su viena iš sportininkių buvome pačios jauniausios. Labai padėjo didžiulis artimųjų, draugų palaikymas. Žaidynėse debiutavau, nepretendavau į aukštą vietą, todėl nebuvo ko prarasti, nesijaudinau. Viską dariau ramiai, be jokios įtampos ir streso. Galvojau, kad tai – ne mano lygio varžybos, bet, jeigu jau patekau į olimpines žaidynes, iš visų jėgų reikia stengtis parodyti viską, ką galiu.
- Iki Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių per ketverius metus sukaupsi didelę patirtį. Gal planuoji užimti ir prizinę vietą?
- Apie tai stengiuosi negalvoti. Paprastai būna taip – kuo daugiau nori, tuo mažiau gauni. Galiu tik planuoti, kokį rezultatą galiu pasiekti plaukimo ir bėgimo varžybose. Fechtavimas? Viskas priklausys nuo to, kaip išsimiegosiu, kokia bus psichologinė įtampa. Jojimas? Daug kas priklauso nuo žirgo, jeigu su juo susikalbėti – nenumes.
Pastaruoju metu ypač pamėgau jojimą. Turiu gerą trenerį Romą Jakutį, jis mane moko jojimo paslapčių Marvelės žirgyne. Anksčiau ši sritis man buvo kančia, labai bijojau žirgų.
Prie kiekvienos rungties reikia priprasti, ją pamėgti. Žirgai – labai mieli, turi charakterį – ir pažaidžia, ir pasistumdo. Su jais stengiuosi pasišnekėti, duodu cukriuko. Tačiau per Lietuvos čempionatą su žirgu nesutariau ir jis užpykęs mane numetė.
- Kuri penkiakovės rungtis tau sunkiausia?
- Fechtavimas. Sunku persilaužti, suprasti šios sporto šakos psichologiją, ištverti. Mane mama vadina „spirga“, nes negaliu nusėdėti vietoje. Treneris man taip pat nuolat kala į galvą, kad reikia išlaukti, ištverti, o aš to negaliu – pirmyn ir viskas. Per tą skubėjimą fechtuodamasi ir pridarau klaidų.
- Neakivaizdiniu būdu studijuoji M. Romerio universitete, ar nuo sporto nenukenčia mokslas?
- Esu pirmakursė, atvažiuoju tik į sesijas. Nėra lengva krimsti lavinimo pagrindus – ekonomiką, filosofiją, teisės istoriją, lietuvių kalbą. Rimtesnis mokslas prasidės antrame kurse. Mano specialybė – teisė ir muitinės veikla. Ją pasirinkau dėl to, kad priklausau krašto apsaugos savanoriams.
- Gal ir tavo draugas – penkiakovininkas?
- Ne, jis karatė atstovas, priklauso mano palaikymo komandai. Joje – ir mano mama. Mūsų, penkiakovininkų, komanda labai draugiška, esame kaip viena šeima. Jeigu reikia pagalbos – skambinamės ir vieni kitiems padedame.
