Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė kirtusi finišo liniją dar nubėgo kokius dešimt metų, galbūt susipainiojusi, galbūt nenorėdama sustoti, o galbūt siekdama pasimėgaudama paskutinį kartą.
Taip baigėsi ilga, titulais nusagstyta 160 cm ūgio atletės olimpinė kelionė.
Paauglystės metais, suvokusi, kad nepasieks visų svajonių plaukime, nors buvo Lietuvos čempionė, ji perėjo į šiuolaikinę penkiakovę 2002 metais ir po kelerių metų pasirodė elitinėse varžybose.
Pasaulio ir Europos pirmenybėse, planetos taurės finaluose ir etapuose Laura yra laimėjusi kelias dešimtis medalių, tarp kurių yra pasaulio auksas asmeninėse varžybose (2015 m.) ir keturi Europos čempionės titulai.
Tačiau viršūnė penkiakovės varžybose yra olimpinės žaidynės, o ten L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė iki šiol yra daugiausiai pasiekusi Lietuvos olimpietė moteris. 2012 metų jos laimėtas olimpinis auksas lieka paskutiniu mūsų šalies aukščiausios prabos medaliu, o 2021 metais Tokijuje Laura vienintelė iš lietuvių lipo ant garbės pakylos, iškovojusi sidabrą.
„Fenomenas, – apie ją sakė kita sekmadienį startavusi ir 7 vietą finale užėmusi Lietuvos penkiakovininkė Gintarė Venčkauskaitė. – Ji tituluota visais įmanomais titulais, olimpinėse žaidynėse trūko nebent bronzos medalio.
Tai žmogus iš didžiosios raidės. Lenkiu prieš ją žemai galvą, daug galima pasisemti. Jos stiprybė, charakteris ne kartą padėdavo, ypač kai pačiai trūkdavo jėgų. Kai sunku, ji sugeba atsistoti ir taria savo: „Aš visus užkariausiu“.
Karalienės karūną ji visada nešiojo ir nešios."
Savo vyro, dviejų olimpinių medalių laimėtojo Andrejumi Zadneprovskio, palaikoma ir treniruojama 40-metė sportininkė pastaruoju metu startavo vis rečiau ir žaidynes pasitiko būdama 26-oje reitingo vietoje.
Pastaruoju metu ir tarp socialdemokratų politinėje arenoje pasirodžiusi penkiakovininkė Paryžiuje dar ketvirtadienį po pirmosios fechtavimo rungties užsiminė, kad nujaučia sportinės karjeros pabaigą, bet stipriai pasigrūmė ir penktosiose savo olimpinėse žaidynėse ( taip pakartojo lietuvišką Virgilijos Aleknos rekordą).
40-metė atletė šeštadienį dramatiškai prasibrovė į finalą, pademonstravusi šaltus nervus paskutinėje šaudymo serijoje ir pačiupusi paskutinį devintą bilietą A pusfinalyje.
Į finalą atsinešusi nelabai didelį kraitį (205 taškus) iš fechtavimo turnyro, sekmadienį ji solidžiai pasirodė ant žirgo, į sceną Versalio rūmų fone išleista iš treniruočių lauko maniežo tvarką prižiūrinčio kito olimpinio vicečempiono Edvino Krungolco, kuris teisėjavo ir šiose žaidynėse.
Viena numesta kliūtis (293 taškai) neleido ženkliai pagerinti pozicijų, kaip ir viena laimėta papildoma kova (2 taškai) fechtavimo atkrintamosiose, o 200 m plaukime vyriausia finalo dalyvė ir neturėjo realių galimybių palypėti aukštyn (261).
Paskutinę šaudymo ir bėgimo rungtį Laura pradėjo iš 16-osios pozicijos, žinodama, kad aukščiau daug erdvės pakilti nebėra.
Ji ir išsilaikė šioje pozicijoje tarp 18-os finalo atlečių, pasveikino 7 vietą užėmusią Gintarę Venčkauskaitę.
Paskui apie nujaučiamą karjeros finišą ir sukosi Lauros mintys po paskutinio Lauros starto olimpinėse žaidynėse.
– Apibūdinkite prašom, kaip šis finalas vyko jūsų akimis?
– Su vienu metimuku (užkliudyta kliūtimi) vėl pradėjau jojimo rungtį. Šiek tiek pasirinkau aktyvesnę taktiką jojant, bet man nepavyko. Net pyktelėjau ant savęs – kodėl vėl tą metimą padariau. Juk kiekviena sekundė svarbi. Kita vertus, buvo merginų, kurios krito (nuo žirgo), man bent pavyko taškų pasirinkti (293).
Plaukime buvau kiek lėtesnė, kokia sekunde, bet matyt nuovargis jau darė savo, neatsistačiau pilnai po vakar pusfinalio. Šįkart buvo sunkiau plaukti.
Bėgime tikėjausi mažesnio atotrūkio, bet žinojau, kad prieš mane yra stipriai bėgančių mergaičių, tad supratau, kad sunkiai užkilsiu kažkur aukštai.
Stengiausi pasimėgauti atmosfera, kiek lėčiau šaudyti, nors nepavyko vėl – kažkaip visus metus su šaudymu nesusidraugauju. Tačiau matyt ateina laikas. Yra pradžia yra ir pabaiga.
Tačiau džiaugiuosi, kad esu olimpinėse žaidynėse, Paryžiuje. Mano svajonė ir buvo sudalyvauti žaidynėse Paryžiuje, nesitikėjau, kad tiek ilgai dar sportuosiu. Ir džiaugiuosi, kad kovojau finale. Nežinau, ar kam dar pavyks pasiekti tiek būnant tokio amžiaus, o dar ir finale nelikau paskutinė (juokiasi). Tad labai džiaugiuosi.
Iš kitos pusės ir liūdna, nes jojimo rungtis buvo paskutinė.
Suprasti akimirksniu
- Per jojimą skaudžiai dužo Prancūzijos penkiakovininkės Marie Otezos viltis, jai kritus nuo žirgo ir pasitraukus iš arenos užsidengus veidą. Klaida jojime iš kovos dėl medalių eliminavo ir ispanę Laurą Heradią.
- Beje, penkiakovės finale varžėsi ir vokietė Annika Zillekens. Ji po pusfinalio graudžiai verkė, likusi iškart po L.Asadauskaitės-Zadneprovskienės, bet būdama pirma už brūkšnio gavo teisę startuoti, kai prastai pasijuto britė Kate French. A.Zillekens liūdnai pagarsėjo Tokijo žaidynėse dar Schleu pavarde, kai sudavė prieš startą sustojusiam žirgui, o kritikos liepsna taip nusirito, kad penkiakovėje jojimo rungtis keičiama kliūčių ruožu.
Aplankė liūdesys, paskutiniai potyriai.
Ir kitose rungtyse panašiai – galbūt tai mano paskutiniai potyriai gyvenime.
– Sakote „galbūt“. Esate nusprendusi, kada darysite sprendimą?
– Aš negalvoju, kad dar ketverius metus galiu traukti. Tačiau niekada nežinai, kaip susisuks protas, kartais būna, kad jis ima sakyti „aš noriu dar“ (juokiasi). Todėl ir sakau „galbūt“. Tačiau iš tiesų Los Andžele savęs neįsivaizduoju, tikrai ne.
– O kitose varžybose dar dalyvausite?
– Gal kažkiek pasportuosiu, jei bus noras ir sveikata. Tačiau jaučiu, kad ateina metas užleisti vietą jaunimui. Gintarė (Venčkauskaitė) pakankamai gerai startuoja, auga kitos mūsų mergaitės ir berniukai sportininkai. Ir taip ant manęs visi pyksta, sako „ką čia darai, kada pabaigsi“ (juokiasi, – red.).
– Galutinio taško nėra?
– Apie tai sužinosite vėliau. Tačiau šiai dienai galvoju, kad tai paskutiniai mano potyriai.
Džiugu buvo bėgti viską stebėti, matyti. Gal tik Londono žaidynėse buvo tokia pat puiki atmosfera, buvo tokia įsimintina diena.
– Ar kitas etapas bus politinėje arenoje?
– Žiūrėsime. Norėtųsi likti prie sporto, padėti sportui, gerinti situaciją sporte, kažką daryti sporto labui.
– Sakote, kad šios varžybos dovanojo jums daug džiugesio, bet apžvelgiant visą karjerą ir jūs džiuginote Lietuvą.
– Na, šiandien gal nepadovanojau didelio džiugesio (juokiasi). Tačiau smagu, šiandien mačiau lietuvius tribūnose, mūsų vėliavą. Labai miela.
Gerai, kad Gintarė daugiau nudžiugino, pateko į dešimtuką, galvojau gal dar aukščiau priartės, nors matėsi, kad pirmas penketas buvo sunkiai pasiekiamas. Reikėjo stebuklo, kartais staigmenų būna, bet ne šiandien.
– Penktą kartą dalyvavote olimpinių žaidynių finale. Ar galite apibūdinti, kiek kainavo pastangų visa jūsų ilga karjera?
– Sunkus, didelis darbas. Matau, kad visi stengiasi ir dirba, o laimi stipriausi. Nėra paprasta traukti tiek ilgai, 30 metų esu sporte, viršūnėje būti sunku. Reikia būti teisingai – ateina amžius.
Net Eliudas Kipchoge (maratono dukart olimpinis čempionas Paryžiuje nebaigė distancijos) vakar pasitraukė pusiaukelėje. Metų neapgausi. Vis tikiesi geriausio, bet žinau ir savo ribas. Nuojauta sako, kaip gali būti.
– Sakote, kad ateina laikas užleisti vietą jaunimui. Ar tarp jų gali būti jūsų ir Andrejaus dukra?
– Nežinau. Dukra labiau nori nesportuoti, o kažkuo kitu užsiimti. Ji mato, koks tai sunkus kelias, o mes sakyti, kad daryk taip ar anaip, negalime. Kelias tikrai sunkus. Jis mielas kelias, aš tikrai nesigailiu, sėkmingas smagus etapas, gera, kad dukra matė ir džiaugėsi bei liūdėjo po mano startų. O kaip bus, aš nežinau – pats vaikas turi pasirinkti.
