Teisė surengti pasaulinio masto sporto renginį 1936 m. Berlynui suteikta kaip savotiška kompensacija už prarastą galimybę organizuoti žaidynes dėl įsiplieskusio Pirmojo pasaulinio karo. Tokį sprendimą Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) priėmė 1931 m. pavasarį, kai Vokietija buvo sąlyginai demokratiška, o naciai dar tik siekė valdžios.
Po dvejų metų prie šalies vairo stojęs A. Hitleris nesirengė atsisakyti puikios progos išreklamuoti savo režimą pasaulio bendruomenės akivaizdoje. Tiesa, kai kurių šalių sporto federacijos, baksnodamos į fiurerio antisemitizmą ir karingą retoriką, kėlė protesto bangas bei ragino perkelti žaidynes į kitą valstybę. Visgi nacionalsocialistai sugebėjo įtikinti TOK, kad po didžiulio ekonominio nuosmukio atsigaunančią Vokietiją piktavaliai šmeižia visiškai be reikalo. Esą tai bus pati puikiausia ir geriausiai organizuota sporto šventė, kokią tik galima įsivaizduoti!
Rengdami žaidynes naciai negailėjo nei jėgų, nei pinigų. Per dvejus metus Berlyne išdygo naujutėlaitis Olimpinis stadionas, daug sporto kompleksų. Vokiečiams būdingas organizuotumas bei kruopštumas buvo sustiprintas dešimtimis tūkstančių paklusnių, režimo mobilizuotų darbo rankų. Atvykę TOK stebėtojai vienas per kitą gyrė pasirengimą ir nuveiktus darbus.
Tačiau buvo ir kita, neafišuojama medalio pusė. Berlyne valdžios nurodymu nukabinti visi antisemitiniai plakatai, o laikraščių redaktoriai bei partiniai funkcionieriai primygtinai raginti susilaikyti nuo bet kokių atviresnių, svetimšalius galinčių šokiruoti pasisakymų. Olimpinių žaidynių metu Vokietija turėjo atrodyti taikiausia valstybė pasaulyje. Iš esmės propagandai pavyko sukurti šią iliuziją.
Visi pamiršo faktą, kad likus vos keliams mėnesiams iki olimpiados Vokietijos sportininkams–žydams galutinai uždraustas dalyvavimas pirmenybėse bei šalies atstovavimas tarptautiniu mastu. Aukštų svečių netrikdė visur šmėžuojančios kariškos partinių smogikų uniformos, taip pat neseniai įvykęs Reino zonos remilitarizavimas, taip aiškiai pažeidžiant Versalio taikos sutartį.
Rugpjūčio 1 d. apie olimpinių žaidynių atidarymą sportininkams iš keturiasdešimt septynių šalių paskelbė pats fiureris. Į dangų paleista daugybė baltų taikos balandžių.
Trečiajame Reiche surengta olimpiada išgarsėjo bent dviem naujovėmis. Pirmoji jų – tiesioginė atidarymo transliacija per televiziją, antroji – Graikijoje uždegtos olimpinės liepsnos nešimo estafetė. Pastarąją idėją pasiūlė vokiečių sporto istorikas ir publicistas Carlas Diemas, kurio santykiai su nacių režimu buvo tai draugiški, tai gana įtempti. Kartais teigiama, kad estafetės idėja šovė į galvą ne C.Diemui, o vienam iš jo buvusių patarėjų, žydų kilmės archeologui Alfredui Schiffui. Šiaip ar taip, pirmoji olimpinio deglo nešimo estafetė surengta būtent nacistinėje Vokietijoje.
Beje, vienas olimpinių žaidynių atidarymo epizodas šiais laikais prisimenamas nenoriai. Kai kurių šalių sportininkai, tarp jų ir Prancūzijos, saliutavo tribūnoje stovinčiam A.Hitleriui pakeldami dešinę ranką.
Olimpinės žaidynės praėjo gana sklandžiai. Per keturiolika dienų išdalinti 129 medalių komplektai devyniolikoje sporto rungčių. Dideliam šeimininkų džiaugsmui absoliučioje medalių įskaitoje triumfavo vokiečiai (89 medaliai), antrąją vietą užėmė JAV (56), trečią – Vengrija (16).
Lietuva Berlyno žaidynėse nedalyvavo, nors mūsų krepšinio rinktinė tuomet buvo viena galingiausių pasaulyje ir galėjo pretenduoti į prizines vietas. Olimpinėse krepšinio pirmenybėse triumfavo amerikiečiai, futbolo – italai, rankinio – vokiečiai, imtynių rungtyse du aukso medalius iškovojo estų galiūnas Kristjanas Palusalu.
Geriausiu Berlyno olimpiados sportininku pripažintas keturių aukso apdovanojimų nusipelnęs juodaodis lengvaatletis iš JAV Jesse Owensas, dažnai vadinamas žmogumi, įsiutinusiu patį A.Hitlerį. Būtent dėl to 1936 m. olimpiada kartais juokais vadinama „Hitlerio – Owenso žaidynėmis“.
Netrukus po olimpinių žaidynių pasaulio žiniasklaidoje ėmė sklisti pasakojimai, kad juodaodžio sportininko pergalės prieš „grynakraujus arijus“ taip supykdė fiurerį, kad tas atsisakė pasveikinti J.Owensą ir niršdamas paliko stadioną. Šis mitas pasirodė toks gajus, kad ėmė keliauti iš laikraščio į laikraštį. Tikroji tiesa kiek kitokia.
Fiureris paliko tribūną dar prieš amerikiečio triumfą, o kai kuriuos čempionus asmeniškai, gana trumpai sveikino tik pirmą žaidynių dieną. Pats J.Owensas vėliau teigė, kad A.Hitleris jam iš toli pamojavęs ranka ir per adjutantus perdavęs įrėmintą nuotrauką su savo autografu. Beje, tuometinis JAV prezidentas Harry Trumanas grįžusį namo nugalėtoją apskritai ignoravo.
1936 m. Berlyno vasaros žaidynės, kaip tai jau įprasta, pasibaigė santarvės ir amžinos taikos visiems dalyviams palinkėjimais. Netrukus po olimpiados vokiečių bombonešiai skris į Ispaniją triuškinti generolo Francisko Franko priešų. Iki atviros Trečiojo Reicho ekspansijos Europoje liko ne tiek jau daug laiko...
