Po 24 metų pertraukos įvykęs antrasis pasirodymas Europos rankinio čempionate lietuviams baigėsi trimis pralaimėjimais ir trenerio Mindaugo Andriuškos pasitraukimu.
Prieš dvejus metus po Artūro Juškėno pasitraukimo iš asistento kėdės į pagrindinio trenerio pareigas peršokęs M.Andriuška pirmadienio vakarą jau pats paskelbė apie pasitraukimą po paskutinio mačo Slovakijoje, kur lietuviai po gražios kovos nusileido Norvegijai.
Iš Panevėžio kilęs, Austrijoje treneriu dirbantis 43 metų rankinio specialistas šiemet gegužę su komanda šventė istorinį sugrįžimą į Europos rankinio elitą, bet dabar rinktinė turi dairytis naujo trenerio.
Arba pakviesti atgal buvusį strategą.
Apie Lietuvos rinktinės pasirodymą Slovakijoje, pamokas ir impulsą ateičiai 15min kalbėjosi su Lietuvos rankinio federacijos prezidentu Donatu Pasvensku.
– Trys pralaimėjimai, bet garbinga kova. Ar Lietuvos rankininkų pasirodymas buvo geresnis nei rezultatai? – 15min paklausė D.Pasvensko.
– Jei žiūrėtume žaidimo prasme, ne visos tos 180 minučių buvo tobulos, bet, manau, kad pirmosiose dvejose rungtynėse sužaidėme tikrai gerus du antruosius kėlinius. Trečios rungtynės buvo pačios geriausios, tačiau taip nutiko, kad jos vyko prieš patį pajėgiausią varžovą.
Žaidimo prasme buvo neblogai. Aišku, sakoma, kad rezultatas yra svarbiau už žaidimą. Mums šįkart tikslų pasiekti nepavyko, nors jų buvo du. Pirmasis – iškopti į antrą etapą. Visgi, objektyviai vertinant, tai buvo įmanoma. Aišku, norėjosi iškovoti pergalę. Taigi aš ir dabar manau, kad mūsų komanda yra stipresnė už slovakų. Tačiau vėlgi – sužaidėme labai prastą pirmą kėlinį, slovakai žaidė namie, padėjo savos sienos. Kita vertus, bendrai pasirodymą galima vertinti neblogai.
– Ko labiausiai trūko iki vienos pergalės ar net žengimo į kitą etapą?
– Akivaizdu, kad labiausiai trūko dalyvavimo tokiuose turnyruose. Tai – pagrindinė priežastis.
Net ir labiausiai patyrę mūsų žaidėjai, atstovaujantys Europos klubams, labai jaudinosi – kalbėjausi su jais prieš rungtynes ir pats tai mačiau. Jų visų svajonė ir tikslas – žaisti Europos čempionate – išsipildė ir matėsi, kad jaudulys paėmė viršų. Tai ypač matėsi pirmosiose rungtynėse – nors Rusija paskui įveikė norvegus ir slovakus, mes jai buvome užkūrę pirtį antrajame kėlinyje. Vis dėlto per pirmąsias 15 minučių labai trukdė patirties stoka. Tokiuose turnyruose reikia pabūti, pajausti, patikrinti, kaip išdėlioti jėgas, kad galėtum geriau pasirodyti kitame turnyre. Šias pamokas mes vertiname, iš jų mokomės. Taigi ateityje žinosime, kaip geriau tvarkytis su psichologine įtampa.
– Po rungtynių su Norvegija treneris Mindaugas Andriuška paskelbė apie pasitraukimą iš rinktinės trenerio pareigų ir pareiškė, kad neįvykdė sau išsikelto tikslo. Jis teigė, kad sprendimą priėmė po pokalbio su federacijos vadovais. Kaip vyko šis pokalbis, kieno iniciatyva padiktavo tokį sprendimą?
– Galbūt nenorėčiau leistis į pokalbio detales, bet federacijos, trenerio ir žaidėjų išsikelti tikslai buvo nepasiekti.
Mėgstu posakį, kad, jei nori pasiekti kitokių rezultatų, vadinasi, ką nors reikia daryti kitaip. Visi kažko pasimokėme ir turime versti naują puslapį bei ieškoti kitų variantų. Nors praėjo tik viena diena, buvo laiko pamąstyti. Tačiau minčių yra. Nedelsdami ieškosime naujo trenerio, nes jau kovo mėnesį vyks pasaulio čempionato atrankos varžybos.
Šiandien keliaujame namo, o nuo rytojaus pradedame trenerio paieškas.
– Ar įmanomas būtų Gintaro Savukyno, vienintelio lietuvio, vadovaujančio Čempionų lygos klubui (Zaparožės „Motor“, Ukraina), sugrįžimas į rinktinę?
– Žinoma, kad įmanomas. Akivaizdu, kad jam turėtume pirmiausia paskambinti.
Norėtųsi paskambinti anksčiau, nei parašysite, bet akivaizdu, kad jis dirba aukščiausiame rankinio lygyje – galima sakyti, kad Čempionų lyga yra rankinio NBA, o Gintaras „Motor“ klube dirba sėkmingai, klubas jam parodė pasitikėjimą, kai įteikė naują dvejų metų sutartį. Tai – solidus lietuvis treneris, kuris šiuo atveju yra pirmasis pasirinkimas.
Tik reikėtų išgirsti paties Gintaro nuomonę. Manau, kad artimiausiu metu pokalbis su juo įvyks.
Suprasti akimirksniu
- Buvęs Lietuvos rinktinės rankininkas Gintaras Savukynas yra vadovavęs Lietuvos rinktinei 2009–2014 metais. Jam būnant treneriu lietuviams kelis kartus iki svarbiausių turnyrų trūko žingsnio.
- G.Savukynas yra vadovavęs klubams Islandijoje, Baltarusijoje, Norvegijoje, Suomijoje, o dabar 50-metis alytiškis treniruoja daugkartinį Ukrainos čempioną Zaparožės „Motor“, kuriam atstovauja Aidenas Malašinskas ir Jonas Truchanovičius.
– Ar pavyktų išvengti situacijos, kuri bent krepšinyje ir futbole neretai trukdo treneriams suderinti du postus?
– Manau, kad viskas yra išsprendžiama. Tačiau yra tam tikrų detalių: pirmiausia, paties trenerio noras ir galimybės, taip pat finansiniai dalykai.
Gintaras Savukynas yra pirmasis mūsų pasirinkimas. Tačiau nesinorėtų toliau keliauti, kol nepakalbėjau su juo pačiu ir klubu.
Akivaizdu, jog reikės greitų spendimų, tad jei viskas bus gerai, galbūt jau šią savaitę pavyks pasiekti susitarimą su treneriu.
– Kokias perspektyvas matote 2023 metų pasaulio čempionato atkrintamosiose varžybose?
– Pirmajame atrankos etape dalyvaus devynios žemiausias vietas Europos čempionate užėmusios komandos, tarp jų ir mes. Žaisime su viena iš devynių komandų, įveikusių atranką.
Stengsimės įveikti pirmąjį ratą, o antrajame jau tektų žaisti su viena iš devynių komandų, kurios šiame Europos čempionate finišuos aukščiau už mus.
Aišku, kad mums nesinori kito turnyro laukti dar 20 ar 30 metų. Žaidimu jau parodėme, kad galime įveikti tokias komandas, nebent burtai būtų labai nesėkmingi ir kliūtų kažkas iš favoritų, sėkmingai pasirodžiusių šiame Europos čempionate.
Suprasti akimirksniu
- Į 2023 m. pasaulio čempionatą pateks 15 Europos komandų.
- Garantuotas vietas turi turnyro šeimininkės Švedija ir Lenkija, taip pat 2021 m. pasaulio čempionė Danija. Dar trys bilietai atiteks kitoms šio Europos čempionato geriausioms trims komandoms.
- Likusios 9 Europos komandos paaiškės per du atrankos raundus – pirmasis įvyks kovo mėnesį, antrasis – balandį.
Vis dėlto mūsų žaidėjai jau dega noru, jiems niežti rankos panaudoti pamokas, įgytas šiame Europos čempionate.
Tikslas – patekti į pasaulio čempionatą. Nesakau, kad atrankos kelyje esame favoritai ir tikrai pateksime, bet po dalyvavimo Europos čempionate negalime sau kelti kitų tikslų.
Europos komandos sudarys pusę pasaulio čempionato komandų, o kitų žemynų dauguma ekipų yra įveikiamos, tad, patekus į pasaulio čempionatą, ten galima būtų pasiekti pergalių.
– Ką šiame Europos čempionate įdomaus išvydome pats, kaip sporto vadybininkas?
– Anksčiau yra tekę būti svarbiausiose rankinio varžybose – pasaulio ir Europos pirmenybėse, Čempionų lygos finale, bet iki šiol visi mano matyti turnyrai vyko normaliomis sąlygomis.
Per pandemiją svarbiausia buvo, kad turnyras iš viso įvyktų. Reiktų nukelti kepurę prieš slovakus, kurie tvarkosi puikiai, COVID-19 ribojimai yra protingi, pernelyg neapsunkina komandų, žiūrovai jaučiasi normaliai. Kai lankėmės pas Košicės merą, visų komandų delegacijos dėkojo miestui ir organizatoriams, kad per didelę omikron varianto bangą sklandžiai organizavo varžybas, žaidimo ir gyvenimo sąlygos buvo puikios, nieko netrūko, žmonės buvo draugiški. Patys turime varžybų rengimo patirties, tad vertiname ir žemai lenkiamės slovakams, nes viskas buvo super.
– Prieš Europos čempionatą federacija skundėsi, kad trūksta pinigų net išvežti Lietuvos rinktinę į Slovakiją. Ar ieškant rėmėjų per pastaruosius mėnesius pavyko pasinaudoti rinktinės iškovotu kelialapiu?
– Be abejo. Pirmą kartą per pastaruosius kelerius metus radome solidžius rėmėjus (gruodį generaliniu rėmėju tapo „7bet“, sausį rėmėjų gretas papildė „BalPol“), esame labai dėkingi, kad jie patikėjo, jog rankinis Lietuvoje yra vertinamas ir mylimas.
Tikimės, kad tai nebus vienkartinis rėmėjų susidomėjimas. Aišku, daug priklausys ir nuo mūsų vadybinio darbo ir rinktinės rezultatų. Tikimės, kad rėmėjų gretos išaugs. O per Europos čempionatą tikrai pajautėme didesnį dėmesį. Esame dėkingi ir žiniasklaidai, taip pat džiaugiamės savų sirgalių gausa Košicės tribūnose. Manau, kad rankinis sužibėjo naujoje, labai pozityvioje šviesoje, tad esame labai laimingi.
– Ar šis pasirodymas Europos čempionate net ir be taškų gali tapti impulsu visam šalies rankiniui – kokią ateitį regite?
– Noriu būti optimistas ir tikėti, kad tas impulsas jau yra. Vienas svarbiausių tikslų buvo išeiti už tradicinės rankinio bendruomenės ribų, kad ir kiti žmonės pamatytų ir suprastų, koks tai dinamiškas, greitas ir įdomus žaidimas. Taip pat kad daugiau berniukų ir mergaičių ateitų į rankinį ir patys atrastų šią įdomią sporto šaką.
Svarbiausia, kad impulsas būtų didesnis nei vienas patekimas į Europos čempionatą.
