Neregė disko metikė tikisi, kad padidėjęs žinomumas įkvėps ir daugiau žmonių su negalia kreiptis į ją ir pradėti sportuoti. Pati O.Dobrovolskaja kasdien dirba pagal planą – kaip patekti į 2024 metų Paryžiaus paralimpines žaidynes.
Pateikiame Vilmos Venckutonytės interviu su sportininke.
– Oksana, koks dabar tavo sportinis tikslas?
– Tikslas – prizinė vieta paralimpinėse žaidynėse. Svajoju apie tai ir žinau, kad jeigu aš kiekvieną dieną galvosiu apie savo tikslą, įdėsiu pastangų, atiduosiu visą save, ugdysiu save kaip asmenybę, tobulėsiu fiziškai ir emociškai, aš būtinai pasieksiu šio tikslo. Kam keltis tikslą, jeigu netiki jo įgyvendinimu? Visos mano pastangos dabar nukreiptos į tai.
Kiekvieniems metams suplanuojame pažangą, kad iki paralimpinių pasiektume bendrą rezultatą. Kiekviena disko metimo treniruotė turi tikslą – pvz. išmokti labiau pasukti dubenį, nelankstyti rankos, tvirčiau įsitverti į kairę pusę ir pan.
Fizinio parengimo treniruotėse taip pat numatyti aiškūs tikslai – kelių kilogramų štangą turu iškelti, kad būtų progresas. Dabar atsigulusi horizontaliai, nuo krūtinės, išstumiu 62 kilogramus, artimiausias tikslas – 70 kilogramų.
– Kaip pasiruošimas Paryžiaus paralimpinėms žaidynėms atrodo tavo kasdienybėje?
– Vos prabudusi ryte apgalvoju savo mažus tikslus šiai dienai, nes esu įsitikinusi, kad kiekvieno didesnio tikslo siekimas susideda iš mažesnių tikslų užsibrėžimo ir jų pasiekimo. Susiplanuoju dieną taip, kad kiekviena diena priartintų mane prie didžiojo tikslo. Psichologiškai pasiruošiu treniruotei.
Tada pasigaminu pusryčius – skiriu daug pastangų, kad valgyčiau naudingą maistą. Pusryčiams tai dažniausiai būna avižinė košė su vaisiais arba varškė. Treniruotės vyksta Kauno sporto manieže, kai pagerės oras – vyks Ąžuolyne. Per valandą po treniruotės svarbu papietauti, to reikia organizmo atsistatymui. Tada pailsiu. Treniruočių ciklas skirstomas taip: dvi savaites po vieną treniruotę, dvi – po dvi treniruotes, šeštadienį – baseinas, o sekmadienis – laisva diena.
Tais laikotarpiais, kai turiu tik po vieną treniruotę per dieną, po pietų masažuoju klientus, bet subalansuotai, atsižvelgdama į treniruočių sunkumą.
Taip pat esu pojūčių turizmo gidė – tai galimybė matančiam žmogui, užsidėjus tamsius simuliacinius akinius, su baltąja lazdele praeiti maždaug 1,5–2 val. maršrutą Kaune nuo Ąžuolyno iki Laisvės alėjos.
Vakare vakarieniauju, skiriu laiko buities darbams.
– Ar nesunku daug ko atsisakyti dėl didžiojo sporto tikslo?
– Jeigu yra gerai suplanuota diena, savaitė, metai, tai sportas tikrai neapriboja kitų gyvenimo sričių. Valia, disciplina, planavimas, režimas, savianalizė ir savęs ugdymas yra reikalingi visur, ne tik siekiant sportinių tikslų, bet ir karjeroje, meninėje veikloje, kuriant sėkmingus santykius.
– Kokie tavo didžiausi atradimai dirbant pojūčių gide?
– Aš turiu galimybę supažindinti matančius žmones su neregių gyvenimu ir pateikti jį optimistiškai, teigiamai, – tai mane labai džiugina. Nes aplinkiniai pripratę, kad žmonių su negalia reikia gailėti, esą jie nuolat skundžiasi. O aš parodau, kad negalia nėra gyvenimo nuosprendis: jeigu nori ir stengiesi, gali daug pasiekti.
Man įdomu stebėti, kaip skirtingai žmonės tyrinėja aplinką, dažniausiai jie pradeda ryškiau girdėti, kaip paukščiukai čiulba. Visi dalyviai prisipažįsta, kad pasivaikščiojimas nematant jau yra žymiai gilesnio pobūdžio, o ne apimantis paviršinius dalykus.
– Tave stebi daug jaunų žmonių, ką patartum jiems, norintiems pradėti sportuoti?
– Pirmiausia išsiklausinėju, kas žmogui kasdienybėje teikia didžiausią malonumą. Visiems patariu nebijoti ir išbandyti įvairių sporto šakų. Nes daug kas yra nusiteikę taip, kad jeigu išbandai kažkokią sporto šaką, tai būtinai turi prie jos prisirišti ir tęsti ta linkme. Ne, aš patariu išsibandyti daug įvairių veiklų ir supratus, kuri labiausiai patinka, joje tobulėti.
– Pati išbandei įvairių sporto šakų – ką pasiėmei iš kiekvienos?
– Plaukimas padidino mano ištvermę. Plaukimo treniruotėse išmokau kankintis ir po to jausti užplūstantį malonumą – didžiuotis savimi, kad ištvėriau ilgą, varginančią treniruotę.
Daug metų žaisdama šoudauną, vadinamą aklųjų stalo tenisu, išmokau greitai priimti sprendimus, kur smūgiuosiu, kaip apsiginsiu, kur yra silpnesnė varžovo vieta.
Golbolas (aklųjų riedulys) išmokė mane komandinio darbo. Vis tik, nei vienoje mano išbandytoje sporto šakoje psichologinis aspektas nėra tiek svarbus, kiek metant diską. Nes mano rezultatas nepagerės, jeigu aš 100 kartų numesiu diską netaisyklingai, o geriau 10 kartų numesti viską labai gerai apgalvojus ir iš pasąmonės ištraukus teisingus judesius.
Kiekvienam sportininkui svarbu nesusikoncentruoti vien į fizinį pasirengimą, reikia nepamiršti ir psichologinės sveikatos.
- Kaip prieš varžybas psichologiškai suimi save į rankas?
- Viskas priklauso nuo minčių, todėl ugdau savyje įprotį per varžybas mąstyti tik teigiamai, ir po pirmo, antro ar trečio nesėkmingo metimo neįleisti į save neigiamų minčių, kurios gali mane išvesti iš pusiausvyros.
– Kokie sportininkai tau yra pavyzdys?
– Žaviuosi ieties metike Liveta Jasiūnaite ir jos požiūriu, kad šiandien turi atiduoti visas jėgas iki paskutinio lašo dėl tavo pagrindinio tikslo, dėl olimpinių žaidynių.
Mes treniruojamės pas tą pačią trenerę ir aš matau, kokia Liveta yra psichologiškai stipri. Pasak trenerės, kai Liveta ateina į varžybas, tai ne ji bijo varžybų, o visos priešininkės bijo jos. Liveta sugeba sukurti tokią aplinką, kad ji vaikšto aukštai iškėlusi galvą, o kitos ima ietį drebančiomis rankomis. Reikia būti labai stipria asmenybe, kad sugebėtum savo laikysena, savo įvaizdžiu išgąsdinti priešininkes.
Kadangi psichologinis tvirtumas yra ta pusė, su kuria aš dar turiu daug dirbti, tai Livetos pavyzdys man daro didžiulį įspūdį.
– Kaip skiriasi tavo treniruotės dėl to, kad nematai?
– 99 proc. atvejų aš negaliu treniruotis viena. Man reikia žmogaus, kuris elementariai pravestų, pakritikuotų, pasaugotų ir pan. Jeigu trenerė būna išvykusi ir turiu treniruotis viena, namuose turiu įsirengusi nedidelę sporto salę, kurioje yra bėgimo takelis, suoliukas su štanga.
Treniruotėje visai savarankiškai aš negaliu prabėgti, tai trenerė mane pastato prie starto, nueina prie finišo, man ploja ir aš iki jos sprintuoju. Negaliu šokinėti per barjerus, tai trenerė prigalvoja kitokių būdų, kaip efektyviai tobulinti mano raumenis. Bet kokį pratimą galima pritaikyti, pakeisti kitu.
– Visi tavo treneriai – išskirtinės asmenybės. Ko išmokai iš kiekvieno jų?
– Dabartinė trenerė Teresė Nekrošaitė išmokė nesigailėti savęs. Jeigu pasakau, kad kažkur skauda ar jaučiu diskomfortą, reiškia – reikia tą vietą stiprinti ir gaunu papildomų pratimų. Ji nuolat kartoja, kad neturi gailesčio nei vienam sportininkui. Tai ir aš išmokau nesigailėti nei kitų, nei savęs.
Kai darome bet kokius pratimus, vaikščiojame, bėgame, trenerė reikalauja, kad sportininkas būtų iškėlęs krūtinę ir kartoja „rodyk medalius ant krūtinės“. Tai turi didžiulės įtakos ir taisyklingai laikysenai, ir psichologiniam nusiteikimui. Ir L.Jasiūnaitė išmoko iš jos tokios laikysenos – vaikščioti rodydama medalius ant krūtinės.
Tokijo paralimpinėms žaidynėms mane paruošęs treneris Rimantas Plungė man yra didžiulis autoritetas ir dvasinės ramybės pavyzdys – kaip susitvarkyti su savo emocijomis ir išlikti ramiu bet kuriose gyvenimo situacijose. Iš jo išmokau, kad varžybos yra šventė. Kad treniruotėse reikia dirbti rimtai ir atsakingai, o varžybose dalyvauti lengvabūdiškai.
Iš savo pirmojo trenerio Jono Burakovo išmokau kūrybiškumo – jis sukuria tiek daug įvairių pratimų bei kiekvienam juos pritaiko individualiai. Jis yra be galo atsidavęs treneris ir išmokė mane atsidavimo savo mėgstamai sričiai. Jis nuolat kartodavo mums: „nėra žodžių negaliu, nenoriu, neišeis“. Tai būdavo draudžiami žodžiai jo treniruotėse ir jeigu juos pasakydavome – gaudavome daryti dvigubai.
– Sakai, kad šalia sporto nuolat mokaisi naujų dalykų?
– Man labai patinka iššūkiai, trokštu vis išmokti naujų dalykų ir patobulėti. Šiuo metu mokausi groti gitara, lankausi pas anglų kalbos mokytoją, kad tikrai gerai išmokčiau šią kalbą. Dar noriu išmokti šokti Lotynų Amerikos šokius porose – porą mėnesių jau lankiau šokių pamokas su broliu, bet jis išsikraustė gyventi į Vilnių. Daug ką naudingo sau atradau pradėjusi lankyti jogos treniruotes, kurių dabar dėl laiko stokos atsisakiau.
– Esi išrinkta geriausia metų paralimpiete, nominuota Metų Kaunietės 2021 rinkimuose. Kaip gali teigiamai išnaudoti savo augantį žinomumą?
– Gal mano pavyzdys kažkam įpūs ryžto ir didesnės motyvacijos, nes kai aš tik pradėjau kovoti su savo kompleksais, didinti pasitikėjimą savimi, tai man didelės įtakos turėjo autoritetai: veiklūs, nematantys, savarankiški, daug pasiekę žmonės Irma Jokšytė ir Mindaugas Dvylaitis. Irma daugiau meninėje, Mindaugas – sportinėje veikloje.
Nuolat kartoju, kad viskas yra įmanoma, tik reikia ieškoti būdų, kaip pasiekti savo tikslą. Mums trukdo tik ribotas suvokimas apie tai, kas yra įmanoma. Jeigu sugebėsime praplėsti suvokimą, tai ir daugiau dalykų taps įmanomi.
– Ką sakai žmonėms, norėdama juos įkvėpti būti fiziškai aktyviais?
Fizinis aktyvumas suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, kūno tvirtumą, laisvumą, lankstumą ir dar daugybę fizinių bei psichologinių dalykų. Fiziškai judant išsiskiria laimės hormonai, o kai gerai jaučiamės, tai ir problemos atrodo ne tokios sunkios.
O žmonėms su negalia fizinis aktyvumas yra dar labiau reikalingas, nes neįgalūs asmenys turi daugiau psichologinių problemų, kompleksų. Fizinis aktyvumas padeda pirmiausia pačiam sau patikti ir tada jau nešti žinutę ir patikti aplinkiniams. Judėdami žmonės sukaupia savyje daug jėgų.
Šis straipsnis yra straipsnių ciklo „Neįgaliųjų sportininkų valia, tikslo siekimas ir psichologinis tvirtumas – įkvėpimas mums visiems!“ dalis. Straipsnių ciklas bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
