Edgaras vis dar sėdi ant suoliuko baseino kampe. Užsimerkęs ir nuleidęs galvą jis nervingai glosto šviesius plaukus. Plaukimas laikui prieš Rio de Žaneiro žaidynes – labiausiai jaudinanti jo treniruotės dalis, todėl Edgarui reikia truputį daugiau laiko nusiteikti. Išgirdęs komandą „pasiruošti“, jis lėtai atsistoja ant slidžių grindų ir, sulaukęs, kol treneris paims jį už alkūnės, atsargiai nužingsniuoja į starto vietą. Čia plaukikas lieka vienas ir atsistojęs ant tramplino krašto laukia švilpuko, po kurio drąsiai šoks į skaidrų vandenį. Tačiau jis neria į visišką tamsą – Edgaras nemato nuo penkiolikos metų.
Jis yra vienintelis neįgalus plaukikas iš Lietuvos 2016 m. patekęs į parolimpinės šalies rinktinės sudėtį.
S11, Edgarui priklausančią neįgalumo klasę, gauna turintieji tik sunkiausią regėjimo negalią arba, kitaip tariant, visiškai nematantys. Varžydamasis su šios kategorijos sportininkais, septyniolikmetis lietuvis įvykdė net tris parolimpinių žaidynių „A“ lygio normatyvus, todėl šį rudenį Rio de Žaneire laisvuoju stiliumi gali plaukti 50, 100 ir 400 metrų distancijas. Jis yra vienintelis neįgalus plaukikas iš Lietuvos 2016 m. patekęs į parolimpinės šalies rinktinės sudėtį.
VISAS MULTIMEDIJOS PROJEKTAS APIE LIETUVOS PAROLIMPIEČIUS „GALIA NUGALĖTI“ – ČIA.
Kelialapio kaina
Norėdamas gerai pasiruošti pirmajai savo parolimpiadai, beveik kiekvieną dieną pradeda baseine.
„Iš tiesų man patinka ilgos atkarpos, kai galvoji: „Baigsiu, pasiduosiu, bet ne, reikia dar plaukti, reikia sienelę greičiau paliesti.“ Tada dar daugiau noro atsiranda, dar greičiau pradedi plaukti ir baksteli – jau finišas. Pagalvoji: „Baigėsi“. Bet treneris greitai sušunka: „Op!“ Ir vėl viskas iš naujo“, – pasakodamas apie savo treniruočių rutiną Edgaras nusišypso, bet tuoj pat surimtėja.
Nors jam tik septyniolika, jis labai retai juokauja ir daugiau klauso nei kalba, o norėdamas gerai pasiruošti pirmajai savo parolimpiadai, beveik kiekvieną dieną pradeda baseine, plaukiodamas nuo vieno krašto iki kito ir skaičiuodamas grybšnius.
Edgarui šis laikas patinka, nes, anot jo, treniruodamasis jis dažniausiai lieka tik su savo mintimis – jaučia, kaip suspaustas vanduo praeina pro rankas ir mano, kad beveik gali nuo jo atsistumti. Apskritai, jis apibūdina vandenį kaip vyndarys galėtų kalbėti apie vyną – sako, kad įšokęs į baseiną visų pirma patikrina, ar vanduo jame minkštas, ar kietas.
Tačiau ilgai svajoti nepavyksta, nes, viena koja atsirėmęs į trampliną, prie baseino krašto Edgaro visada laukia jo treneris Ramūnas. Jis prižiūri, kad auklėtinis neatsitrenktų į sienelę ir įspėja apie ją lengvu specialios lazdelės bakstelėjimu per plaukiko nugarą. Šiandien ši schema atrodo visiškai suderinta ir dažnai vyksta neištarus nė vieno žodžio. Tačiau Edgaras sako, kad buvo laikai, kai orientavimasis baseine nebuvo toks sklandus: „Skaudėdavo, dažnai atsitrenkdavau į sieneles. Pirštų sąnariai būdavo tiek sutrankyti, kad negalėdavau jų sulenkti. Labai dažnai užplaukdavau ant virvių, nunerdavau į kitus takus, susibraižydavau. Tiesiog būdavo beprotiškai sunku.“
Mėlynių ant nugaros Edgaras turi ir šiandien. Nei grybšnių skaičiavimas, nei trenerio pastangos ir išbandyta metodika negali visiškai apsaugoti nuo varžybų jaudulio, kuris kartais jauną vaikiną nuveda ne ant apdovanojimų pakylos, o į svetimą taką. Stebėdamas Edgaro treniruotę, jo treneris Ramūnas rašo pastabas bei rezultatus į treniruočių dienoraštį ir kiek stipriau suspaudžia lūpas – jo manymu, prognozuoti Edgaro pasirodymo Rio de Žaneire beveik neįmanoma, nes kategorijoje, kurioje jis rungtyniauja, diskvalifikacijos galimybė daug didesnė nei sveikųjų sporte.
Paskutiniai metrai būna labai sunkūs. Sukausto kojas, atima rankas... Edgarui labai sudėtinga su tuo susitvarkyti, nes, kai nematantis nusilpsta, jį gali nunešti į šoną.
„Paskutiniai metrai būna labai sunkūs. Sukausto kojas, atima rankas... Edgarui labai sudėtinga su tuo susitvarkyti, nes, kai nematantis nusilpsta, jį gali nunešti į šoną. Tada užkabins takelį, pradės stabdytis... Dėl to aš niekada neprognozuoju. Gal kažko tikiuosi, bet garsiai apie tai nekalbu. Ir, jei paklaustumėte manęs, ko tikimės iš olimpiados, atsakyčiau, kad norime pagerinti rezultatą, kurį turim, ir daugiau nieko“, – užbaigdamas mintį Ramūnas įdėmiai pažiūri į auklėtinio veidą, tarsi tikrindamas, kokį poveikį galėjo turėti jo žodžiai. Edgaras tyli.
„Iš baseino niekada negrįžtu“
„Girstučio“ baseinas, kuriame Edgaras ruošiasi parolimpinėms žaidynėms, jam pažįstamas nuo mažens. Visiškai regėjimas dingo prieš dvejus metus, o iki to laiko Edgaras nešiojo akinius storais stiklais, galėjo atskirti šviesas ir kontūrus.
Tuomet jis, būdamas vienuolikos, apsilankė ir pirmoje plaukimo treniruotėje, į kurią jį pakvietė klubo „Parolimpietis“ prezidentas Juozas Miliauskas. Tais laikais Edgaras visai negalvojo apie profesionalų sportą, bet susipažinimas su plaukimo technika dar nedingus regėjimui turėjo daug įtakos jo dabartiniams rezultatams, nes šiandien Edgaras įsivaizduoja, kaip atrodo taisyklingi judesiai ir turi pranašumą prieš tuos varžovus, kurie nemato nuo pat gimimo.
Tačiau vien prisiminimų gerai technikai neužtenka ir Ramūnas stengiasi išrasti kitus mokymo būdus: pavyzdžiui, paguldo Edgarą ant suoliuko, paima už rankos ir rodo, kaip atliekamas taisyklingas grybšnis ir ką tuo metu daro kojos.
Šis procesas nėra labai lengvas ir Ramūnas sako, kad treniruoti Edgarą pradėjo tik todėl, kad jis atėjo pas jį dar šiek tiek matydamas. Kitu atveju Ramūnas nebūtų ėmęsis šio darbo, nes jam tai atrodo per sudėtinga. Dar ir dabar kartais treneris ima rodyti, kokias klaidas reikėtų taisyti, kol Edgaras, iškišęs galvą iš vandens, pasako: „Treneri, jūs gal man nerodykit.“ Ir tada, tarsi nieko nebūtų buvę, treniruotė tęsiasi toliau.
Kai miegu, sapnuoju, kad plaukiu ir jaučiu takelį. Galima sakyti, kad iš baseino niekados negrįžtu.
Pasibaigus jai, Ramūnas dažniausiai nuveža auklėtinį namo, tačiau, net ir būdamas kitoje vietoje, Edgaras sako, kad vis tiek galvoja apie plaukimą: „Mintys vien apie sportą. Kai miegu, sapnuoju, kad plaukiu ir jaučiu takelį. Galima sakyti, kad iš baseino niekados negrįžtu. Tik sapnuose nėra žmonių, išvis nieko, ir aš plaukiu vienas su savo mintimis.“
Edgaro užsispyrimas patinka Ramūnui, kuris pats kažkada buvo plaukikas. Jis žino, kad jo auklėtinis nėra buvęs nė vienoje sporto stovykloje, o „Girstučio“ baseino dalis su 50 metrų takais likus mėnesiui iki žaidynių liks be vandens, nes vasarą jos neverta išlaikyti finansiškai. Bet treneris taip pat supranta, kad, nepaisant treniravimosi sąlygų, Edgaras vis tiek tikisi kada nors užlipti ant aukščiausio parolimpinės pakylos laiptelio.
„Aš esu griežtas, treniruoju jį kaip sveiką. Stengiuosi treniruoti kaip sveiką. Ir save net pagaunu: „Blemba, na tu iš jo tiek daug nereikalauk...“
Kartą buvau toje vakarienėje, kurios vyksta tamsoje. Ir supratau, kad nematyti – reiškia gyventi visiškai kitaip. Iš tikrųjų Edgarui labai sunku, bet jis viską padaro gerai. Jis iš manęs reikalauja, ir aš stengiuosi jam duoti kuo daugiau“, – pasakoja Ramūnas ir tuoj pat priduria, kad dažnai po ilgiau nei dvi valandas trukusios rytinės treniruotės Edgaras atsisako eiti namo ir prašo papildomų startų.
Tokiais atvejais treneris beveik niekada nenusileidžia – pakelia balsą ir veja sunkiai kvėpuojantį sportininką į rūbinę. Tik tada stengiasi nekalbėti, kad neišsiduotų, jog visą šį laiką iš tikrųjų šypsojosi.
Nė vieno medalio ant sienos, daug palaikymo iš vidaus
Gavęs ar negavęs papildomų pratimų, po treniruotės Edgaras visada grįžta namo. Ten jį pasitinka mama Sandra – moteris vidutinio ūgio, šviesių plaukų ir tokių pat šviesių veido bruožų. Ji ir Edgaro tėtis gyvena toli nuo Kauno centro, mažame dviejų kambarių butuke kartu su trimis vaikais – Edgaras turi dar dvi seseris, iš kurių viena gimė likus vos trims mėnesiams iki parolimpinių žaidynių.
Nors jų bute visai nedaug daiktų, atrodo, kad kiekvienas jų turi savo vietą – ir spinta, ir sofutė, ir televizorius, ir dviaukštė Edgaro bei sesės Livetos, ir mažytės Viltės lovos. Medalių ant sienų arba diplomų rėmeliuose nematyti ir, jei nebūtų žinoma, kad Edgarui priklauso trys parolimpiniai „A“ lygio normatyvai, būtų beveik neįmanoma įtarti, kad čia gyvena aktyviai sportuojantis Lietuvos rinktinės narys. Tačiau nepaisant išorinės aplinkos kuklumo, Edgaro pasiekimais didžiuojasi visa šeima.
Tą dieną, kai sužinojo, kad jos sūnus įvykdė parolimpinių žaidynių normatyvus, Edgaro mama iki šiol prisimena blizgančiomis akimis.
„Mums tada vėlai vakare pranešė. Aš iškart apsiverkiau, buvo labai džiugu. Labai didžiuojuosi savo sūnumi. Tiesiog euforija apima, kai pagalvoju, kad jo svajonė išsipildė, nes Edgaras mums visąlaik sakė: „Aš tai padarysiu ir nesvarbu, kaip.“
Tą dieną, kai sužinojo, kad jos sūnus įvykdė parolimpinių žaidynių normatyvus, Edgaro mama iki šiol prisimena blizgančiomis akimis. Apie sportą su savo vaiku ji beveik nekalba, nes tai trukdo jo nusiteikimui prieš varžybas, o grįžęs iš treniruotės Edgaras iš karto krenta į lovą.
Trumpos žinutės: „Sveikas, gyvas“, „Turiu medalį“, „Lauk, greit grįšiu“ dažniausiai tampa vienintele pokalbių apie plaukimą alternatyva, todėl Edgaro tėvai visada stengiasi laikyti telefonus prie savęs. Sesuo Liveta irgi nori padėti broliui ir prisidėti prie jo pasiekimų – nepaisant to, kad ji mokosi aštuntoje klasėje, o Edgaras – vienuoliktoje, ji ruošia pamokas kartu – garsiai skaito jo programos kūrinius tol, kol brolis gali juos atpasakoti.
To paties maršruto tie patys iššūkiai
Vaikų užsispyrimas stebina Edgaro tėvus – nors tėtis stengiasi nuvežti sūnų į baseiną, dėl laiko stokos ne visada spėja tai padaryti. Nenorėdamas praleisti treniruotės, Edgaras važiuoja pats.
Paėmęs baltąją akliesiems skirtą lazdelę, kuria tikrina duobes ir kliūtis, pažįstamame kieme jis lengvai apeina stulpus, prieš šaligatvio bortelius pakelia koją, o nuėjęs iki stotelės pirmas išgirsta atvažiuojantį troleibusą. Geras orientavimasis žinomoje aplinkoje klaidina praeivius, todėl kartais, kai Edgarui reikia pagalbos, jie ne visada nori ją suteikti.
Yra buvę atvejų, kai paprašius pasakyti atvažiuojančio troleibuso numerį buvo atrėžta: „Ko klausi, tipo pats nematai?“ O Edgarui sėdint ir nežinant, kad šalia stovi pagyvenę žmonės, jis kartais sulaukia mėginimų paauklėti.
„Kartą su juo važiavau troleibusu ir trumpam išėjau nusipirkti bilietėlio. Iš karto išgirdau ant Edgaro rėkiančią moteriškę. Mano sūnus jai sakė: „Aš nematau, tuoj ateis mama.“ „Tu stok!“ – kirto moteris ir vos netrenkė rankinuku jam per kuprą. „Pasitrauk, senas žmogus nori atsisėsti“, – pyko bobutė... O jis, vaikas, nežinojo, ką daryti, tiesiog atsistojo ir stovėjo...“ – liūdnai atsidūsta Sandra ir priduria, kad galėtų miegoti ramiai tik tada, jei Lietuvos žmonės kitaip žiūrėtų į neįgaliuosius, o visi Kauno šviesoforai būtų įgarsinti.
Viltis, bet ne tik olimpinė
Paskutinis signalas buvo, kai eilinį, į visus kitus panašų, vakarą Edgaras, rodydamas pirštu į susuktus šiukšlių maišus, pasakė, kad nori šokolado.
Edgaras supranta mamą, tačiau apie problemas vis tiek kalba nenoriai. Tik juokiasi, kad po atsitrenkimų baseine jis nebebijo kliūčių gatvėje.
Sandra sako, kad jos sūnus į viską žiūri optimistiškai ir labai nemėgsta skųstis. Net ir tada, kai pradėjo silpti regėjimas, Edgaras tylėjo. Ilgą laiką tėvai galėjo tik įtarti, kad su jų vaiku vyksta kažkas, apie ką jis nenori niekam pasakoti.
O tuo metu Edgaro matomas vaizdas vis stipriau susiliedavo ir šviesos, kurias anksčiau jis galėjo atskirti, palaipsniui geso. Paskutinis signalas buvo, kai eilinį, į visus kitus panašų, vakarą Edgaras, rodydamas pirštu į susuktus šiukšlių maišus, pasakė, kad nori šokolado.
„Man buvo be galo skaudu, nes jis mano sūnus. Kai pati jaunystė, kai jis galėtų džiaugtis gyvenimu, jis nemato. Vaikšto su mama už rankos. Aš ilgai su tuo nesusitaikiau, vis ėjau pas gydytojus turėdama vienintelę mintį: „O gal? O gal yra vilties?“ – po šių žodžių Edgaro mama nutyla ir atrodo, kad kambaryje pradeda trūkti oro.
Po kurio laiko Sandra tęsia: „Aš, būdavo, sėdžiu, verkiu, o jis lyg jausdamas: „Mama, verki?“, „Ne, neverkiu...“, „Verki, verki“, – sako.“
Tačiau, laikui bėgant, Edgaro šeima susigyveno su jo apakimu. Tėtis Virginijus sako, kad pačios sūnaus akys sveikos, tačiau problema – jų nervai, kurių išgydyti šiandien neįmanoma, todėl reikia mokytis laimingai gyventi nematant.
Jis žino, kad reikia daug darbo bei užsispyrimo, tad jų jam netrūksta.
Ir Edgaras tai daro – praleidžia daug laiko su draugais, prašo mamos apibūdinti ką tik gimusią sesę ir svajoja įrašyti į knygas savo pergales bei rekordus. Jis žino, kad reikia daug darbo bei užsispyrimo, tad jų jam netrūksta.
Kaip ir įsitikinimo, kad vieną dieną pažengus mokslui jis vėl galės matyti saulę ir medžius, kurių kontūrus gerai atsimena iki šiol.
