2013-ųjų pasaulio čempionas, į Lietuvą parvežęs įvairiausių prabų medalių iš planetos ir Senojo žemyno pirmenybių, neslėpė, kad sprendimo priėmimas užsitęsė.
„Kai atiduodi 20 metų, sprendimai ir negali būti greiti“, – atsiduso dabar jau buvęs penkiakovininkas.
2021-ųjų rugpjūčio 7-ąją J.Kinderis dar varžėsi Tokijo olimpinėse žaidynėse. Tą dieną jis susidūrė su „I'm On Top“ žirgo kaprizais ir po puikaus fechtavimosi bei solidaus plaukimo krito žemyn bendroje įskaitoje.
Ir jau tada nusiminęs sportininkas, paklaustas, ar yra tikimybė jį išvysti 2024-ųjų olimpinėse žaidynėse Paryžiuje, atsakė: „Sunkiai...“
„Tas „sunkiai“ parodė, kad negaliu taip ignoruoti visų aplinkybių, – 15min paprašytas prisiminė J.Kinderis. – Tiek šeimos, tiek darbo. Dėl to sprendimas ir užsitęsė, norėjau būti 100 proc. tikras, kad nedarau skuboto ėjimo. Tai mano būdas, tai mano gyvenimo filosofija – viskas pasverta, viskas aišku ir nepaskubėta.“
Neseniai 34-rių sportininkas sėdo ir ant dar vienos kėdės – tapo Šiuolaikinės penkiakovės federacijos generaliniu sekretoriumi, todėl ir sportinis, ir oficialus kostiumai vis sunkiau rasdavo balansą J.Kinderio rutinoje.
„Tai viena iš didesnių priežasčių, kodėl baigiu karjerą. Jei nori daryti du darbus gerai, reikia būti labai talentingu, turėti labai didelę, gerą komandą. Šiuo metu to nėra. Turiu rinktis, skirti energiją tik vienai sričiai. Galbūt būtų ne visai sąžininga, jei dar bandyčiau ir sportuoti, ir dirbti federacijos sekretoriumi, atsakydamas už krūvą žmonių“, – užtikrintai pasakojo J.Kinderis.
Justino Kinderio karjeros laimėjimai
- 2020 m. Tokijo olimpinės žaidynės -18 vieta (asmeninės)
- 2016 m. Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės – 34 vieta (asmeninės)
- 2012 m. Londono olimpinės žaidynės – 8 vieta (asmeninės)
- 2017 m. pasaulio čempionatas – 3 vieta (asmeninės)
- 2014 m. pasaulio čempionatas – 1 vieta (mišri estafetė)
- 2014 m. Europos čempionatas – 1 vieta (mišri estafetė)
- 2013 m. pasaulio čempionatas – 1 vieta (asmeninės)
- 2013 m. Europos čempionatas – 3 vieta (mišri estafetė)
- 2012 m. Europos čempionatas – 2 vieta (mišri estafetė)
- 2010 m. pasaulio čempionatas – 1 vieta (komandinės), 3 vieta (asmeninės)
- 2010 m. Europos čempionatas – 3 vieta (estafetė), 3 vieta (komandinės)
- 2009 m. pasaulio čempionatas – 3 vieta (komandinės)
- 2009 m. Europos čempionatas – 1 vieta (estafetė), 1 vieta (komandinės)
- 2008 m. pasaulio čempionatas – 2 vieta (estafetė)
- 2007 m. Europos čempionatas – 2 vieta (estafetė)
– Neseniai minėjote, kad sportinio pykčio dar yra. Kaip jį realizuosite?
– Jo tikrai netrūksta, planuoju net ir po šios konferencijos bėgimo treniruotę, tad sportas iš mano širdies niekur nedingo ir nedings, bet nebebus toks intensyvus. Druskininkuose vyko stovykla, pabandžiau ten sportuoti su visais penkiakovininkais, bet jaučiu, kad negaliu persiplėšti, kad reikia būti ant vienos kėdės.
– Jei žvelgtumėte atgal, kokie karjeros momentai buvo džiugiausi, kurie labiausiai nuvylė?
– Medaliai visada yra perliukai, kuriuos prisimeni ir dažniausiai su žmonėmis aptari. Būna, kad sulaukiu klausimų, kokie yra mano pasiekimai ir panašiai.
Planuoju net ir po šios konferencijos bėgimo treniruotę
Trejos olimpinės žaidynės turi savo daug atspalvių, savo istoriją: kaip patekau ten, kaip sekėsi, kiek man metų tuo metu buvo. Visos jos unikalios ir nepakartojamos. Medaliai irgi. Jie turi savo teigiamas puses, bet turi ir neigiamų. Žinau medalio naštą, atsakomybę, kas verda viduje prieš varžybas, po jų.
– Minėjote, kad buvote treniruočių stovykloje Druskininkuose ir ten supratote, jog reikia dėti tašką. Ar buvo kažkoks konkretus momentas, konkretus įvykis, po kurio sau pasakėte, kad tai yra viskas?
– Kai matai aplink 85 žmones ir supranti, kad tavo menkiausia klaida gali sugadinti treniruotę ar visą stovyklą, supranti, kad negali žiūrėti vien savęs, turi rūpintis kitais. Atsakomybė yra begalinė. Tarpinio varianto aš nematau, sprendimas yra aiškus, išlaikytas ir brandus.
– Galbūt po karjeros pabaigos sporto srityje išbandysite ir kažką kitokio? Kažką for fun?
– Bėgimas visada buvo mano aistra, jis lydės mane ir toliau. O kokie iššūkiai bus – pamatysime. Esu mėgėjas padaryti namų darbus, tada žiūrėti, ką gyvenimas pasiūlo. O pasiūlo įdomiai ir galvoti dažniausiai nereikia.
– Kaip reagavote, kai sužinojote, jog penkiakovėje nebeliks jojimo, o jį pakeis kliūtinis bėgimas?
– Tuo metu dar buvo šiokio tokio pykčio dėl olimpinių žaidynių, nes tiek Rio de Žaneiro, tiek Tokijo žaidynės nesusiklostė dėl jojimo. Jei žiūrėsime iš sportinės ar generalinio sekretoriaus pusės, yra nemažai pliusų. Gal ir plėtra bus paprastesnė, varžybų organizavimas taip pat.
Visada galvojame padaryti aukščiausio rango varžybas Lietuvoje, bet dėl žirgų ir didžiulių kaštų sau negalime to leisti. Kai pasikeis rungtis, viskas bus paprasčiau, galėsime galvoti apie aukšto rango varžybas, gal net ir pasaulio čempionatą. Filosofiškai žiūriu, kad kiekviename pasikeitime yra ir teigiama pusė.
– Gal ir tas paties sporto pasikeitimas jus, kaip patyrusį sportininką, pastūmėjo prie pabaigos, nes užaugote ir subrendote kitokioje penkiakovėje?
– Nemanau, kad darė tai įtakos. Paryžius yra ne už kalnų, gal būtų net ir protinga pabaigti karjerą ir uždaryti penkiakovę su jojimu, bet tie keleri metai, likę iki Paryžiaus, yra itin svarbūs.
Federacijai tai galėtų būti lūžis. Jei nebūčiau visas susikoncentravęs į darbą, o žiūrėčiau ir sportinę pusę, bandyčiau važiuoti į ketvirtąsias žaidynes. Galbūt savanaudiškas tai būtų poelgis. Tikėtis, kad jos būtų sėkmingiausios, nematau ženklų. Jaunimas yra pakankamai stiprus, konkuruoti su jais pakankamai sudėtinga. Man reikėtų labai palankių varžybų, o jiems turėtų labai nesisekti, kad kovočiau dėl medalio. Važiuoti kaip turistui – ne tas amžius. Aukoti energiją tokiems dalykams jau neverta.
– Paminėjote jaunimą. Ar matote sau pamainą?
– Šiais metais, mano akimis, atsirado užuomazgos tarp vaikinų. Tą pamačiau keturkovėje, kur prasidėjo konkurencija, vyriška kova. Jie bręsta, yra kokie penki vaikinukai, balansuojantys tarp mokyklos ir universiteto. Šie ir kiti metai – kertiniai. Jei užsikabins, pajaus, kad gali siekti olimpinių aukštumų, tuomet tikiu, kad gali atsirasti iš jų. Vaikinai su charakteriu.
– O koks būtų jūsų patarimas tiems jauniesiems sportininkams? Galbūt paaiškintumėte, kiek aukščiausi pasiekimai kainuoja ir kiek duoda?
– Tai kainuos visą žmogiškąjį gyvenimą. Nesakau, kad blogąja prasme, bet paaukoti reikia daug: atostogos, laikas su šeima, vasaros. Bet ta gražioji pusė... Tikslų pasiekimas, savęs realizavimas, sportinis charakteris niekur nedingsta ir lieka iki gyvenimo pabaigos. Pabandyti reikėtų visiems, o kai yra ženklai, kad tikrai negali savęs realizuoti sporte, visada gali pereiti ir į kitą sritį. Laikausi tokios filosofijos, kad tai, ką padarai sporte – niekur nedingsta ir grįžta gyvenime su kaupu.
