Po rankininko karjeros ilgai dirbęs Lietuvos rankinio rinktinės ir „Granito“ treneriu dabar 64 metų V.Novickis užima Kauno komandos sporto direktoriaus pareigas.
Šalčininkų rajone prie Baltarusijos sienos lenkų šeimoje gimęs V.Novickis apie savo ryškiausius karjeros momentus pasakojo handballfast.com autoriui Sergejui Mordasevičiui.
15min pateikia ilgą, bet labai įdomų interviu su tituluočiausiu visų laikų Lietuvos rankininku.
- Gimėte Kalesninkų kaime, kur daug lenkų tautybės žmonių. Ten su šeima ir gyvenote nuolat?
– Tai lenkiška pusė, kur gyveno lenkai, kalbantys baltarusišku akcentu. Baigiau lenkišką mokyklą, vienuolika klasių. Tėvas ir motina buvo lenkai. Ir mano pase iki šiol parašyta – lenkas. Bet pasas lietuviškas. Kai buvau atvažiavęs į Lenkiją, mane pavadino rusu. O kai žaidžiau TSRS rinktinėje, mane vadino lenku arba lietuviu.
– Vis dėlto – jaučiatės labiau lenkas ar lietuvis?
– Pagal genus aš – lenkas. Bet pagal gyvenimą – lietuvis. Čia gimiau. Jau 45 metus gyvenu Kaune. Taip kad laikau save lietuviu.
– Tiesa, kad jaunystėje į treniruotes traukdavote po dvi valandas pėsčiomis į vieną pusę?
– Mes gyvenome per 20 km nuo Eišiškių, kur buvo sporto mokykla. Ten pastatė rankinio salę. Reikėjo kasdien vykti į treniruotes. Jos prasidėdavo vakarais 18-19 val., o paskutinis autobusas maršrutu Lida-Kaunas važiuodavo 22 val. iš Baltarusijos, sustodavo Eišiškėse ir važiuodavo pro Kalesninkus. Dažnai tas paskutinis autobusas iš viso nevažiuodavo. Tad reikėdavo po dviejų valandų treniruočių dar dvi valandas eiti pėsčiomis. Per savaitę taip 2-3 kartus namo eidavome. Tačiau mes buvome jauni. Būdavo kompanija iš 5-6 žmonių ir linksmai traukdavome namo.
– Jaunystėje gavote veterinaro specialybę. Kaip nors ją panaudojote praktikoje?
– 1974 metais baigiau mokyklą. Mane pradėjo kviesti Kauno treneriai. Kad priviliotų kalbėdavo: tu vaikinas iš kaimo, baigsi veterinarijos akademiją, gausi mašiną, būsi kolūkio pirmininko padėjėju. Perspektyvu.
Negalvojau, kad bus kokių apdovanojimų sporte. Akademijoje dirbo geras treneris. Paskaičiavau, kad sąlygos neblogos. Kasdien duodavo rublio vertės taloną, už kurį pavalgydavau. Stadionas, salė buvo šalia. Tais metais mane pakvietė žaisti Kauno „Granitas“, kuris tuomet žaidė antrojoje TSRS lygoje.
Taip įvyko, kad ilgai mokiausi. 1977 metais vedžiau. Žmona paskaičiavo, kiek dienų būnu namuose: ruošdamasis su TSRS jaunimo rinktine namie praleidau 50 dienų iš 365 per metus. Mokslams neliko laiko. Akademiją baigiau tik po 10 metų.
– Jaunoji karta nematė jūsų žaidžiant. Įvardinkite šių laikų rankininką, kuris labiausiai į jus panašus?
– Visi įžaidėjai turi vienodą žaidimo braižą. Tik aš turėjau vieną minusą – mažiau atakavau. Daugiau malonumo patirdavau, kai įvarčiai krito po mano perdavimų. Labai mėgau žaisti linijoje, perduoti kamuolį, rasti silpnas varžovų gynybos vietas. Dabar rankininkai labiau imasi iniciatyvos, meta nebūtinai laiku. Mes tais laikais neturėjome ribų atakoms. Tik per kai kuriuos sezonus būdavo 45 sek. taisyklė.
Galima buvo atakuoti labai ilgai ir įvairiai. Aš, gruzinų įžaidėjai labiau žaidė komandai. Stebėdavausi, kodėl pelnau vieną įvartį, o mane dengdavo asmeniškai. Tai dėl to, kad daug įvarčių pelnydavome po mano perdavimų.
– Gal į jus panašus Nikola Karabatičius (prancūzas, tris kartus rinktas geriausiu pasaulio rankininku)? Irgi gerai žaidžia atakoje, o taip pat gynybos viduryje.
– Kažkas tokio yra. Bet jis galingesnis. Daug žaidžia pats, dažnai meta ir įmeta. Aš pelnydavau mažai įvarčių.
– Vidurio gynėjui buvote neaukštas – 186 cm. Kaip jums pavykdavo taip gerai gintis?
– Aš laikiausi savotiškos filosofijos. Tas, kas žaidžia puolime, galvoja, kaip įmesti, kaip atlikti gerą perdavimą? O sau kėliau kitą užduotį: aš nutrauksiu jų kombinaciją. Perimsiu kamuolį. Šiek tiek pastumsiu didelį žaidėją ore ir jis nugrius. Varžovai prarasdavo pusiausvyrą.
Buvo lengva gintis net prieš dvimetrinius linijos žaidėjus. Žinojau, kad jei pastatysiu koją jam prie kelio, jis nugrius. Arba galėdavau patempti, kai jis stodavosi į poziciją. Žaidėjas laukdavo, kad stumsiu jį į priekį, o aš atvirkščiai – patraukdavau atgal. Kai rankininkas gaudo kamuolį ore, jis tampa lengvas. Galėdavau jį pastumti vienu pirštu. Jei žaidėjas gaudydavo kamuolį, patraukdavau už alkūnės. Man visa tai patikdavo. Niekas apie tai nepagalvodavo, o aš įsigudrinau ir tapau neblogu gynėju.
Gudrybių mane pamokydavo Jurijus Predlecha. Jis sakydavo: išmintingas į kalną nekops, išmintingas kalną apeis. Teisingai? Man šis išsireiškimas patinka.
– Sako, kad kitaip nei kiti lietuviai žaidėjai jūs neturėdavote pretenzijų prisitaikyti prie sovietinio gyvenimo?
– Suprantate, yra etapai ir gyvenimo būdas, yra žmonės ir yra politika. Prie to pripranti ir nieko pakeisti negali. Gal kažkas ir nepatikdavo, bet nieko pakeisti negali. Kodėl tada prieštarauti ir būti nepatenkintu? Reikia gyventi kaip leidžia gyvenimas.
Kas patiko, o kas ne? Didžiąją dalį laiko praleisdavau aikštėje. Daug važinėjau, bet mažai mačiau. Mūsų akiratis buvo labai menkas. Po kažkiek laiko ir patirties supranti, kodėl laimėdavome. Nes buvo tvirta sąjunga, komanda susirinkdavo iš daugybės respublikų. Mes daug dirbdavome ir būdavome stipresni. Dar ta nuotaika prieš mačą: reikia laimėti, už mūsų šalis. Tai – spaudė. Kai kurie žaidėjai sulūždavo psichologiškai, nors galėjo padaryti daugiau. O manęs tai neveikdavo. Aš žaisdavau taip, kaip manydavau, kad reikia. Nekreipiau dėmesio. Po Sąjungos subyrėjimo pastovaus rezultato pasiekti nepavyksta. Kažkas ne taip veikia. Švedija, Danija, Islandija turi kitokią psichologinę paramą, kitą motyvaciją.
– Savo laiku jus labai norėjo gauti CSKA. Kodėl nenorėjote į Maskvą?
– Todėl, kad tuo metu „Granitas“ žaidė labai gerai.
Mes užimdavome antrą, trečią vietas TSRS čempionate, žaidėme Europos taurės varžybose.
Mane kviesdavo į rinktinę. Pakeisti klubą ir pereiti į CSKA neturėjau tikslo. O štai nugalėti CSKA, užimti prizinę vietą – tai prestižas. Ir paskui man sukūrė geras sąlygas Lietuvoje. Gavau butą, mašiną. Nebuvo priežasties išvažiuoti. Maskvoje ir taip praleisdavau daug dienų per metus. Tie atstumai mieste nelabai traukė.
Paskui mane pradėjo prievarta gaudyti. Atvykdavome, pavyzdžiui, mes iš Ispanijos ar Vokietijos, o pareigūnai su uniforma jau laukdavo oro uoste. Norėdavo mane paimti. Bet treneris Anatolijus Jevtušenka sakydavo: čia neutrali zona, turite iš jos išeiti. Jie išeidavo, o aš mašina pervažiuodavau į Šeremetjevo 1-ąjį oro uostą. O iš ten skrido lėktuvai į Baltijos šalis. Kelis kartus pabėgau.
Manęs buvo atvykę ir į Lietuvą. Bet aš atsiguliau į ligoninę. Trauma. Negaliu pajudėti. Jie pažiūrėjo ir išvažiavo.
– Pirmasis jūsų didelis turnyras su TSRS rinktine buvo 1978 metų pasaulio čempionatas. Pralaimėjimas finale vokiečiams stipriai atsiliepė karjerai?
– Taip, bet pirmasis mano pasiekimas – tai 1977 metų jaunimo pasaulio čempionatas Švedijoje. Ten sužaidžiau labai gerai, patekau į simbolinę septyniukę. Tada ir pašaukė į vyrų TSRS rinktinę. Buvau jaunas, 1978 metais sužaidžiau tik kelis mačus, paėmė dėl perspektyvos.
Kai laimėjo vokiečiai, visiems jų rankininkams ant galvų uždėjo popierines karūnas. Jie tapo karaliais. Treneris Jevtušenka tada sušaukė komandos jaunimą, pasakė, kad mums reikės pakeisti veteranus, tad įsidėmėkite, kaip tai skaudu ir nemalonu. Tada pasakiau sau: palaukite, aš jus įveiksiu. Tai buvo užsivedimas ateičiai. Prieš vokiečius visada gerai kovodavome. O 1982 metais laimėjome pasaulio čempionatą.
– Ar tiesa, kad Maskvos olimpinėse žaidynėse žaidėte rimtai traumuotas?
– Taip, birželį buvo treniruočių stovykla Suchumyje. Treniruotėje aš pasisukau koją. Iki žaidynių liko trys savaitės. Atvažiavau namo. Pamenu, kad buvo skrydžiams netinkamas oras. Pasiekiau Rygą, paskui ir Kauną.
Koja užtino. Padarė nuotrauką. Lūžęs vienas iš kaulų. Reikėjo dvi savaites laikyti gipse, o paskui reabilitacija. Ką daryti? Jevtušenka skambina: kaip tu? Sakau, kad yra lūžis. Bet jau po savaitės nuėmiau gipsą, subintavau koją. Skaudėjo, negalėjau kentėti. Ar atvyksiu? – Žinoma.
Ir atvažiavau. Koją paskaudėdavo, bet žaidžiau ir visai neprastai. Per apšilimą prieš rungtynes su jugoslavais dėl patekimo į finalą gavau alkūne į nosį – bum! Bet vėl reikia žaisti. Gydytojas įstatė tamponą, aš įmetu penkis įvarčius ir laimime.
Koją skauda, nosį skauda. Padarė nuotrauką – lūžusi. Finale su vokiečiais mūsų Saša Karšakevičius neįmetė paskutinėje atakoje ir mes pralaimėjome. Irgi buvo skaudu. Bet tai sportinė nesėkmė. Guodėme kaip tik galėjome.
Pamenu, kaip sėdėjome po finalo ant grindų. Vokiečių kapitonas sukvietė savo komandą ir paragino pražygiuoti pro mus maršo žingsniu. Jie demonstratyviai taip ir praėjo. Tada pagalvojau, kad dar aš pagausiu jį.
1984 metais žaidėme draugiškas rungtynes, nes į Los Andželą nevažiavome (dėl šaltojo karo tarp JAV ir TSRS, – red. past.). Vokiečių kapitonas bėgo į greitą puolimą. O aš jį taip pagavau, kad jis guli, aš sėdu ant suolo, o teisėjai įskaito įvartį. Niekas nematė, kas su juo nutiko. Bet jis su sulaužyta nosimi. Tai buvo grąža už tą maršą.
– Kuo buvo įdomus 1982 metų pasaulio čempionatas – pirmasis, kurį laimėjo TSRS rinktinė?
– Mes rungtyniavome Dortmunde. Beveik visas miestas už mus sirgo, nes tikrai labai gražiai žaidėme. Laimėjome prieš visus dideliu skirtumu. Žmonės matė, kad esame visa galva geresni už likusius. Vokiečiams labai patiko mūsų komanda. Mes išeidavome į miestą, mus vaišindavo alumi, parduotuvėse siūlydavo nuolaidas. Buvo malonu, kad taip gerbė.
– Kitame pasaulio čempionate – 1986 m. TSRS rinktinė liko dešimta, o jus po turnyro pašalino dėl to, kad prieš pirmenybes komanda Novogorske šventė jūsų sūnaus gimimą. Ar tai buvo tikroji priežastis?
– Svarbiausia priežastis, kad komandoje vėlavo kartų kaita. Jau kilo jaunimas, daug puikių baltarusių žaidėjų. Bet liko ir Maskvos gvardija. Po 1984 metų reikėjo jos atsisakyti, bet Jevtušenka paliko veteranus. O jie labai destabilizavo padėtį, komandoje prasidėjo nesutarimai. Vieni nori žaisti, kiti jau negali. Nebuvo darnumo.
Aš tapau atpirkimo ožiu. Kažkas turėjo juo tapti. Man gimė sūnus, bet šventimo nebuvo, visi rengėsi čempionatui atsakingai. Bet ten komanda nesužaidė. Sušaukė partinį komjaunuolių suvažiavimą ir mane pašalino iš komandos.
– Pasakojama, kad 5-6 žaidėjai nelabai norėjo laimėti čempionate, nes norėjo trenerio pasitraukimo...
– Buvo ir tai. Tiesiog reikėjo permainų. Jevtušenka laikėsi veteranų. Bet tie jau nelabai ką galėjo padaryti. Bet aš toje kompanijoje nebuvau. Tais laikais kapitonu paskirdavo treneriai. 1987 metais mane vėl pakvietė į rinktinę, o tada jau kapitoną rinko komanda. Išsirinko mane.
Nežinau, ar nustebo treneris, bet aš nustebau. Tada vertino pagal žaidimą. Vaikinai, matyt, jautė mano sportinį palaikymą aikštėje ir už jos ribų.
Aišku, pasirodyti per susirinkimus man buvo sunkiau nei kitiems. Gal kliudė akcentas, nors ir stengiausi kalbėti teisingai ir įdomiai. Pamenu, kad važiavome į vynuogyną Krasnodare, Sevastopolyje reikėjo muziejuje pasirodyti, mus kvietė ir į mokyklas. O prieš Seulo žaidynes dvi savaites stovyklavome Vladivostoke. Ten reikėjo užsukti į fabrikus.
– Kas įvyko tame susirinkime, kuriame jus pašalino iš komandos?
– Pasisakė Jevtušenka, kiti vaikinai. Treneris pasakė taip: komandoje žaidėjai nelabai laikėsi disciplinos, todėl prastai ir pasirodėme. Tad reikia pašalinti Novickį.
– Kaip reagavo komanda?
– Visi tylėjo. Po olimpinių žaidynių Seule mums surengė komercinį turą Europoje. Aš jau rengiau dokumentus pervažiavimui į Ispaniją. Jevtušenka sukvietė komandą: visi važiuoja, išskyrus Novickį, nes jis užsiima dokumentais. Tai išgirdęs aš trenkiau kamuolį į grindis. Ir išėjau iš salės. O tada visa komanda pasekė paskui mane. Esą, jei aš nevažiuoju, tai ir jie nevažiuoja.
Galiausiai man leido važiuoti, aš vykau į turnyrą, tik mažai žaidžiau.
– Liko nuoskaudų treneriui?
– Ne. Manau, kad jis teisingai treniravo. Tiesiog buvo toks laikas, tokie niuansai. Mes buvome jauni, daug ko nesupratome.
Skambinau jam prieš 7 metus. Mano sūnus Valdas tada žaidė Austrijoje, mes viešėjome pas jį Insbruke. Paskambinau treneriui. Tiesiog šiaip, kad išgirsčiau jo balsą. Pakalbėjome draugiškai apie sveikatą, gyvenimą.
– Esate sakęs, kad Seulo žaidynėse treneriai tarėsi su jumis. Dėl ko?
– Kokią gynybos sistemą taikyti, kaip veikti prieš vieną ar kitą komandą: 5-1 į šalį, 3-3, ar 6-0. Pavyzdžiui, gerai sužaidėme su jugoslavais. Aš tada pasiūliau pritaikyti 3-3. Ir mes laimėjome. Nes tada tokią aktyvią gynybą žaidė ir „Granitas“.
– Po olimpiados buvo daug švenčių?
– Viename ar dviejuose lėktuvuose namo skrido tik olimpiniai čempionai. Mes grįžome su krepšininkais (TSRS rinktinei tada atstovavo Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius, – red.). Jie baigė turnyrą 3-4 dienomis anksčiau ir jau buvo pašventę. O mes ilgiau užtrukome. Mačiau, kaip jiems buvo linksma. Linksmai ir skridome atgal. Nežinau, kur buvo stiuardesės, tačiau maistą mums lėktuve pateikė krepšininkai.
Paskui mus atvežė į viešbutį „Rossija“. Kitą dieną ėjome apdovanojimų pas Gorbačiovą (tuometinį TSRS vadovą).
– Pasikalbėjote su juo?
– Ne. Olimpiečių buvo daug. Ėjo toks konvejeris. Kvietė po vieną, įteikė medalius. Aš gavau Tautų Draugystės ordiną. Dar buvo banketas Kremliaus salėje. Kitą dieną jau skridau namo, norėjosi ten grįžti.
– Ar kada nors teko susitikti su TSRS pirmaisiais veidais?
– 1980 metais mus apdovanojo ir gavau medalį „Už darbinius pasiekimus“. Bet įteikė, man regis, ne Brežnevas, o antrasis ar trečiasis sekretorius.
– Spartakas Mironovičius (TSRS rinktinėje dirbęs treneris) mėgo jus kaip žaidėją?
– Mes nesipykome. Supratome rankinį, tarėmės. Konfliktų tikrai nebuvo. Jis mokėjo su žaidėjais bendrauti. Pamenu, kad rengdavo geras pirtis, kiekvieną žaidėją vesdavosi išperti, pats darydavo masažą, pėrė vanta. Ištverdavo karštį.
Beje, tada vienu laiku treniruodavomės keturis kartus per dieną. Buvo toks eksperimentas. Bėgdavome krosus miške, maudėmės ežere. Per pratybas daug bėgiodavome. Tiesa, maistas nebūdavo labai gardus. Duodavo didelį gabalą jautienos. Kartais jis būdavo toks tvirtas ir kietas. Dar atnešdavo stiklinę grietinės – tai mūsų vitaminai.
– Pergalingame „Granitui“ 1986-1987 m. sezone IHF taurės turnyre žaidėte traumuotas?
– Taip. Skaudėjo koją, bet menisko taip ir neoperavau. Dar ir petį pakreipiau. Negalėjau visa jėga mesti į vartus.
Tada buvo kova su vokiečių „Gummersbach”.
Vis susidurdavome su šia komanda – metus, antrus, trečius. Vokiečiai jau mūsų psichologiškai bijojo. Lietuvoje jie buvo mums pralaimėję dešimties įvarčių skirtumu. Jautė didelę įtampą. Svečiuose mes pralaimėjome devyniais, bet iškopėme į finalą.
Jie darė viską, kad mus įveiktų. Teisėjai buvo čekai. Dar prieš rungtynes buvo pietūs. Viena iš virėjų neišlaikė ir pasakė kažkam iš mūsų komandos vadovų: nevalgykite pietų. Tie, kad nežaidė, valgė. Ir visiems susuko pilvus. O mums – nieko.
Padarė tokią šunybę, kad negalėtume judėti aikštėje. Buvo labai negražu iš jų pusės. Po to kitos komandos pradėjo vežioti savo virėjus, nes žinojo: prieš mačus gali duoti kažko, kad nusilpnintų komandą.
Tai buvo pirmoji interviu su V.Novickiu dalis.
