Zikos virusas, terorizmo baimė, rusų dopingo skandalas, beprotiškas nusikalstamumo dydis pačiame Rio ir dar daug daug kitų. Vis dėlto sporto žvaigždės jums žada beprotiškai įdomų laiką stebint jų pasirodymus arenose, o aš su kolega Donatu Urbonu pažadu beprotiškai stengtis, kad stebėti šią sporto šventę jums būtų dar įdomiau.
Vis dėlto noriu jūsų, sporto gerbėjai ir šiaip TV žiūrėtojai, paprašyti nepamiršti, kad sportas visų pirma turi kelti geras emocijas. Įsijunkite ne tik Lietuvos krepšinio rinktinę, Rūtos Meilutytės finalinį plaukimą ir Lauros Asadauskaitės-Zadneprovskienės kovą dėl medalio penkiakovės rungtyse.
Taigi, kai prie TV ekrano ims noras paburbėti apie „dar vieną grybą“, už kurį jus pasirodytumėte geriau, apsidairykite ir atsakykite į klausimą – kodėl jūs dar ne prezidentas arba ne milijonierius. Rio varžysis daugiau nei 11 tūkstančių atletų, o aukso medalių yra tik 306. Ne visiems lemta jį pasiekti, kiti jį iškovoja penkis kartus ir daugiau.
Vieni į žaidynes važiuoja kovoti tik dėl aukso, kiti jį iškovoja visiškai nelauktai (atsiminkite Dainą Gudzinevičiūtę). Būtent dėl šios priežasties siūlau pasistengti nepraleisti nė vieno lietuvio starto – galbūt paskui galėsite girtis, kad matėte, kaip buvo iškovotas auksas, kai kiti aplink net negalvojo įsijungti transliacijos, nes „jis vis tiek liks prie galo“.
Olimpinės žaidynės visų pirma yra kova su savimi, nes vien patekimas į jas jau yra pergalė. Taip, žaidynėse pamatysite ne vieną gal kiek juokingą pasirodymą.
Pavyzdžiui, ne su sportiniu, o su visą kūną dengiančiu maudymosi kostiumu besivaržančią plaukikę, o gal pabėgėlį bėgiką (gražus žodžių žaismas) – nuo varžovų jie atsiliks daug, gal net komiškai daug, tačiau finišuos aukštai iškėlę galvas. Tai tikrai nėra juokinga – šie sportininkai turėjo nueiti ilgą kelią iki olimpinės arenos, o tame kelyje įveiktos kliūtys greičiausiai net nebuvo sportinės. Tokių kliūčių gyvenantys Lietuvoje tikriausiai net nelabai įsivaizduoja.
Tarp Lietuvos atletų tokių pasirodymų nebus, tačiau toli gražu ne visos vietos bus prizinės (primenu, kad olimpiadoje prizinėmis vietomis vadinamos 1–8 pozicijos). Bus sportininkų, kurie liks už 20-uko, gal už 30-uko ribų. Vėl pasigirs palyginimai su turistais ir kvailos mintys, kad „bet kas galėtų taip pasirodyti“.
Šiems „sirgaliams“ visų pirma reikėtų pamėginti nubėgti maratoną, arba nuirkluoti 2000 metrų sportine valtimi, arba plaukiant peteliške įveikti kokius 400 metrų. Dar galite pamėginti kiekvieną dieną pradėti šuoliu į šaltą plaukimo baseiną arba prieš darbo dieną nueiti į treniruotę, vėliau dirbti, o po darbo – vėl į treniruotę. Ir visa tai dėl vieno tikslo – galbūt po ketverių metų startuoti arenoje, kurioje vyksta olimpinės žaidynės.
Nė vienas olimpinis čempionas netapo milijonieriumi vien dėl olimpinio medalio. Pragyvenimui sportininkai dažniausiai užsidirba komercinėse varžybose arba tiesiog dirbdami, kaip kiekvienas iš mūsų. Pavyzdžiui, irkluotoja Lina Šaltytė dirba Konstituciniame Teisme, o sportinio ėjimo atstovė Brigita Virbalytė yra puiki žurnalistė, dirbanti LRT televizijoje. Maratonininkas Remigijus Kančys yra ir bėgimo treneris, o irkluotojas Mindaugas Griškonis turi krovinių pervežimo verslą.
Sportininkai dažniausiai yra tokie pat žmonės kaip ir mes, tačiau jų gyvenimas lengvas gali pasirodyti tik iš šalies. Paklauskite bet kurio Rio žaidynėse startuosiančio sportininko, kiek prakaito jiems kainavo kelias iki žaidynių – atsakymas jus tikrai nustebins.
Taip, kritikuoti sportininkus galima, kaip ir bet kurį kitą žmogų, ypač, kai jo darbas matomas viešai. Tačiau neleiskite blogoms emocijoms ir nepamatuotam pykčiui užgožti jūsų kritikos, neleiskite, kad ji skambėtų kaip visiško neišmanėlio paistalai. Negalvokite apie sportą vien tik per pergalių ir medalių prizmę.
Olimpinės žaidynės, pirmiausia, yra šventė. Tegul ši šventė prasideda!
