37-erių metų vyras, anksčiau sportavęs Tailando boksą ir ilgą laiką dirbantis treneriu Lazdijų sporto klube „Sakalas“, tikėjo, kad ateis diena, kai jis artimiau susipažins su kita, daug entuziazmo ir kantrybės reikalaujančia sporto šaka – kultūrizmu.
Šių metų sausį Remigijus nusprendė kardinaliai pakeisti mitybos įpročius, sporto pakraipą ir įprastą gyvenimo režimą. Svorio pokytis daug kam kelia šiurpą: nuo 99 kg iki 73,7 kg! Sakysit, neįmanoma? Tik ne jam.
Abu su treneriu Mariumi Blaževičiumi lyg susitarę kartoja, kad tai daugiau nei maksimaliai pasiektas tikslas. O kaip tai pavyko, draugai ir sporto kolegos pasakoja interviu.
Pradžia ir įveikti sunkumai
– Remigijau, pati negaliu patikėti tuo, ką matau nuotraukose. Kada supratote, kad atėjo laikas kardinaliems pokyčiams gyvenime?
Įrodinėti niekada niekam nieko nereikia, tiesiog reikia sau pačiam įrodyti, kad gali pasiekti užsibrėžtą tikslą.
– Prieš trejus metus susipažinau su Lietuvos kultūrizmo federacijos (NAC) prezidentu Karoliu Žilinsku, kuris mane, dar tada visiškai žalią, atvedė į kultūrizmo sporto kelią. Mokė pozuoti, dalijosi savo patirtimi iš varžybinio gyvenimo.
Aktyviai dalyvavau NAC veikloje, buvau išrinktas federacijos generaliniu sekretoriumi, prisidėjau prie varžybų organizavimo bei teisėjavimo. Teko Lietuvos kultūrizmo čempionatą organizuoti ir savo krašte, Veisiejuose.
Per varžybas tenka matyti daug puikių atletų. Vienas mano favoritų visuomet buvo Vitalijus Smackis. Pamenu vienas rudens sezono varžybas, kai Vitalijus buvo scenoje, paėmiau jo anketą, pamačiau jo svorį ir pagalvojau: nejau tai neįmanoma? Tada ir pradėjau galvoti, kad norėčiau savo jėgas išbandyti „Men Athletic“ kultūrizmo kategorijoje. Beje, svajonė išsipildė ir su Vitalijumi scenoje stovėjome vienas šalia kito.
– Ar jautėtės blogai, o galbūt norėjote kažką kažkam įrodyti?
– Niekada nesiskundžiau nei sveikata, nei išvaizda, tiesiog dirbu trenerio darbą Lazdijų sporto centre bei Lazdijų sporto klube „Sakalas”, kur toks gyvenimo būdas tik privalumas. Įrodinėti niekada niekam nieko nereikia, tiesiog reikia įrodyti sau pačiam, kad gali pasiekti užsibrėžtą tikslą.
– Kaip pranešėte šeimai? Ar neatsirado skeptiškai nusiteikusių?
– Žmonai iš pradžių nieko nesakiau apie varžybas, nes ir pats iki galo nebuvau tikras, ar dalyvausiu. Maniau, tiesiog sutvarkysiu formą vasarai. Skeptiškai nusiteikusių buvo, ir netgi labai daug. Nelabai kas tikėjo, kad man pavyks.
Pabaigoje, likus maždaug mėnesiui iki varžybų, sklido įvairios kalbos, kad sergu, susenęs, neįmanoma pažinti ir t.t. Man visos šios kalbos kėlė juoką, nes kalbėjo tie, kurie apie šį sportą nieko nesupranta, nėra su tuo susidūrę iš arčiau.
– Koks buvo pirmasis žingsnis tikslo link?
– Pirmas žingsnis buvo rasti šią sritį profesionaliai išmanantį žmogų, kuris aiškiai išdėstys visą sistemą, patars ir noriai pasidalins kultūrizmo paslaptimis. Man pavyko tokį rasti – susibičiuliavau su profesionaliu treneriu, kraštiečiu – Mariumi Blaževičiumi.
Drąsiai galiu teigti, kad Marius – ne tik vienas geriausių trenerių Lietuvoje, bet ir puikus atletas. Neslėpsiu, daug šia sritimi domėjausi ir pats: stebėjau kitų šalių kultūristų gyvenimus internete, skaičiau straipsnius ne tik apie mitybą, bet ir apie šį gyvenimo būdą.
– Kuris etapas sunkiausias? Kokios buvo tos akimirkos, kai norėjosi viską mesti, ar jų net nebuvo?
– Sunkiausias etapas prieš pat varžybas, kai atsisakoma visų angliavandenių ir pusantros paros būnama beveik be vandens. Bet net ir tada sakiau sau, kad eisiu iki galo. Juk už manęs stovėjo trenerio įdėtas darbas. Negalėjau nuvilti visos komandos.
– Kas šiuo laikotarpiu buvo didžiausia jūsų motyvacija?
– Mano treneris, dabar jau ir draugas, Marius. Stebiuosi, kad visus metus jis išlieka geros formos. Žmona taip pat neleido nuleisti rankų ir vis ragino eiti iki galo.
Mityba, alinančios treniruotės ir psichologija
– Kokie svarbiausi elementai šioje sporto šakoje?
– Pirmoje vietoje – mityba, jai skirčiau 70 procentų. Taip pat režimas, poilsis, treniruotės bei užsispyrimas.
– Kiek kartų per dieną sportavote?
– Prieš pradėdamas ruoštis varžyboms, sportavau penkis kartus per savaitę. Artėjant varžyboms – šešis, nes treniruotes kojoms darydavau du kartus per savaitę. Iki varžybų likus dar mažiau laiko – prisidėjo ir kardio treniruotės. Paskutines tris savaites prieš varžybas darydavau jau tris treniruotes per dieną – kardio ir vieną su svarmenimis.
Sunkiausias etapas prieš pat varžybas, kai atsisakoma visų angliavandenių ir pusantros paros būnama beveik be vandens. Bet net ir tada sakiau sau, kad eisiu iki galo.
– Darėte tai vienas ar visuomet su trenerio priežiūra?
– Treniravausi vienas, dėl to nemačiau jokių problemų. Kai reikėjo pagalbos ar tiesiog kildavo klausimų – vykdavau į Kauną, kur sportavau kartu su treneriu Mariumi.
– Kaip maitinatės? Ar dieta keičiasi?
– Nuo sausio 3 dienos iki gegužės 21 dienos mityba keitėsi daug kartų, jau net nepamenu (šypsosi). Maitinausi kaip ir visi kiti sportininkai, propaguojantys šią sporto šaką. Ryte – virti kiaušinių baltymai su avižine koše, dieną keturis kartus – vištiena su ryžiais, brokoliai ir kilogramas agurkų. Vakare – tunas arba kitokia žuvis. Valgydavau šešis kartus per dieną. Vandens gerdavau nuo penkių litrų ir daugiau.
– Ar tikrai tuo mėgavotės, nesinorėjo neriboti savęs?
– Kai suvalgai kilogramą vištienos, pusė kilogramo ryžių – riboti tikrai nebesinori, kur dar daržovės ir visa kita. To visiškai užtenka. Kai nusibosta virta vištiena, galima susimalti ir pasidaryti kotletus, keptus orkaitėje. Reikia tik netingėti ir pasukti galvą. Man tai iki šiol pavyksta (šypsosi).
– Kaip prie to taikėsi šeima, jiems nesunku gyventi su taip besąlygiškai tikslo siekiančiu žmogumi?
– Palaikė, matė mano norą, tikslą bei užsispyrimą. Niekada nesulaukiau pastabų, kad nieko kito nevalgau, tik savo gamintą maistą.
– Jūsų svorio pokyčiai per penkis mėnesius išties įspūdingi, kaip reagavo organizmas? Kas padėjo neatsidurti ant išsekimo ribos?
– Organizmas reagavo gerai. Jokių pašalinių veiksnių nejaučiau ir nejaučiu, jaučiuosi puikiai. Turbūt todėl, kad viskas buvo daroma ne drastiškai, o palaipsniui ir profesionaliai. Nebuvo jokių galvos svaigimų ar kažko panašaus.
Varžybos, pasiekimai ir ateitis
– Šį sezoną dalyvavote net trijuose kultūrizmo čempionatuose, koks jausmas? Kurios varžybos buvo sunkiausios ir įsimintiniausios?
– Taip, spėjau dalyvauti tik trejose varžybose, tačiau man norėjosi daugiau.
Dar kartą pasikartosiu: ne dėl medalio aš tai dariau, bet kai jį dar ir iškovoji iš pirmo karto, tai prideda daug motyvacijos nenuleisti rankų.
„NAC Vilnius Cup Open 2016“, „Men Athletic“ kategorijoje užėmiau 7 vietą iš 11 atletų. Man šios varžybos buvo įsimintiniausios, nes jos buvo pirmosios. Šioje kategorijoje nebuvo nė vieno naujoko, tik aš vienas, ir sugebėjau aplenkti atletus, kurie varžybose dalyvauja jau ne vienerius metus.
Jeigu Vilniuje būčiau dalyvavęs ir vyrų naujokų kategorijoje, manau, būčiau užėmęs aukštesnę vietą. Alytuje, NAC Lietuvos kultūrizmo čempionate, „Men Athletic“ kategorijoje užėmiau šeštąją vietą. Šiame čempionate dalyvavau ir vyrų naujokų kultūrizmo kategorijoje, kurioje užėmiau trečią vietą.
– Ar esate patenkintas pasiekimais, galbūt tikėjotės daugiau?
– Esu daugiau nei patenkintas! Numečiau 25,3 kg svorio. Pasak trenerio – aš jau nugalėtojas! Dar kartą pasikartosiu: ne dėl medalio aš tai dariau, bet kai jį dar ir iškovoji iš pirmo karto, tai prideda daug motyvacijos nenuleisti rankų.
– Kokie artimiausi planai? Nedarysite pertraukos kultūrizme?
– Artimiausiuose planuose lengvas poilsis, duoklė šeimai. Taip, be abejo, darysiu pertrauką.
– Kiek ilgai žadate taip gyventi, negi nesinorės sugrįžti į įprastą gyvenimo ritmą?
– Gyvenimas per trumpas, kad gyventum bet kaip. Jau kiek daugiau nei savaitę gyvenu įprastą gyvenimą, bet maitinuosi kaip ir prieš varžybas – šešis kartus per dieną. Tiesiog mityba jau nėra tokia griežta, ne vien virtas, bet ir keptas maistas, daugiau įvairovės.
Kultūrizmas dėkingas tuo, jog tai vyresnių žmonių sportas, jame gali startuoti ir būdamas 50-ies metų, svarbu tik tai, kaip tu juos visus nugyvenai.
– Ko palinkėtume žmonėms, dar vis nesiryžtantiems siekti savo svajonių?
– Reikia užsibrėžti sau tikslą ir jo siekti. Kaip sakoma, jei pats sau nepadėsi – tau niekas nepadės. Tad tik pirmyn!
Lemtinga nuotrauka, draugystė ir panašios svajonės
Apie R.Paulionio pasiekimus kalbėjausi ir su jo treneriu Mariumi Blaževičiumi.
– Mariau, kada jūs tapote Remigijaus vedliu kultūrizmo kelyje?
– Kai 2015-ųjų spalį tapau savo kategorijos čempionu, Remigijus paprašė nusifotografuoti, nors pažįstami mes jau daug metų. Tada išgirdau, jog kūno paruošimo prasme jis mane laiko idealu. Sužinojau, kad Remigijus jau seniai svajoja keisti gyvenimo būdą, parodyti sau ir kitiems, ką gali pasiekti žmogus su geležine valia, maksimaliomis pastangomis ir žiniomis arba pagalba.
Tad galima teigti, jog tai tapo kertiniu atskaitos tašku, nuo kada su Remigijumi pradėjome rimtai diskutuoti apie galimybę ne tik pakeisti savo gyvenimo stilių, bet ir dalyvauti taip svajotose varžybose.
– Kas buvo sunkiausia dirbant su juo?
– Tiesą sakant, su Remigijumi dirbti buvo neįprastai lengva. Turbūt todėl, jog viską darydavo taip, kaip liepdavau. Jei pasakydavau, kad dabar darysim taip ar kitaip, iš jo išgirsdavau tik: „OK“. Visada viską darydavo nuo... iki..., tad sunkumų išskirti negalėčiau.
Tai vienas pareigingiausių žmonių, su kuriais teko bendrauti, disciplinos prasme. Galbūt kiek sunkiau buvo tai, kad susitikti tekdavo retai. Stengdavomės bent du kartus per mėnesį (jis gyvena Lazdijuose, aš Kaune). O internetu bendraudavome kiekvieną dieną, labai daug.
Net du kartus per savaitę jis man siųsdavo savo rytines pozavimo nuotraukas bei svarstyklių skaičius, kad stebėčiau jo tikslius pasikeitimus. O prieš pat varžybas dar ir filmuodavo, pirštais spausdamas savo odą ir rodydamas jos storumą/plonumą (juokiasi).
– Ar draugiški ryšiai netrukdo išlikti griežtu bei reikliu treneriu?
– Man ne. Dalis klientų netgi sako, jog retkarčiais treniruotėse esu rūstokas. Nesu toks, tiesiog manau, jog jeigu turime tikslą, reikia jo siekti. Ir tą laiką, kurį skiriame treniruotei, išnaudoti galime maksimaliai kryptingai, o vėliau pavyks ir padiskutuoti, pajuokauti, patriukšmauti (šypsosi).
Lygiai taip pat ir su Remigijumi. Prisipažinsiu, retkarčiais paignoruodavau jo klausimus, bet tik todėl, kad matyčiau jo motyvaciją, t.y. ar jis to klausimo nepalieka „už borto”, ar yra atkaklus. Jis visada prie to klausimo grįždavo (juokiasi).
– Kokie žmogaus būdo bruožai, jūsų nuomone, svarbiausi siekiant aukštumų kultūrizme?
– Kaip ir visuose kituose gyvenimo atvejuose: šimtaprocentinė disciplina, duoto žodžio SAU laikymasis. Kultūrizme turi, tiesiogine šio žodžio prasme, aukoti laiką. Turi laikytis tikslios dienotvarkės, turi skirti begalę laiko maisto ruošimui, jo tiksliems kiekiams, tiksliam reguliariam valgymo laikui, sportui, miegui.
– Kaip įsivaizduojate Remigijaus ateitį šioje sporto srityje?
– Bent jau kol kas, klausant jo entuziastingų minčių, planų, esant šimtams klausimų apie tolimesnę mitybą vadinamu „off sesion“ (ne sezono) metu, siekiant išlaikyti formą, po truputį auginti raumenuką, rūpinimusi sveikata (klausimai apie sąnarius, sausgysles, kepenis), manau, kad jis turi tonas „parako“.
Kultūrizmas dėkingas tuo, jog tai vyresnių žmonių sportas, jame gali startuoti ir būdamas 50-ies metų, svarbu tik tai, kaip tu juos visus nugyvenai (šypsosi). Manau, kad Remigijus dar ne kartą primins apie save pergalėmis.
– Ar šio sezono varžybose jis pasiekė maksimumą?
– Jei reiktų pasakyti visišką tiesą – daugiau nei maksimumą. Aš pats galvojau, ar tai įmanoma. Pasirodo – taip! Tiek jo, tiek mano aplinka, stebint jo pokyčius, žinojo, jog jis pasieks daug, bet nė vienas negalvojo, kad tiek. Viduje tyliai mąsčiau, kad jei plano bus laikomasi šimtu procentų, mes daug ką nustebinsime.
Ir nustebinome. Ne tik artimuosius, pažįstamus, ar „Facebook“ sekėjus, bet ir varžovus scenoje, kurie Remigijų pažinojo kaip generalinį federacijos sekretorių, visada su „pilvuku“ ir „žandukais“. Kitaip sakant, nenoriu aikčioti pats ar per daug riesti uodegą Remigijui, bet jis padarė tai, kas iš tiesų iš dažno lūpų skamba kaip: „Tai neįmanoma“.
