3 svarbiausios dviratininko savybės
„Dviračių sporte pirmiausiai turi būti fiziškai stiprus. Tačiau reikia ir galvą ant pečių turėti, nes fizinis pasiruošimas varžybose visko nelemia – reikia galvoti kaip ir kada paskirstyti jėgas, tinkamu laiku priimti tinkamą taktinį sprendimą. Be to, reikia ir psichologinės ištvermės, nes intensyviai dirbti tenka kiekvieną dieną, o rezultatai pasirodo tik kartkartėmis“, – vardina R.Navardauskas, kurio gyvenimo rutina – sunkios kasdienės treniruotės.
„Jeigu diena lengva, treniruotės metu nuvažiuojame apie 30–45 km. Jeigu sudėtingesnė – miname 6–7 valandas, per kurias nuvažiuojame 150, 180, kartais ir visus 200 kilometrų. Atstumas priklauso nuo vėjo, tempo, treniruotės pobūdžio.
Per varžybas maistą gauname iš šalia važiuojančio automobilio. Vienas komandos narys važiuoja į galą ir iš mašinos susirenka maistą, gertuves. Tai nėra paprasta, nes ant drabužių yra tik 3 kišenės, o komandoje – 8 žmonės
Ilgiausias atstumas, kurį man teko numinti varžybose – 294 km per dieną. Tokį atstumą nuvažiuoji per 7 valandas, tiesa, prieš tai dar treniruotėse tiek pat mini, nes tokioms varžyboms reikia rimtai pasiruošti“, – pasakoja R.Navardauskas, kuris 2015 m. buvo paskelbtas geriausiu Lietuvos sportininku.
Kiek tiksliai kilometrų numina per sezoną, dviratininkas negali pasakyti, tačiau sako, kad apie 300 000 km – tiek, kiek ir kiti sportininkai profesionalai.
Vėjas, karštis, ištvermė ir komandinė dvasia
R.Navardausko teigimu, tikrosios varžybos prasideda, kai sportininkai numina 200 km – po jų svarbiausias dalykas tampa ištvermė ir dar kartą ištvermė. Dviratininkui važiuoti tenka skirtingose valstybėse ir kiekviena jų turi savo ypatybių, prie kurių tenka taikytis.
„Pavyzdžiui, Italijoje nėra šoninių vėjų, šilta, tačiau čia – dideli kalnai ir slidūs keliai. Tokie patys keliai ir Ispanijoje, kurioje be to dažnai būna labai karšta, o karštį per varžybas ištverti nėra paprasta. Vokietijoje kalnai nedidukai, tačiau labai vargina šoninis vėjas. Kiekvienos varžybos išskirtinės ir kiekvienoms tenka iš anksto ruoštis“, – pasakoja dviratininkas.
Dviračių sporte svarbus ir komandinis darbas. Tas ypač ryšku, kuomet komandos nariams tenka pavalgyti. „Per varžybas maistą gauname iš šalia važiuojančio automobilio. Vienas komandos narys važiuoja į galą ir iš mašinos susirenka maistą, gertuves. Tai nėra paprasta, nes ant drabužių yra tik 3 kišenės, o komandoje – 8 žmonės. Per varžybas vienas komandos narys vis važiuoja į galą ir veža maistą, per kitas varžybas – kitas narys. Toks komandinis darbas“, – pasakojo sportininkas.
„Pas mus buvo tik dvi sporto šakos: futbolas ir dviračiai“
Dviračių sportą daugkartinis šalies plento lenktynių čempionas atrado atsitiktinai. „Tai atsitiko prieš 19 metų. Draugas pasiūlė išbandyti, o pas mus buvo tik dvi sporto šakos: futbolas ir dviračiai. Dviračiai man pasirodė įdomesni. Tėvams iš pradžių tai nelabai patiko – jie norėjo, kad daugiau laiko skirčiau mokslams, tačiau man ir patiko, ir sekėsi, o kol sekėsi, norėjosi judėti vis aukštyn ir aukštyn.
Pirmasis mano dviratis buvo su pagalbiniais ratukais, man tada buvo 3–4 metai, kai pradėjau kambaryje mėginsi sukti ratus su juo“, – prisimena R.Navardauskas.
Jau ir mokykloje sportas iš dviratininko reikalaudavo daug jėgų ir atsidavimo. Keltis tekdavo 7 ryto, po valandos jau prasidėdavo pamokos, po jų – kasdienė treniruotė. Namuose sportininkas atsidurdavo 18–19 valandą, laiko ir jėgų likdavo tik namų darbams. Kitą dieną vėl viskas iš naujo.
Norintiems siekti sportininko karjeros ar turintiems kitų didelių ketinimų R.Navardauskas pirmiausiai sako niekada nepasiduoti. „Niekados nenuleiskite rankų. Niekados nemaniau, kad būsiu profesionalas ar pasieksiu aukštų rezultatų, o visa tai įvyko. Svarbiausia – nenustoti svajoti ir siekti savo tikslo.“