„Kad sporto šaka Lietuvoje būtų pripažinta strategine, reikia Europos čempionate užimti 1-3 vietas. Komandinėms sporto šakoms tai neįmanoma misija. Lietuvos rankinio rinktinei reikia, kad vienu metu rankinyje atsirastų 16 meilutyčių ar 16 gudžių. Turime du EHF Čempionų lygoje sėkmingai žaidžiančius lietuvius, tačiau reikia dar bent dešimt. O kaip juos užauginti, kai skiriama lėšų dvigubai mažiau negu reikia Lietuvos rinktinėms dalyvauti svarbiausiose tarptautinėse varžybose, o dėl lėšų stygiaus Lietuvoje net neturime profesionalių rankinio klubų“, – sako LRF generalinis sekretorius.
Tarp strateginių – viena komandinė sporto šaka
Lietuvoje sportas finansuojamas ko gero mažiausiai iš visų Europos Sąjungos šalių. Šiais metais Kūno kultūros ir sporto departamentas paskirstė 6,3 mln. eurų visoms 64 sporto šakų federacijoms. Tik viena komandinė sporto šaka – krepšinis pateko tarp strateginių sporto šakų ir krepšinio federacijai skirta 760 tūkst. eurų.
Tuo tarpu tarp strateginių nepatekusiems rankiniui skirta 134,5 tūkst., ledo rituliui 131 tūkst., regbiui ir žolės rieduliui po 111 tūkst., futbolui 89 tūkst., tinkliniui 56 tūkst., beisbolui 54,5 tūkst., vandensvydžiui 27,5 tūkst. eurų.
„Komandinės sporto šakos nustumtos į antrą planą, nors būtent jos surenka daugiausia vaikų ir jaunimo į treniruotes ir labiausiai rūpinasi jų užimtumu. Būtent komandinės sporto šakos labiausiai populiarina Lietuvą tarptautinėje arenoje. Kai Lietuvos futbolo rinktinė žaidžia su Anglija, apie Lietuvą sužino ir į mūsų šalį atvyksta daugiau anglų negu per visus metus kartu sudėjus. O kokios sumos skiriamos neaišku ar veiksmingai šalies reklamai ir kokios futbolui? Lietuvos futbolo federacija yra išlaikoma iš tarptautinių organizacijų FIFA ir UEFA lėšų ir mokesčių Lietuvos valstybei sumoka bent dešimt kartų daugiau negu gauna iš valstybės biudžeto. Kaip su 134 tūkst. rankiniui, o su 89 tūkst. eurų futbolui, mums patekti tarp Europos čempionato prizininkų ir tapti strateginėmis sporto šakomis?“, – klausia anksčiau Lietuvos vyrų rankinio rinktinę treniravęs M.Astrauskas.
Pasak Islandijoje ne vienerius metus dirbusio ir šios šalies sporto vystymąsi iš arti stebėjusio M.Astrausko, tragiška padėtis ir kitose sporto šakose. Lietuvos tinklinio rinktinės prieš kelerius metus buvo suburtos net po dviejų dešimtmečių pertraukos, tačiau dėl lėšų stygiaus jų ir vėl neliko. Lietuvos vandensvydžio rinktinė vasarą turėjo treniruotis ežeruose, nes sostinėje neliko baseinų. Kur treniruotis neturi ir beisbolininkai, nors entuziastų dėka išugdytas lietuvis Dovydas Neverauskas jau debiutavo populiariausioje JAV sporto lygoje MLB.
Finansavimas – „verktinėms“ sporto šakoms
„Tokie valdžios sprendimai tik didina takoskyrą tarp strateginių ir kitų sporto šakų. Įvedus naują sporto finansavimo tvarką, LRF finansavimas iš valstybės biudžeto sumažėjo 25 proc. Šiemet turėsime tenkintis 134 tūkst. eurais, kai vien Lietuvos rankinio rinktinių, o jų bus septynios, dalyvavimui Europos ir pasaulio čempionatuose reikės 300 tūkst. eurų.
LRF visada pasisakė už aiškių kriterijų sukūrimą ir kelis kartus siuntė pasiūlymus komisijai. Tačiau finansavimas skiriamas tik pagal kriterijus, kurie vertina sporto šakos rezultatus, federacijos darbo rodiklius, Lietuvos čempionatų dalyvių skaičių. Bet visai neatsižvelgiama į didelio meistriškumo programas, kurias mes pateikiame. LRF dabar reikia pinigų Lietuvos vyrų rinktinei tinkamai pasirengti lemiamoms rungtynėms su Islandija dėl patekimo į 2019 m. pasaulio čempionatą, kurios įvyks šiemet, bet finansavimą už šį rezultatą gautume tik 2020 m.
Tas pats su moterų rinktine, kuri turi realų šansą patekti į 2018 m. Europos moterų rankinio čempionatą, kurio atrankos kovos vyksta šiemet. Pinigai reikalingi dabar, kad galėtume pasirengti lemiamoms kovoms. 2020 m. šių pinigų gal jau nebereiks“, – tikina M.Astrauskas.
Nesupranta fondo sprendimų
LRF vadovui nesuprantami ir Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo (KKSRF) sprendimai. Pradžioje buvo nuspręsta, kad sporto šakos plėtotės bus finansuojama tik iš Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) biudžeto lėšų ir iš KKSRF lėšos federacijoms nebus skiriamos. Tačiau finansavimą iš fondo gavo tik strateginių sporto šakų grupė.
Paskelbus sporto šakų finansavimą ir pamatę, kad trūks lėšų federacijų veiklai, vienos federacijos suintensyvino rėmėjų paiešką. Kitos nuėjo lengvesniu keliu – puolė į Seimą, KKSD ir ministerijas skųstis, kad joms skirtas per mažas finansavimas.
„Paskelbus sporto šakų finansavimą ir pamatę, kad trūks lėšų federacijų veiklai, vienos federacijos suintensyvino rėmėjų paiešką. LRF ką tik pasirašė ilgalaikio bendradarbiavimo sutartį su naujais rėmėjais. Tačiau kitos federacijos nuėjo lengvesniu keliu – puolė į Seimą, KKSD ir ministerijas skųstis, kad joms skirtas per mažas finansavimas. Ir fondas joms skyrė papildomą 1 mln. eurų.
Niekaip nesuprantu, kodėl turėjo būti paremtos tik tos federacijos? Priminsiu, kad 14 strateginės sporto šakos iš valstybės biudžeto skiriamų pinigų gavo apie 60 procentų finansavimo, kai tuo tarpu 23 kitos olimpinės sporto šakos tik 20 procentų. Kodėl tos federacijos, kurios ieško rėmėjų, kaip patarė KKSD, lieka prie suskilusios geldos, o „verktinės“ federacijos lengvai gauna papildomą finansavimą?“, – sprendimų nesupranta LRF generalinis sekretorius.
Pasak M.Astrausko, daugiau įtakoti fondo sprendimus galėtų Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK), nes net 3 iš 5 fondo tarybos narių atstovauja būtent LTOK. Tai – LTOK viceprezidentas Romualdas Bakutis, Vykdomojo komiteto narys Albinas Grabnickas ir LTOK deleguotas Laimonas Pivoras.
KKSD, prieš pat federacijoms pateikiant paraiškas fondui, nurodė, kad šiemet iš biudžeto nebus finansuojamos tokios kryptys, kaip tarptautinių renginių organizavimas, sportinės klasės, komandinių sporto šakų programa ir kitos kryptys ir kad dėl finansavimo reiktų kreiptis į fondą.
Deja, iš fondo finansavimas negautas. Fondas teigia, kad už nacionalinių čempionatų organizavimą atsakingos sporto šakų federacijos, kurioms skiriamas finansavimas iš biudžeto. Tačiau kai kurie fondo sprendimai rodo, kad šios taisyklės galioja ne visiems. Neremiant kitų lygų, kažkodėl finansuojama Nacionalinė krepšinio lyga (NKL), o tam pačiam tarptautiniam renginiui organizuoti finansavimas skiriamas net dviems subjektams.
„Jei LTOK norėtų, galėtų padaryti įtaką finansavimo paskirstymo kriterijams, bet turbūt nelabai nori. Kai pernai fondo paklausėme, kodėl neskirtas finansavimas projektui, kuris įvertintas 86 balais, o skirtas finansavimas projektams, kurie nesurinko net 55 balų, gavome atsakymą, kad finansavimas skirtas tiems, kuriems labiau reikėjo.
Reiškia, pas mus finansuojant projektus yra sporto šakos svarbios ir svarbesnės, kam trūksta lėšų ir kam labiau trūksta, kam reikia finansavimo ir kam labiau reikia. Yra skirtingos vertinimo eilės, tik įdomu kas jas ir kaip nustato, kas padaro situacijos analizę, kur skelbiami duomenis ir pan. Ar čia toks yra deklaruojamas skaidrumas ir viešumas“, – aiškių kriterijų pasigenda M.Astrauskas.
Šalyje palieka šimtus tūkstančių
Sporto federacijų vadovams nesuprantamas daugelio šalies ir miestų politikų požiūris į sportą, vien kaip į paramos prašytoją, tačiau jie net nesidomi, kiek finansinės naudos sportas atneša į valstybės ir miestų biudžetus.
„Lietuva kiekvienais metais organizuoja nors po vieną oficialų rankinio turnyrą. 2017 m. Lietuvoje surengtas Europos jaunių merginų čempionato finalinis etapas, šiemet vyko pasaulio vyrų rankinio čempionato atrankos turnyras, kitais metais Lietuvai patikėta surengti Europos merginų jaunimo čempionatą. Į Lietuvą atvykę užsienio šalių sportininkai palieka dideles sumas apgyvendinimo, maitinimo, transporto ir kitoms paslaugoms apmokėti. Tačiau tų skaičių valdininkai net nenori matyti“, – sako M.Astrauskas.
Būtent dėl lėšų stygiaus kenčia dėl kelialapio į pasaulio čempionatą kovojanti Lietuvos vyrų rinktinė. Balandžio mėnesį vyksiančioje rinktinės treniruočių stovykloje dalyvaus tik Lietuvos klubuose rungtyniaujantys rankininkai. Buvo atsisakyta kviesti užsienyje žaidžiančius lietuvius, nes Lietuvoje per brangu organizuoti turnyrą ir kviesti kitų šalių rinktines.
Rekordinis biudžetas – iš privačių rėmėjų
2017 m. LRF surinko rekordinį biudžetą, kuris viršijo 500 tūkst. eurų. Iš valstybės biudžeto bei LTOK įvairioms programos buvo gauta tik apie 250 tūkst. Dėka geros vadybos, toliau buvo mažinamos LRF skolos, kurios per trejetą metų sumažėjo apie 100 tūkst. eurų.
„Kaip minėjau, vien tik rinktinių dalyvavimui Europos ir pasaulio čempionatuose reikės apie 300 tūkst. eurų. Iš viso Lietuvos rankinio federacija šiuo metu rūpinasi net devyniomis įvairaus amžiaus rinktinėmis, taip pat nuolat renkamos regionų rinktinės bei turnyrai. Reikia rengti treniruočių stovyklas, dalyvauti draugiškuose turnyruose, pirkti aprangas, mokėti algas LRF darbuotojams. Be to, organizuojame net 14 amžiaus grupių Lietuvos čempionatus, rengiame trenerių seminarus ir t.t. Net ir esant tokiai sunkiai finansinei situacijai, federacija nenumačiusi mažinti dalyvaujančių Europos ir pasaulio čempionatuose rinktinių skaičių.
Bandysime intensyvinti rėmėjų paiešką, ieškosime kitų finansavimo šaltinių. Sieksime kuo geresnių rinktinių rezultatų su esamu finansavimu, nors jis ir nėra pilnavertis. Bandysime pradėti ir naujus rinktinių projektus. Labai reikalinga vieninga jaunųjų rankininkų rengimo programa, bet kol kas trūkstant lėšų ir tai atidedama. Daugiau dėmesio skirsime paplūdimio rankinio vaikinų ir merginų rinktinėms, nes paplūdimio rankinis gali būtų į trauktas į 2024 m. olimpinių žaidynių programą“, – optimizmo nestokoja M.Astrauskas.
Optimizmo suteikia ir sėkmingas Lietuvos vyrų ir moterų rinktinių žaidimas. Vyrų rinktinė liko per žingsnį nuo 2018 m. Europos čempionato, nors vienoje atrankos grupėje kovojo su pasaulio čempionais prancūzais ir vicečempionais norvegais. Kovoje dėl kelialapio į 2019 m. pasaulio čempionatą Lietuvos rankininkų birželio mėnesį laukia lemiama dvikova su Islandija.
Dėl kelialapio į 2018 m. Europos čempionatą kovą tęsia ir Lietuvos moterų rinktinė, kuri didžiausią staigmeną pateikė Vokietijoje, kai sužaidė lygiosiomis su tituluota šios šalies rinktine. Būtent šiuose čempionatuose bus išdalinti pirmieji kelialapiai į 2020 m. olimpines žaidynes Tokijuje.
„2020 m. olimpinės žaidynės – misija neįmanoma – kodėl gi ne?“, – įsitikinęs M.Astrauskas.
