„Aš galvoju, kad čia – jaudulys. Tačiau jo neturėtų būti, nes vien jau patekimas į čempionatą yra fantastika. Žaidėjai pralaimėti jau nebegali, gali tik laimėti“, – stebėjosi A.Vaškevičius.
Jam pačiam, stebėti rinktinės žaidimą iš „Steel“ arenos tribūnų Košicėje nebuvo lengva. „Geriau jau žaisti, – neslėpė komandos draugų tiesiog Ara vadintas legendinis vartų sargas. – Žiūrėti į visas tas situacijas iš tribūnų tikrai nelengva. Visas virpi, spirgi iš vidaus.“
Baigęs profesionalo karjerą prieš ketverius metus jis pats kiek nutolo nuo rankinio – dirba autocentre. „Rankinio labai pasiilgstu, dėl to ir buvau atvykau į Košicę. Su norvegais arenoje palaikyti rinktinės jau negalėsiu, turėjau grįžti atgal dėl darbų“, – neslėpė A.Vaškevičius.
Užsukti į Lietuvą jis stengiasi bent sykį per metus – aplankyti tėvus. Ara turėjo ne vieną pasiūlymą imtis ir trenerio darbo, bet rankinį kol kas pastūmė į šoną.
„Patreniruoti galima, tačiau Šveicarijoje iš to išgyventi negali. Vis tiek reikia turėti darbą. Galbūt po darbo, vakarais, galėtum dar ir patreniruoti, bet krūvis būtų didelis, vėl mažiau laiko šeimai. Kol kas atiduodu duoklę jai, nes per karjerą, kai sportavau, užimti buvo beveik visi savaitgaliai“, – atviravo buvęs rinktinės vartų sargas.
– Europos čempionate susirinko gausus būrys buvusių rinktinės rankininkų. Karštai palaikėte dabartinę kartą?
– Taip, susirinko tikrai nemažai. Ir tų, su kuriais kartu žaidėme pasaulio ir Europos čempionatuose (1997 ir 1998 metais, – past.). Atmosfera buvo nuostabi. Rinktinė žaidė tarsi namuose. Įspūdžiai patys geriausi. Lietuvos rankinio bendruomenė tikrai labai darni.
Slovakus perrėkti buvo kiek sunkiau, jų vis tiek buvo daugiau, bet stengėmės palaikyti, kiek tik galėjome. Vienas buvęs rankininkas, iš buvusio Klaipėdos „Maisto“, Aleksandras Getautas, kitą dieną, tiesiogine to žodžio prasme, neprašnekėjo. Sakau – tu gal miegi dar? Sako – ne, balsą praradau (juokiasi).
– Kitas jūsų bendražygis, Almantas Savonis, šiuo metu dirba rinktinėje, vartininkų treneriu. Jums kada ateityje būtų įdomios tokios pareigos?
– Gal kažkada ir būtų įmanoma. Aišku, sudėtinga, nes visą laiką dirbu ir gyvenu užsienyje. Almantui kitaip, jis – Lietuvoje, turi daugiau laiko.
– Esate daugiausia rungtynių Lietuvos rinktinėje sužaidęs rankininkas (130 nuo 1993 iki 2005 metų). Ar yra vienos, kurios labiausiai įstrigo į atmintį? Gal tos, kur atrėmėte šveicarų baudinį, jau pasibaigus rungtynių laikui, o Lietuvos rinktinė žengė į kitą atrankos etapą?
– Sunku pasakyti, daug svarbių rungtynių buvo. Taip, su šveicarais pabaiga buvo efektinga, bet buvo ir daug kitų rungtynių. Ir pasaulio, ir Europos čempionatai. Ir atrankos kovos. Pavyzdžiui, 1996-aisiais prieš Ukrainą, Kijeve, kai Jankevičius įmetė lemiamą įvartį gal iš 13 metrų, per gynėjų bloką ir vartininkui virš galvos (lietuviai laimėjo 22:21, – past.).
Metimas – labai svarbus, bet dar įspūdingiau, kaip jis buvo atliktas – kažkas vau, iš fantastikos srities. Ta pergalė mums leido patekti į kitą atrankos etapą, o vėliau ir į pirmąjį savo čempionatą – planetos pirmenybes Japonijoje 1997-aisiais.
– Buvote vienas tų pirmųjų, pravėrusių langą į pasaulio ir Europos čempionatus Japonijoje ir Italijoje. Kaip ten viskas atrodė?
– Pasaulio čempionatas Japonijoje buvo kažkas neįtikėtino. Japonai mums lankstėsi, viskuo padėjo – organizacija aukščiausio lygio. Įspūdingas atidarymas – ugnikalnis viduryje arenos. Ten patekti ir žaisti buvo kažkas fantastiško. Ir pasirodėme tikrai neblogai (lietuviai galiausiai užėmė 10 vietą, – past.).
– Kojos, rankos nedrebėjo? Visiems tai buvo visiškai nauja patirtis?
– Žinote, koks gali būti jaudulys. Mes jau patekome į pasaulio ir Europos čempionatą. Tai jau – didžiulis pasiekimas tokiai šaliai, kaip Lietuva. Aš galvoju, kad jaudulio būti negali. Kaip žaidėjas – gali tik laimėti, pralaimėti jau negali, nes didžiausias darbas – patekimas į čempionatą, jau yra atliktas. Vėliau gali tik laimėti.
– Bet dabartinei mūsų rinktinei to jaudulio, atrodo, atsikratyti nepavyksta. Kaip jūs vertinate mūsų rinktinės žaidimą?
– Taip, atrodo, kad vyrai jaudinasi. Žaidėjai neatsipalaiduoja ir negali atlikti to, ką iš tikrųjų sugeba. Toks įspūdis susidaro. Dvejos rungtynės iš eilės, kurių pirmas kėlinys – prastas, tiesiog daug pramestų metimų iš gerų pozicijų, tokių šimtaprocentinių progų neišnaudojimas. Metimai, iš tikrųjų, atlikti prastai. Aš galvoju, kad čia – jaudulys. Nežinau, nes jo kaip ir neturėtų būti, nes vien jau patekimas į čempionatą yra fantastika.
Gal šiandien su norvegais vaizdas bus kitoks? Aišku, norvegai – kietas riešutėlis. Be to, norvegai patys žino, kad prastai pradėjo ir yra kritikuojami savo šalyje. Nebus lengva su jais tikrai.
– Antrieji kėliniai rodo, kad žaisti mes galime, tik ta pradžia vis pakiša koją, ar ne?
– Taip. Gal reikia intensyvesnį apšilimą atlikti, kad tas jaudulys, vidinis drebulys truputį mažesnis būtų. Gal tai padėtų?
– Kaip mūsų vartininkų žaidimas? Viliaus Rašimo, Giedriaus Morkūno ir trumpai žaidusio Luko Gurskio?
– Vartai žaidžia neblogai. Norėtųsi, kad gynyba jiems labiau padėtų, būtų kompaktiškesnė. Dabar daugelyje situacijų varžovai meta laisvi, nėra nei bloko, nei kontakto. Vartininkams apsiginti nuo tokių metimų nėra lengva. Aš vartininkų pusėje (šypteli).
Aišku, tuos mūsų gynėjus, pagrindinius, kaip tyčia pjauna traumos (Jonas Truchanovičius visai negalėjo atvykti, Povilas Babarskas susižeidė kovoje su rusais, su slovakais nežaidė ir Lukas Simėnas, – past.). Bet yra taip, kaip yra. Nuo traumų – niekas neapsaugotas.
– Bet gal kito čempionato nebereikės laukti 24-erius metus? Gal pavyks rinktinei užsikabinti? Ar galvojote, kodėl nepavyko jums?
– Sunku atsakyti. Atrodė, žaisime ir žaisime. Dar bent sykį, ar kelis. Bet nepavyko. Ir sėkmės pritrūkdavo, ir varžovai tikrai labai stiprūs vis pakliūdavo. Sunku įvardinti vieną priežastį, kodėl taip ilgai teko laukti kito čempionato.
Šitos rinktinės branduolys dar kelerius metus tikrai žais kartu. Paskui bus matyti. Šansą gaus kiti žaidėjai – tobulėti, įrodinėti, siekti pačių aukščiausių tikslų.
– O kas nutiko šveicarams, kodėl jų nėra šiame Europos čempionate?
– Sunku pasakyti. Šveicarai tikrai turi neblogų žaidėjų, rungtyniaujančių ir Vokietijos „Bundeslygoje“. Sudėtis tikrai nebloga. Manau, tik laiko klausimas, kada jie sugrįš į Europos, pasaulio čempionatus. Jie tikrai kils į viršų.
Aišku, mums nuo to tik saldžiau turėtų būti, kad tokios šalys liko už mūsų nugarų, kad mes žaidžiame Europos čempionate, o jie – ne.
