„Gimiau Vilkaviškyje, šalia jo gyvenau ir užaugau, tokiame mažame miestelyje pavadinimu Gražiškiai. Vieną dieną mano geras draugas, „Sparta Gym“ treneris Edgaras Jankauskas, atsivežė mane į Vilnių ir atidavė į Andriaus Šipailos rankas. Nuo to laiko sportuoju šiame klube su visa komanda bei treneriu Andriumi, kuris ir padarė iš manęs šiokį tokį sportininką“, – taip paprastai pasakojimą apie save pradeda Henrikas.
Sportininkas sako gyvenime matęs daug ko, tačiau visa tai jį tik užgrūdino. 2010 metais pradėta kovotojo karjera tęsiasi iki šiol ir yra gan sėkminga: „Svarbiausia, kad nebūtų rimtų traumų, o visa kita yra pasiekiama sunkiu darbu“, – sako jaunasis kovotojas, vos spėjęs atsikvėpti po kovos KOK turnyre ir jau besiruošiantis balandžio 18–osios dvikovai Alytaus arenoje.
Nuotaikos po KOK turnyro ir pasiruošimas kovai Alytuje
– Praėjo dar tik keletas savaičių po KOK turnyro, kuriame kovojote, o jau reikia ruoštis artėjančiai kovai Alytuje. Ar toks tempas nevargina?
– Manau, kad toks tempas kaip tik yra naudingas – kuo didesnė patirtis ir kuo sunkiau salėje, tuo lengviau ringe. Būtent todėl iškart po KOK turnyro grįžau į salę, kur su komanda ir pradėjome ruoštis kitam turnyrui. Žinoma, tempas didelis, bet kol didelių traumų neturiu, džiaugiuosi, kad gaunu galimybę dalyvauti varžybose dažnai.
Mano gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Esu kilęs iš mažo miestelio, tad ne kartą teko pakovoti už viską – ir už duonos kasnį, ir už draugus.
– Kaip jautėtės iškart po kovos ir kokios nuotaikos dabar, pasižiūrėjus iš šalies, nuslūgus emocijoms?
– Po kovos jaučiausi gerai fizine prasme, bet viduje jaučiausi nekaip, nes paskutinį raundą sukovojau ne taip, kaip turėjau ir norėjau. Nors du raundai, mano nuomone, buvo sukovoti gerai, trečias raundas man nepatiko ir ateinančiam turnyrui reikės ruoštis dar daugiau – taisyti klaidas ir stengtis jų nekartoti.
– KOK turnyrą stebėjo nemažas kiekis žmonių, tai padeda ar trukdo žengiant į ringą? Kieno palaikymas svarbiausias jums?
– Į ringą žengti trukdo tai, kad tu ŽINAI jog ten daug žiūrovų, nori nenuvilti jų ir tau brangių žmonių, psichologiškai pasidaro sunku ir tai gali pakišti koją kovojant. Man svarbiausias šeimos ir draugų palaikymas.
– Kodėl nusprendėte taip greitai vėl žengti į ringą? Nesinorėjo pailsėti ilgiau?
– Mano sprendimai čia niekuo dėti (šypsosi). Kaip sakoma, „trenerio žodis šventas“. Mūsų klube („Spartagym“) trenerio žodis visuomet paskutinis, jis yra gerbiamas, dėl to aš per daug nesiginčiju, kai jis man pasako, kad aš kovosiu ten ar ten, tada ar tada. Jeigu nori tobulėti – ilsėtis nėra kada.
– Kaip vyksta pasiruošimas?
– Pasiruošimas, kaip ir visuomet, sunkus – dvi treniruotės per dieną, derinama mityba. Tiesą pasakius, monotoniškas režimas.
– Koks kasdienis treniruočių, mitybos planas?
– Kas antrą dieną rytais vyksta funkcinės treniruotės, kitomis dienomis – individualus darbas su treneriu, t.y. darbas su „lapkėmis“, technikos tobulinimas. Mitybos planas gan paprastas, esmė – sveikas maistas, kurį derinti padeda treneris.
Neiškelkite nosies aukštyn, kai laimite vieną ar dvi kovas. Sportininkų gyvenime trūksta elementaraus paprastumo, kuris padėtų kelyje į sėkmę.
– Kas prisideda prie jūsų pasiruošimo?
– Prie pasiruošimo prisideda treneriai, visa „Spartagym“ komanda. Esu dėkingas komandai ir treneriams už skiriamą laiką ir visapusišką pagalbą!
– Ar domėjotės būsimu priešininku?
– Kaip ir minėjau kituose pranešimuose, pasitikiu savo treneriu, kuris atlieka taktinį parengimą – domisi varžovais, analizuoja jų techniką, kad kaskart galėtų man patarti, kaip dirbti su būsimu ringo „partneriu“.
– Ruošiate jam kažką ypatingo?
– Kažko ypatingo varžovams aš niekada neruošiu, tiesiog stengiuosi parodyti viską, ką galiu geriausio.
Vidinė stiprybė ir įkvėpimas
– Pergalės gerai, bet gyvenime visi patiriame ir pralaimėjimų. Kaip juos pergyventi ir išlikti stipriu?
– Visiems atrodo, kad pralaimėjimas yra kažkas baisaus ir dėl jo tave visi pamirš, bet, mano nuomone, be pralaimėjimų – nebus laimėjimų, todėl dėl nieko neverta jaudintis. Svarbiausia suprasti, kodėl pralaimėjai, treniruotis ir mokytis iš savo klaidų.
– Esate jaunas, bet jūsų gyvenime netrūko šlovės akimirkų. Tai neišlepino jūsų, kaip asmenybės? Ar sunku atskirti gyvenimą sporte nuo paprastojo? Kaip atsirenkate tikrus žmones/draugus?
– Mano gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Esu kilęs iš mažo miestelio, tad ne kartą teko pakovoti už viską – ir už duonos kasnį, ir už draugus. Mačiau šilto ir šalto, turėjau sunkią vaikystę, bet draugų ir savo užsispyrimo dėka esu toks, koks esu šiuo metu. Visuomet stengiuosi būti paprastas ir draugiškas, padėti tikriems draugams, kai jiems to reikia. Laikausi paprasto principo: padėsi tu – padės tau. Jį galima pritaikyti visomis prasmėmis tiek sportiniame, tiek paprastame gyvenime. Žmonių atsirinkinėti man nereikia, tiesiog tie, kurie padėjo man bėdoje, patarė, palaikė, nuo senų laikų yra su manim kartu ir aš jiems už tai dėkingas.
– Ar turite ypatingą įkvėpimo prieš kovas šaltinį?
– Ypatingo šaltinio aš neturiu, tačiau buvimas su savo komanda – jau savotiškas įkvėpimas. Jie visada linksmi, užvedantys ir, žinoma, vieningi.
– Kas didžiausias jūsų pavyzdys ir motyvatorius?
– Mano didžiausi pavyzdžiais jau ilgą laiką yra „Spartagym“ klubo treneriai. Pradžioje – Edgaras Jankauskas, vėliau – Andrius Šipaila. Visada stengdavausi į juos lygiuotis, klausyti jų patarimų.
Visiems atrodo, kad pralaimėjimas yra kažkas baisaus ir dėl jo tave visi pamirš
– Be sporto dar kažką veikiate gyvenime? Mokotės ar dirbate?
– Studijuoju Lietuvos edukologijos universitete, stengiuosi įgauti kuo daugiau žinių apie sportą, nes juo labiausiai žaviuosi. Daug laiko praleidžiu su savo panele, kuri taip pat skatina mane siekti aukščiausių tikslų.
– Matydami jūsų ir kitų sėkmingų sportininkų pavyzdį daugelis jaunuolių norėtų rinktis tokį kelią, tačiau ne visi išdrįsta. Kaip paskatintumėte jaunus žmones?
– Šiuo klausimu turiu tvirtą nuomonę – jei žmogus labai kažko nori, tai ir pasiims iš gyvenimo. Jei tave „kabina“ šis sportas, tai eik, išbandyk, sportuok, domėkis. Viskas tik į naudą. Manau, kad sunkaus darbo dėka gali pasiekti net tai, apie ką pasvajot išdrįsdavai tik vakarais prieš miegą (šypsosi).
– Jūsų nuomone, talentas sportui turi būti įgimtas, ar galima viską pasiekti dideliu darbu ir noru?
– Laikausi tokios taisyklės – tinginį, turintį talentą, laisvai įveikti gali tas, kuris nori nugalėti – uoliai ruošiasi, lieja prakaitą, nepaisydamas to, ką sako kiti, siekia savo tikslo.
– Kuris variantas tinkamas Jums?
– Manau, kad esu „darbinis arklys“. Nors įvaraus pobūdžio sportas man nebuvo svetimas nuo vaikystės, kikboksas yra sudėtingesnis. Šiame kelyje buvo visko: vaikščiojau ir su mėlynėmis, ir su ištinusia nosimi ar krumpliais, bet viskas praeina. Noras tobulėti visuomet sugrąžina į normalias vėžias.
– Ko palinkėtumėt pradedantiems kovotojams?
– Norėčiau palinkėti visų pirma gerbti trenerius, nes jie aukoja savo brangų laiką, stengdamiesi padaryti iš mūsų gerus sportininkus. Neiškelkite nosies aukštyn, kai laimite vieną ar dvi kovas. Sportininkų gyvenime trūksta elementaraus paprastumo, kuris padėtų kelyje į sėkmę.
Artėjanti kova ir kvietimas palaikantiems
– Ar jaučiatės pasiruošęs likus vos keletui savaičių iki turnyro Alytuje?
– Svarbiausia, kad neturiu traumų, jaučiuosi gerai, esu kupinas jėgų. Liko dar nemažai laiko, intensyviai ruošiuosi ir stengsiuosi pasiekti dar geresnę formą.
– Kodėl verta atvykti į šį turnyrą?
– Visus KOK turnyrus verta pamatyti kiekvienam kovos menų mėgėjui, nes tokie renginiai, mano galva, geriausi ir didžiausi Lietuvoje, gal net visoje Europoje. O Alytuje laukia, kaip visuomet, techniškos dvikovos ir įdomus šou.
– Pergalės įkvepia ir padeda žengti pirmyn, tačiau tuo pačiu ir didina aplinkinių lūkesčius. Kokius tikslus išsikėlėt sau ateinantiems metams?
– Pergalės veda pirmyn, lygiai taip pat, kaip ir pralaimėjimai. Pralaimėdamas tiesiog sužinai, kur darai klaidas, pasitempti reikia vienoje ar kitoje vietoje ir tai motyvuoja būti dar geresniu ir stipresniu. Mano didžiausias tikslas skinti pergales ir džiuginti trenerius, šeimą, draugus bei žiūrovus.
