Sunkiausias momentas
Nuo Rūtos Meilutytės finalinio plaukimo nesėkmės visa Lietuva diskutuoja apie žurnalistės Ritos Stankevičiūtės interviu su plaukike iškart po finišo. Nepulsiu kolegės, kuri tikrai yra viena pačių geriausių mūsų šalies sporto žurnalisčių, nei ginti, nei smerkti. Toks jau žurnalisto darbas – iškart po įvykio pranešti apie tai, kas atsitiko. Net ir po blogo įvykio.
Taip, Rūta po plaukimo buvo labai susikrimtusi ir verkė. Taip, ji neprivalo kalbėti su žiniasklaida „mišrioje zonoje“, tačiau ji sustojo ir kalbėjo. Ji jaučia atsakomybę už tai, ką daro. Atsakomybę visų pirma prieš jus, skaitytojai ir sporto sirgaliai.
Lietuvos sporto istorijoje turėjome daugybę nesėkmių, o labiausiai matomos iki šiol būdavo krepšininkų. Ir atspėkite ką – jie visada kalbėdavo net ir po pačių blogiausių rungtynių. Tai, kad tai darė R.Meilutytė, parodo jos brandą ir profesionalumą. Ji atsakė į visus klausimus R.Stankevičiūtei, o paskui atėjo ir pas mus, spaudos žurnalistus.
Prisipažinsiu, tai buvo viena sunkiausių karjeros akimirkų. Greičiausiai ne tik man. Kiekvienas iš mūsų pritrūkome klausimų, pritrūkome žodžių, jaučiau, kaip šlampa mano paties akys. Rūta atsakė į pora mūsų klausimų ir verkdama šoko apkabinti trenerio. Tai buvo skaudžiausias jos karjeros pralaimėjimas, o žurnalistams – sunkiausias sportininko kalbinimas. Tokiose situacijose klysta visi, o žurnalistas irgi ne beširdis robotas.
Taip pat skaitykite: Po finalo pravirkusi Rūta Meilutytė: „Nežinau... Galbūt per daug leidau save užimti emocijoms“
Spengianti tyla
Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) šiose žaidynėse demonstruoja visišką akmens amžiaus mąstymą. Ne transliuotojams arenose nufilmuotus video draudžiama dalintis net socialiniuose tinkluose.
Draudžiama kurti ne tik trumpuosius „Vine“ vaizdo įrašus, net ir „gif'us“. Sporto ir olimpinių žaidynių populiarumas niekam nerūpi – internete labai sunkiai surasite tiek krepšinio mačų santraukas, tiek futbolo įvarčius.
Dėl šios priežasties neįmanoma būnant Rio jums parodyti kai kurių įspūdingų momentų. Reikia bandyti juos aprašyti.
Vienas tokių – iš to paties nelemto R.Meilutytės finalo. Plaukimo varžybų metu duodant startą prašoma visiškos tylos. Sportininkai turi girdėti starto signalą ir staigiai nerti į baseiną. Pirmosiomis žaidynių dienomis sirgaliai vis dar triukšmaudavo, tad arenos pranešėjui ne kartą teko juos raminti.
Vis dėlto prieš Julijos Jefimovos, Lilly King ir R.Meilutytės kovą baseine spengė įspūdinga tyla. Labai sunku tai apibūdinti – to greičiausiai neperteiktų net vaizdo įrašas. Plaukikėms atsistojus savo starto bokštelių arena tiesiog nuščiuvo. Keli tūkstančiai žmonių, kurie ką tik audringai palaikė savo mylimas plaukikes, kurie itin garsiai ir nedraugiškai nušvilpė J.Jefimovą, tiesiog prarado kalbos dovaną.
Amerikiečių žiniasklaida R.Meilutytės rungties finalą pakrikštijo šaltuoju karu. O juk sakoma, kad prieš mūšį karo lauke visada stoja spengianti tyla. Sėdėdamas tribūnoje galėjai girdėti, kaip plakė plaukikių širdys. Nemeluoju ir neperdedu.
Griaustinis bokso arenoje
Dar vienas įspūdingas Rio garsas – sirgalių šėlsmas bokso arenose. Bokso varžybos Rio vyksta laikinose arenose, vadinamose pavilionais. Tai atrodo lyg senos komercinės patalpos, bet iš tikrųjų tai – naujai pastatytos arenos, kurios po olimpinių žaidynių bus kiek sumažintos.
Viduje viskas išdėstyta paprastai, jokių sienų, kelios pertvaros, o tribūnos padarytos tiesiog ant metalinių pastolių.
Kai pirmą kartą ėjau į šią bokso areną žiūrėti Eimanto Stanionio kovos, išgirdau keistą dundesį. Būnant lauke atrodė, kad bilda perkūnas, tačiau dangus buvo visiškai giedras. Bet ir dundesys buvo itin stiprus ir kažkoks dirbtinis.
Įėjus į vidų viskas greitai tapo aišku. Keli tūkstančiai ant sunkių pastolių sėdinčių žmonių kartas nuo karto vietoj plojimo palaikymą išreiškia smarkiu trypimu. Kurioje nors vietoje sirgalių grupė pradeda trypti kojomis ir tai per areną eina braziliškos bangos principu – dundesys keliauja ratu, kol galiausiai trypia visi. Garsas – galingas, fantastiškas, užvedantis ir tuo pačiu baugus. Pirmaisiais kartais per kūną bėga šiurpas.
Braziliški „grybai“
Apie Rio de Žaneiro problemas girdėjote jau nemažai, tačiau verta papasakoti dar. Mes gyvename visiškai naujai Rio žaidynėms pastatytame viešbučių komplekse. Pasibaigus olimpiadai čia liks tiesiog daugiabučių namų kvartalas, o mūsų kambariai taps butais. Aukštos klasės ir brangiais.
Per savaitę laiko viešbutyje nutiko pakankamai įdomybių. Jau antrą rytą visiškai užsikišo ir nustojo veikti klozetas, o iš vonios praustuvės nebėgo vanduo. Dantis valėmės duše.
Vėliau sugedo kondicionierius, šalimais esančiame kaimyno duše nustojo bėgti karštas vanduo, nulūžo lovos koja. Vykite pikantiškas mintis šalį – nulūžo tiesiog prisėdus nusiauti batus.
Šalia gyvenantys kaimynai papasakojo dar nuotykių. Vienam tiesiog plaunantis rankas praustuvėje ši iškrito iš spintelės ir atsidūrė ant žemės. Tiesiog taip. Antram gulint lovoje įgriuvo lubos.
Brazilijoje gimęs, tačiau daug metų Europoje ir kitus gyvenantis viešbučio darbuotojas pasakojo, kodėl seifai, skirti susidėti vertingiems daiktams, nėra pritvirtinti prie sienų. Baiminamasi, kad siena gali tiesiog išlūžti.
Taip, jos tokios plonos, kad galima girdėti, kaip koridoriuje ryte savo darbą pradeda valytojos. Kai kolega kitame kambaryje kalba telefonu, aš girdžiu ne jį, bet ir pašnekovą kitame laido gale.
Įsivaizduokite, kaip bus smagu gyventi, kai čia įsikurs šeimos. Su vaikais, buitiniu triukšmu, kivirčais ir meilės triukšmu.
