– Kaip Jūsų – pirmiausia bėgiko – karjera prasidėjo?
– Galėčiau sakyti, kad viskas prasidėjo atsitiktinai. Varėnoje vyko bėgimas Varėna I – Varėna, nuotolis – 5 km. Mano draugas įkalbino ten dalyvauti. Pabėgiojau keletą kartų ir savaitgalį stojau į bėgimo startą. Atbėgau antras – po treneriu jau dirbančio Sigito Veržbicko, garsaus tuo metu bėgiko Lietuvoje. Po šių varžybų manęs Sigitas jau nepaleido, jis tapo mano treneriu. Taip ir užsikabinau, sportavau beveik 25 metus.
– Kada pajutote, kad dalintis sukaupta patirtimi lengviau ir turbūt įdomiau nei pačiam siekti pergalių varžybose?
– Kai pradėjau dirbti treneriu, o ir jau buvau persiritęs per 40 metų, pamačiau, kad pats sportuodamas pilnai negaliu įsilieti į trenerio darbą, nors su Živile dar bėgiojau keletą metų net ir atkarpas.
– Kodėl garsiausios pastarųjų metų Jūsų auklėtinės – moterys? Jos kantresnės ir gabesnės už vyrus?
– Su moterimis maloniau dirbti, o be to, gerai su jomis sutariu. Jos atsakingesnės, galbūt net darbštesnės, jos įnirtingiau siekia užsibrėžto tikslo.
– Apskritai – kur dingo pajėgūs vidutinių ir ilgų nuotolių bėgikai, juk tokių tikrai turėjome, o dabar aukštų rezultatų laukiame tik iš moterų?
– Vyrai šiuo metu yra tikri tinginiai, nenori iki skausmo treniruotis. Jie visuomet verkšlena, jiems viską skauda, jie nesiveržia į varžybas ir nenori išsikrauti iki paskutinio lašo. Jeigu jie pamatytų, kaip mes savo laikais treniravomės, nepatikėtų ir netikėtų, sakytų, kad mes meluojame. Būdavo, stovyklose po treniruotės pasirinkdavome greičiau lovą vietoj ėjimo valgyti.
– Bėgiojančių, ypač šiais metais, labai padaugėjo. Manau, kad ir Vingio parke patys matote tą lakstančią minią. Kaip manote – tai mada, kuri po poros sezonų praeis, ar galima laukti, kad iš masiškumo atsiras ir naujų talentingų sportininkų?
Į gimimo metus turbūt neverta žiūrėti – jaunatviškas ir energingas treneris tikrai ne pagal amžių. Greitas ir ištvermingas – derėtų pridėti. Patyręs ir kantrus. Pažiūrėkime į faktus: jam iki šiol priklauso vieni geriausių Lietuvos lengvosios atletikos istorijoje rezultatai 5000 m (13.33,9 min.), 10000 m (28.12,51 min.) bei maratono rungtyse. Maratoną jis per 2 val. 14 min. 30 sek. Hamburge nubėgo, kai jau buvo 40 metų. O Lietuvos rekordo 3000 m distancijoje, pasiekto 1982 m. Podolske, iki šiol niekas nepagerino – 7.46,2 min.
– Kaip Jūsų – pirmiausia bėgiko – karjera prasidėjo?
– Malonu, kad dabar bėgiojančių smarkiai padaugėjo. Dar prieš keletą metų Vingio parke retai sutikdavau bėgančius, o dabar jų tikrai gausu. Bėgimas dabar tikriausiai ir mada, bet dauguma pradėjo kitaip žiūrėti į sportavimą. Tai sveikata, o lengviausia sportavimo forma – bėgimas. Manau, ateityje bėgiojančių tiktai daugės. Manau, kad iš jų gali išaugti ir vienas kitas aukšto lygio sportininkas.
– Jeigu pamatytumėte kad ir Vingio parke techniškai gerai ir greitai bėgančią nepažįstamą merginą (gali būti ir vaikinas), ar sustabdytumėte ir pasiūlytumėte treniruotis profesionaliai? Juk gali būti, kad talentingi žmonės tiesiog neturėjo progos atsiskleisti?
– Kodėl gi nepriimti gražiai nuaugusios merginos ar vaikino, kodėl nepabandžius? Bet mano nuostata tokia – aš niekuomet nekalbinu ateiti pas mane sportuoti, jie ateina patys ir pasiprašo. Tokiu atveju žinau, kad jis atėjęs sportuos sau, o jeigu aš jį pasikviesiu – jis galvos, kad sportuoja treneriui.
– Kokia standartinė bėgimo trenerio darbo diena?
– Kadangi aš dirbu individualiai ir retai vienu metu dirbu daugiau kaip su 3 sportininkais, tad darbo diena dažniausiai būna nuo 10 iki 19 val.
– Kokia Jūsų asmeninė pergalė sportinėje biografijoje Jums buvo ir yra mieliausia?
– Maloniausia pergalė Alžyro čempionate, viršijau tuo metu buvusį Alžyro rekordą 3000 m nuotolyje. Galima pažiūrėti, kaip toli pažengė jų rekordas, be to, pergalę primena labai gražus – paauksuotas medalis.
Daugiau informacijos apie „Vilniaus 10 km bėgimą su Živile Balčiūnaite“ – www.10km.lt
